Aną vakarą žiūrinėjau „Google“ žemėlapiuose, kurioje Krymo gyvenvietėje bus įdomiausia poilsiauti kitą vasarą – Eupatorijoje su įspūdinguoju paplūdimiu Lazurniy Bereg ar Jaltoje. Kol Juodojoje jūroje sušils vanduo, Ukrainos kariai jau bus išvadavę 2014 m. Rusijos aneksuotą pusiasalį, nes veja priešą iš savo žemių greičiau, negu kas nors galėjo tikėtis.
Kai kurie kolaborantai, pamatę, kad okupantų kareiviai pusiasalyje jau rausia apkasus, apdairiai nelaukia, kol bus vėlu, ir jau dabar nešdinasi į žemyninę Rusiją ar bando pigiai atsikratyti nekilnojamojo turto Kryme. Todėl kitą vasarą, kai pusiasalis jau bus išvaduotas, ten turėtų būti daug pigiai nuomojamų pirmiesiems turistams būstų.
O kol karas dar tęsiasi, po kelias valandas per parą be elektros ir interneto ryšio liekantys ukrainiečiai rodo mažiau nuovargio ženklų, negu jų šalį kovoje už laisvę remiančios Vakarų valstybės. Bent jau taip liudija apklausos, pagal kurias per 90 proc. neokupuotos Ukrainos teritorijos dalies gyventojų nori, kad jų valstybė kariautų iki pergalės. Tik apie 5 proc. ukrainiečių galbūt sutiktų, kad dėl Krymo statuso dar galima derėtis su Rusija, bet apie Donbaso palikimą okupantų kontrolei ir jie nenori nė girdėti.
Vladimiras Putinas seniai žinojo, kad Chersonas ilgai neatsilaikys. Britų žvalgyba savo viešuose pranešimuose prieš mėnesį skelbė, kad Kremliuje jau tada buvo rimtai svarstomas pasitraukimo iš dešiniojo Dniepro kranto scenarijus. Tačiau pirmiausia reikėjo sulaukti JAV vidurio kadencijos rinkimų rezultatų. Jeigu amerikiečių rinkėjai būtų visiškai nušlavę Joe Bideno demokratus ir didžiausia persvara išrinkę tuos Donaldo Trumpo bendražygius, kurie aršiausiai pasisakė už pagalbos Ukrainai nutraukimą, Kremlius dar galėjo kažko tikėtis. Dabar gi visiškai nesvarbu, kuri partija Senate turės trapią daugumą, nes jų abiejų nuostata remti Ukrainą iki pergalės nekelia jokių abejonių, o priešų tarp savo partiečių ieškantis Trumpas gali net netapti respublikonų kandidatu 2024 m. JAV prezidento rinkimuose.
Kremlius taip patikėjo savo šalininkų respublikonų partijoje sėkme, kad užsakė akivaizdžiai iš vieno šaltinio inicijuotą informacinę kampaniją Vakarų žiniasklaidoje apie tai, kaip Vakarai verčia Ukrainą pradėti taikos derybas su Rusija.
Visi realūs Vakarų politiniai lyderiai į primygtinius žurnalistų klausimus atsakinėja, kad tik pati Ukraina nuspręs, kada ir su kuo derėtis dėl taikos, o kol ją pavyks pasiekti, bus besąlygiškai remiama pinigais ir ginklais.
Tuomet cituojami „neįvardyti šaltiniai administracijoje“ ir „panorėję likti nežinomi ekspertai“. Kartais kažką neatsargiai prasitaria ir amerikiečių kariškiai, kuriems ukrainiečių pergalės vis dar netelpa į dešimtmečius naudotus įvykių prognozavimo algoritmus. Nes tankų, artilerijos vamzdžių ir kareivių skaičius ten galima surašyti, bet nėra numatytos eilutės ukrainietiškam išradingumui ir pasišventimui ginti savo tėvynę.
JAV Jungtinio štabo viršininkų tarybos pirmininkas, armijos generolas Markas Milley‘is kalbėjo, esą rusai pasinaudos atsitraukimu iš Chersono, kad išsaugotų savo dalinius pavasario puolimui. Generolo teigimu, „čia taip pat yra galimybių langas deryboms“, tačiau tam, kad jos įvyktų, tiek Rusija, tiek Ukraina turėtų pasiekti „abipusį pripažinimą“, kad karinė pergalė „galbūt nepasiekiama karinėmis priemonėmis, todėl reikia kreiptis į kitas priemones“. Ir pavyzdžiu pateikė Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, kai nė viena pusė neturėjo jėgų puolimui.
Turbūt verta prisiminti, kad tas pats generolas Milley‘is karo pradžioje Kongreso nariams kalbėjo, esą Rusija užims Ukrainą per 72 valandas. O gerokai anksčiau JAV žvalgybos analitikai buvo gėdingai apsiskaičiavę, kiek mėnesių Afganistano valdžia sugebės atsilaikyti prieš talibus.
„The Wall Street Journal“ šią savaitę pranešė, kad Bideno administracija nusprendė neperduoti Ukrainai pažangių atakos bepiločių orlaivių „Gray Eagle MQ-1C“, nepaisant pakartotinių Kyjivo prašymų ir 17 kongresmenų laiško. Anot laikraščio, Pentagonas prieštaravo tiekimui, baimindamasis, kad tai gali „eskaluoti konfliktą“.
Žodis „eskalavimas“ nuskamba kiekvieną kartą, kai tik Ukraina paprašo perduoti ar parduoti jai ginklų, galinčių paspartinti okupuotų teritorijų išvadavimą. Todėl ukrainiečiai juda pirmyn kliaudamiesi ne tiek technikos pranašumu, kiek savo išmania taktika ir greičiu. Žinoma, be vakarietiškų haubicų, HIMARS raketų, greitų šarvuotų automobilių, bepiločių orlaivių, naktinio matymo prietaisų, šalmų ir šiltų kojinių pergalės būtų neįsivaizduojamos.
Tačiau kiekvieną kartą, kai Volodymyras Zelenskis užsimena apie tankus, aviaciją ir didesnio nuotolio raketų sistemas, jo prašymai atsimuša į nematomą sieną. Galiu suprasti vokiečių politikus, kuriems Antrojo pasaulinio karo traumos pasekmės trukdo įsivaizduoti savo tankus, judančius į Rytus vietovėmis, kurios buvo minimos 1941–1944 m. pranešimuose iš fronto. Bet kodėl Ukrainos pergalės taip bijo amerikiečiai?
Putinas jau dabar panaudojo visas įmanomas ir neįmanomas konflikto eskalavimo priemones. Galiausiai jam teko paskelbti mobilizaciją ir net ieškoti ginklų Šiaurės Korėjoje bei Irane, nes pačios Rusijos atsargos jau baigia išsekti. Toliau lieka tik branduolinis ginklas, bet net ir jo Ukraina jau nebijo. O štai anapus Atlanto dvejonių, kaip reikėtų atsakyti į branduolinio ginklo panaudojimą Ukrainoje, susikaupė gerokai daugiau.
Negana to, Vašingtone nuogąstaujama, kad visiškas Rusijos armijos sutriuškinimas Ukrainoje gali nušluoti Putino režimą Rusijoje. O kam atiteks branduolinio ginklo panaudojimo kodai, kai dėl valdžios ims draskytis kelios grupuotės ar net prasidės pilietinis karas bei Rusijos autonominių respublikų atsiskyrimas?
1990–1991 m. Vakarų politikai, žvalgybos analitikai ir kariškiai ne juokais baiminosi, kas gali nutikti, jeigu į laisvę besiveržiančios Vidurio Europos ir Baltijos tautos išklibins Michailo Gorbačiovo vangiai reformuojamą Sovietų Sąjungą.
Panašu, kad po trijų dešimtmečių jie vis dar mąsto taip pat – geriau vienas caras Maskvoje, su kuriuo būtų įmanoma derėtis, negu visiškai neprognozuojami procesai. Nors turėjo pakankamai laiko suprasti, kad labiausiai gali pasikliauti naujaisiais savo sąjungininkais toje keistoje erdvėje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Nes karų bei vergijos amžiai čia taip ir nesunaikino tų pačių laisvės daigų, iš kurių kažkada augo Abiejų Tautų Respublika ir Jungtinės Amerikos Valstijos.
