Sudėtingiau su ateities įvykių prognozavimu. Pasakyti, kas bus už poros mėnesių, sunku, ką jau kalbėti apie numatymą įvykių su metų ar ilgesne perspektyva. Tuomet prasideda o, bet, tačiau, jei taip, tuomet taip ir t. t. Kas iš esmės reiškia – nusakyti, kas vyks ateityje, yra per daug sudėtinga.
Senovėje karvedžiai ir valdovai, susidūrę su ateities nusakymo problema, kai reikėdavo apsispręsti – pradėti karą ar geriau to nedaryti, sudaryti taikos sutartį su priešininku ar dar išlaukti – pagalbos kreipdavosi į žynius. Pastarieji, atsižvelgdami ir planetų išsidėstymą, pagal paaukotų gyvūnų organų analizę pateikdavo ateities vertinimus.
Savaime suprantama, tai būdavo labiau spėjimas nei įžvalgus ateitį rodančių politinių ženklų skaitymas. Šiais laikais teisingas ateities suprognozavimo klausimas išlieka svarbus. Žynius ir šarlatanus pakeitė įvairūs ekspertai, analitikai. Pasitelkiami moksliškai pagrįsti metodai.
Prognozuojant ateitį žengti racionalūs žingsniai į priekį. Kita vertus, tenka pripažinti, kad nesame labai toli pasistūmėję.
Praėjusią savaitę okupacinės Rusijos pajėgos pasitraukė iš Chersono miesto, jo apylinkių ir dešiniojo Dniepro kranto. Kremliaus propagandos mašina pareiškė, kad sprendimas sunkus, bet reikalingas, norint išsaugoti rusų karių gyvybes.
Propagandistai atsitraukimą bando pateikti kaip teisingą žingsnį. Įsitvirtinus kairiajame Dniepro krante bus sutrumpinta gynybinė linija, o taip bus lengviau gintis. Atsakymo į logiškai kylantį klausimą, kaip taip gaunasi, jog dabar reikia gintis, tai gal geriau nereikėjo išvis vasarį pradėti puolimo, Kremliaus propaganda nepateikia.
Pabandykime atsakyti į klausimą, o kodėl Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas vasarį nutarė panaudoti karinę jėgą prieš kaimyninę šalį?
Trumpas atsakymas būtų: susikaupė daugybė faktorių, kuriuos Kremliaus analitikai, žvalgyba ir ekspertai įvertino vienareikšmiškai – pats tinkamiausias laikas pulti Ukrainą yra 2022 metų pradžia.
Pirmiausia 2021 metų vasarą gėdingai žlugo JAV remta Afganistano vyriausybė. Daugybę metų statyta ir kurta Afganistano valdžia pasirodė esanti kaip netvarus kortų namelis. Vos tik pasitraukus JAV kariuomenei, talibai per labai trumpą laikotarpį užėmė visą šalį.
Maskvos analitikai šį faktą įvertino vienareikšmiškai – pasaulinė JAV galia mažėja. Patyręs tokį smūgį Vašingtonas nenorės leistis į jokias karines avantiūras. Abejos ir finansiškai nerems kitų šalių vyriausybių, nes nenorės pakartoti Afganistano scenarijaus.
Kitas dalykas, Kremlius Ukrainoje finansavo diversantų ir kolaborantų agentūrą, kuri turėjo suvaidinti vaidmenį Rusijos karinės invazijos metu. Be to, Maskva aiškiai pervertino savo kariuomenės pajėgumą.
Nuvertino ukrainiečių karinę galią. Neįvertino eilinių piliečių ryžto priešintis okupacijai. Tikėjo, kad dauguma eilinių ukrainiečių su duona, druska ir gėlėmis sutiks į šalį įsiveržusius rusus. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dės į kojas.
Maskvos žvalgybos, karo ekspertų ir eilinių politikų vertinimu – visos žvaigždės palankios įvykdyti Ukrainos anšliusą.
Dabar – 2022 metų lapkritį – visas pasaulis žino, kad rusiška analitika prašovė. Nepataikyta niekur ir stambiai. Jaučiamas stiprus Kremliaus analitinės smarvės dvokas. Tikėtina, kad senovės žyniai putleriui būtų davę geresnį patarimą nei dabartiniai Kremliaus analitikai.
Maskva tikėjosi, kad nepavydėtiną okupantų padėtį Ukrainoje pataisys į jų pusę atsisukusi fortūna. Viltasi, kad praėjusią savaitę JAV vykę vidurio kadencijos rinkimų rezultatai bus palankūs Maskvai.
Žvelgta į JAV rinkėjų sociologines apklausas ir tikėtasi, kad Ameriką nuplaus raudona respublikonų banga. Neatsitiktinai žinia apie pasitraukimą iš vienintelio Ukrainoje okupuoto regioninio centro – Chersono – paskelbta, kai tapo aišku, kad respublikonų pergalė neįvyko.
Kremlius vylėsi, kad JAV rinkimuose Respublikonų partijos kandidatai kojas į demokratus nusivalys. Ne tik Maskvos, bet ir JAV, kitų šalių politikos ekspertai teigė, kad eiliniai amerikiečiai rinkimuose balsuos už respublikonus.
Rinkimų kampanijos metu respublikonų kandidatai kartojo savo lyderio, buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo plokštelę: Amerika pirmiausia. Abejota karinės ir kitos pagalbos Ukrainai tolesnio tiekimo tikslingumu, o tai Maskvai skambėjo tarsi pati gražiausia muzika.
Prieš rinkimus, futbolo terminais kalbant, prognozuota triuškinama respublikonų pergalė. Žaidimas turėjo būti į vienus vartus. Vidurio kadencijos rinkimų rezultatai – lygiosios, gal tik didesnė kamuolio kontrolė respublikonų pusėje, bet tai rezultato nekeičia.
JAV visuomenė remia šalies poziciją padėti Ukrainai, tad rinkimuose nepalaikė respublikonų kandidatų. D. Trumpo idėjos apie tik savų interesų žiūrėjimą nėra priimtinos politiškai neangažuotiems amerikiečiams. Visa tai lėmė, kad Maskvai nieko kito nebeliko kaip tik trauktis iš Chersono.
Politikoje, prieš priimant ateities sprendimus, įprasta naudotis sociologinių apklausų duomenimis. Apklausoje užduodi rūpimą klausimą. Sužinai, kaip visuomenė vertina kažkokį reiškinį. Tarsi iš anksto žvilgteli į ateitį ir tuomet darai veiksmą.
Metodą ypač buvo pamėgęs buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas. Jis nutarė „saugiai“ pažaisti Britanijos ateitimi. Pažiūrėjęs į sociologinių apklausų duomenis, D. Cameronas sutiko 2014 metais surengti referendumą dėl Škotijos tolimesnio buvimo Jungtinėje Karalystėje.
Kaip ir prognozavo keletas nepriklausomų visuomenės nuomonės vertinimo bendrovių, dauguma škotų pasisakė už pasilikimą Didžiosios Britanijos sudėtyje. Pabandęs kartą, D. Cameronas negalėjo sustoti.
2016 metais jis nutarė surengti referendumą dėl Britanijos likimo Europos Sąjungos (ES) sudėtyje. Net šešių iš penkių visuomenės nuomonės apklausas vykdančių bendrovių tyrimai rodė, kad referendumą laimėti turėtų pasilikimo šalininkai. Vadinasi, politinės sociologijos atžvilgiu, D. Cameronas žaidė saugiai.
Deja, netikėtai, surinkę 51,9 proc. rinkėjų balsų, vadinamąjį „Brexit“ referendumą laimėjo šalies išstojimo iš ES šalininkai. Visuomenės nuomonės apklausų rezultatai pasirodė – klaidingi. O Britanijos išstojimo iš ES pasekmės – brangios.
Pagrindinė problema, kad politikai, analitikai ir ekspertai besąlygiškai tiki, kad pritaikius sociologiją galima lengvai nuspėti ateitį. Deja – negalima. Jei apklausos būtų tas kelias, kuris šimtu procentų parodo, kas vyks ateityje, tuomet niekas nedarytų klaidų.
Bendrovė „Netflix“ turėjo plėtros strategiją: kurti ir rodyti tokius filmus ir medžiagą, kurios niekur kitur, išskyrus jos platformą, žiūrovas nepamatys. Pradžioje viskas veikė puikiai.
„Netflix“ kūrė žiūrovų pamėgtus serialus, filmus ir kitą vaizdo medžiagą bei taip augino platformos prenumeratorių skaičių. Siekdama sukurti dar daugiau filmų, bendrovė skolinosi didžiulius pinigus, kuriuos kreipė į filmų ir televizijos serialų gamybą.
Siekdama sukurti žiūrovams patrauklią medžiagą, bendrovė užsakė tikslinių grupių (angl. focus groups) tyrimus. Norėta išsiaiškinti, kas žiūrovams patiktų, ką jie norėtų matyti, o kas jų nedomina. Rezultatas – pagal žiūrovų pageidavimus sukurti televizijos serialai ir filmai, kurių auditorija nenori žiūrėti. „Netflix“ augimas stabtelėjo.
Tokią situaciją geriausiai savo laiku nusakė JAV verslininkas Henry‘is Fordas. Anot jo, jei būtų klausęs žmonių, ko jie nori, tai būtų išgirdęs – greitesnio žirgo. Kaip žinoma, jis žmonių neklausė ir sukūrė „Ford T“ automobilio modelį.
Vakaruose į būsimų tendencijų prognozavimą metami milžiniški pinigai. Bendrovės, politikai nori žaisti saugiai, nori sumažinti riziką, tad ieško būdų pažvelgti į ateitį. Lietuvoje galimybės mažesnės, tad ir investuojama į tai gerokai mažiau.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kol kas nėra šimtaprocentinių būdų nuspėti ateitį. Apklausos ir ekspertų vertinimai yra patikimesnis būdas nei aukotų gyvūnų organų nagrinėjimas. Kita vertus, joks ekspertas šiandien negalės pasakyti, kokios sudėties bus 2024 metų Seimas. Visą laiką žaisti saugiai neišeis.
