Tiesa, jeigu E. Švenčionienė drabsto Lietuvą dvokiančiais purvais ir tai daro tarptautiniu lygmeniu, tai Ignas Vėgėlė drabsto šias grožybes valstybės viduje, taigi iš trobos neišneša. Be to, kaip gerai išauklėtas žmogus tai daro, įvyniojęs į celofaną. Ne į A.K.-Celofaną, o į paprastą celofaną.
Prieš aptardamas stebėtinai panašią kritiką, kurios Lietuvai nešykšti ir E. Švenčionienė, ir I. Vėgėlė, padarysiu svarbią išlygą. Kadangi E. Švenčionienė ir jos bendraminčiai atstovauja Kremliaus draugų gaujai, per gryną nesusipratimą vadinamai Geros kaimynystės forumu, tai jų šutvę sąlyginai įvardysiu kaip kolektyvinę Švenčionienę (KŠ).
Žinoma, KŠ galima iššifruoti ir kaip Kolektyvinę šutvę arba tiesiog kaip šutvę, sutrumpintai Š. Kodėl „Š“ iš didžiosios raidės? Todėl, kad „š“ iš mažosios raidės įžeistų ne Kolektyvinę šutvę, bet tą fiziologinės veikos produktą, kuris kelia asociacijas su minėta šutve.
Viskas pažįstama lyginant, o palyginimai rodo, kad KŠ ir IV požiūriai į demokratijos lygį Lietuvoje iš esmės sutampa. Štai KŠ su dideliu aplombu teigia: „autokratinis Lietuvos režimas imituoja demokratiją ir demokratines vertybes, tokias kaip žiniasklaida, nuomonės ir saviraiškos laisvė.“
Lietuvoje sukurtas tik fasadas, keliantis optinę demokratijos regimybę!? Bravo šutvei!
Kalbėdamas apie demokratines vertybes, šutvės išminties aruodus savo auksinėmis mintimis papildo ir I. Vėgėlė: „Tą jau kalbu nuo 2021 metų pradžios – pas mus teisingumo nėra, sąžiningumo nėra likę. Teisinės valstybės reikia ieškoti su žiburiu.“
Intriguojantis klausimas: kuo profesoriaus ir šutvės tandemas vadovaujasi, kai į šuns dienas deda mūsų demokratiją ir jos vertybes? Ar patikrintais duomenimis, ekspertų išvadomis ar – priešingai – savo kliedesiais ir svaičiojimais, ištrauktais iš toksiškų pasąmonės klodų?
Šis klausimas labai svarbus, nes pasaulio valstybių demokratijos indeksą, JK kompanijos Economist Inteligence Unit ekspertai vertina pagal 60 įvairių rodiklių.
Įdomu, ar 1 (vieno) rodiklio – Judo sidabrinių – Kremliaus draugų gaujai užtenka?
Minėtus rodiklius ekspertai grupuoja į penkias kategorijas: 1) rinkimai ir pliuralizmas; 2) pilietinės laisvės; 3) Vyriausybės veikla; 4) politinis visuomenės aktyvumas; 5) politinė kultūra.
2021 m. tyrimo duomenimis Lietuva tarp 167 pasaulio valstybių pagal visumą demokratijos rodiklių yra 40-ta, Rusija – 124-ta, Baltarusija – 146-ta. Pažymėtina, kad pagal pirmą – svarbiausią – kategoriją, kuri rodo, kad valdžia renkama demokratiškai ir šalyje toleruojama nuomonių įvairovė, Lietuva vertinama lygiai kaip Švedija ir Šveicarija.
Tai reiškia, kad objektyviai įvertintas demokratijos Lietuvoje lygis neturi nieko bendro su tuo, ką išmąsto ir išrėkia kokia socialinės kloakos dugne reziduojanti šutvė arba susireikšminęs profesorius, kuris gausiai ir nešykštėdamas žarsto visuomenei neprilygstamus minties perlus.
Ne mažiau intriguojantis kitas klausimas, kaip profesorius interpretuoja sąvoką „teisingumas“? Teisingumas – tai siekiamybė, amžinas žmonijos idealas. Vis dėlto realiame gyvenime tokio skaistaus ir švytinčio teisingumo, kokį įsivaizduoja daugelis žmonių, nėra ir būti negali. Iš principo.
Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekse yra įtvirtintos sudėtingos įrodymų rinkimo taisyklės ir procedūros, taip pat nustatyti griežti reikalavimai, kuriuos turi atitikti leistinais ir teisėtais laikomi įrodymai. Šių procesinių garantijų paskirtis – sumažinti nekaltų žmonių nuteisimo tikimybę.
Bet! Minėtos garantijos neišvengiamai padidina tikimybę, kad teisingumo išvengs kalti asmenys. Pagal vieną nekaltumo prezumpcijos postulatų, neįrodytas kaltumas reiškia įrodytą nekaltumą. Ar mažai yra „įrodyto nekaltumo“ paženklintų žmonių, kurie moko visus sąžiningumo ir teisingumo?
Ar mažai buvo atvejų, kai dėl įrodymų stokos išteisintas koks banditas ir aferistas gyrė teisingumą? Ir atvirkščiai, kai atpildo sulaukęs serijinis žudikas teisingumą keikė paskutiniais žodžiais? O civilinėse bylose teismo sprendimą teisingu paprastai laiko bylą laimėjusi šalis, neteisingu – pralaimėjusi.
Manote, tik išimtinai teisėje sunkiai įmanomas toks teisingumas, kuris pelnytų visuotinę pagarbą? Ne, kaip Danguje, taip ir Žemėje, praktiškai visose socialinio gyvenimo srityse sunku priimti tokius teisingus sprendimus, kurie tenkintų visus ir kurie niekam nekeltų alergijos.
Apgailestauju, kad profesoriui reikia priminti elementarius dalykus. Tiesa, profesorius nesiteikia paaiškinti, apie kokį teisingumą, kurio Lietuvoje „nėra“, jis kalba. Apie idealų, skaistų ir švytintį? Apie rusiško tipo – sumautą ir sumindžiotą į purvus? Pastarojo „teisingumo“ Lietuvoje tikrai nėra.
Tiesa, kas gali paneigti, kad tiek I. Vėgėlė, tiek Kolektyvinė šutvė demokratiją, sąžiningumą ir teisingumą vertina pagal alternatyvią logiką – Kremliaus sukurtą beprotnamio logiką? Juk ne be reikalo, vertindama karą Ukrainoje, KŠ teigia: „Karas su fašizmu dar nesibaigė ir, jeigu Rusija atsitrauks, mes suprantame, kad tokios galimybės nebus.“
Iššifruoti šį opusą nesunku, ypač atsižvelgiant į visumą KŠ pareiškimų, teisinančių Rusijos agresiją. Taigi, pagal KŠ logiką, tikroji, nuo laisvės ir teisingumo neatsiejama demokratija klesti tik Rusijoje, kuri kovoja su prakeiktais banderovcais, neonaciais ir fašistų išgamomis Ukrainoje.
Išvada: už tikrąją demokratiją kovojantys didvyriški Rusijos kariai turi nevaržomą laisvę žudyti, žaginti, sukišti po velėna prakeiktus chocholus, plėšti jų turtą, sprogdinti, naikinti ir deginti jų miestus, miestelius ir kaimus, sunaikinti civilinę infrastruktūrą ir nublokšti Ukrainą į akmens amžių.
Joks Putino budelių gerbėjas to nesako? Žinoma, ne. Durnius, tai durnius, bet muilo neėda, – byloja rusų patarlė. KŠ tik vadovaujasi Kremliaus sukurto ideologinio beprotnamio logika, pagal kurią Ukrainą reikia įvardyti Absoliučiu blogiu, tuomet rusai automatiškai tampa su blogio ir satanizmo jėgomis kovojančiais didvyriais. Ne budeliais, žudikais, žagintojais ir marodieriais, o didvyriais.
Kolektyvinė šutvė ir lieka Š, tačiau I. Vėgėlė dėl karo Ukrainoje nieko panašaus nėra sakęs, nei tiesiogine, nei perkeltine prasme? Žinoma, ne. Tačiau šio teksto leitmotyvas tas, kad IV įvynioja KŠ išviduriuotus žodžius į celofaną ir tuomet visu gražumu atsiveria profesoriaus išminties klodai.
Kaip potencialus politikas IV ignoruoja tai, ko negalima ignoruoti – opiausias šių dienų problemas. Paulius Jurkevičius nepatingėjo paskaičiuoti, kad IV paleido aštuoniolika galingų kritikos salvių, nukreiptų prieš valdančiuosius, bet vengia išsakyti nuomonę dėl karo Ukrainoje, tarsi virš jos šviestų amžinai giedras dangus.
Kas dėl „galingų salvių“, tai leiskite suabejoti, nes kai kas ir pasišlapinimą po kojomis vadina galinga srove, o politinio šeško pirstelėjimą – galinga salve. Tačiau ta aplinkybė, kad IV sugeba smerkti ne agresorių, o mesti įtarimo šešėlį ant paramą Ukrainai renkančių žmonių, charakterizuoja jo pilietinę poziciją.
Tiesa, minėtą šešėlį IV metė labai apgalvotai: teisiškai prie jo prikibti beveik neįmanoma, pagarba kolegai! Jo iš esmės nepriekaištingai suformuluotas kaltinimas reiškia: kas gali paneigti, jog paramą renkantys žmonės nepanaudojo jos vojažams į užsienį, pokeriui, pramogoms, etc.
Šia prasme IV pasielgė kaip Leninas, kurio gerumą rodo iš naivios pasakėlės, esą medžioklėje Leninas iš gailesčio nenušovė gražuolės lapės, gimęs anekdotas. O jis toks: ėjo Leninas pro liesą, skarmaluotą berniuką, kuris peiliuku skuto bulvę. Ėjo ir... praėjo. O juk galėjo atimti peiliuką ir perrėžti vaikui gerklę. Koks geras Leninas!
O juk ir IV galėjo parodyti rusofobams, kad Ukrainos išprovokuotas Putinas, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pradėti specialiąją karinę operaciją. Taip pat galėjo paraginti valdžią ir žmones atsigręžti į Lietuvos problemas, o nešvaistyti lėšų įtartinai paramai, kuri gali ir nepasiekti Ukrainos. Bet to nepadarė, tiesa? Koks geras I. Vėgėlė!
