Kitos dukros antrasis vardas yra Maria, nelietuviškai užrašytas.
„Kodėl čia taip?“. Tai buvo maždaug tuo naujosios istorijos periodu, kai Kauno savivaldybės klerkai ėmėsi prižiūrėti, kad tėvai vaikams gražesnius vardus duotų (gerai, kad dar nebuvo metodinių rekomendacijų iš švietimo skyriaus, kaip taisyklingai pinti lietuviškas kasas mergaitėms).
Buvo laikai, kai žmones darbovietėje svarstydavo už tai, kokią muziką jie klauso namie. Viešbučio administratorės neleisdavo į vieną kambarį nesusituokusių asmenų, nes nėra čia ko, sukurkit šeimą ir tada galėsit barškintis.
Išvykęs gyventi į užsienį, Anglijoje labai patenkintas gėriau į save individualumą. Individualistų šalis. Esu pasakojęs, kaip per vienos konferencijos pertraukėlę įsipyliau pusę stiklinės sirupo, manydamas, kad ten sultys. Aplinkiniai matė ir nepasakė nė žodžio. Jie juk nežino, gal man patinka neskiestą sirupą lakti. Gerk tu ką nori, nors ir stabdžių skystį, juk laisva šalis.
Vienas mano pažįstamas Londone, išeivis iš buvusios sovietų šalies, negalėjo tokių įpročių priimti. Jis bandė visiems patarinėti, prisikabinęs, kaip erkė: parduotuvėje brukdavosi prie pirkėjų ir patarinėdavo jiems, kurį televizorių rinktis. Vienąsyk banke, laukdamas eilėje, greta stovinčiam nepažįstamam klientui ėmė patarinėti, kad jis ne tokią taupomąją sąskaitą atsidarinėja, kitokia labiau apsimokėtų. Klientas į jį pažiūrėjo taip, lyg neprašytas patarėjas banke būtų atsisegęs klyną ir viešai šlapintųsi.
Paskui Lietuva pradėjo augti ir stiebtis į tokį gyvenimą, kuriame individualumas buvo pradėtas vertinti ir gerbti. Nori dėvėti patalpoje vasarą megztą kepurę? Prašom. Nors ir kailinę, nors ir su zuikio ausimis. Nori išsitatuiruoti ant kaktos Vytį? Laisvai. Nors ir du. Turi pinigų kad ir trims automobiliams, bet nori važinėti viešuoju transportu? Niekas nieko nesakys. Praėjo tas metas, kai lietuviai, nuvažiavę į Londoną, negalėdavo patikėti: viešuoju transportu važinėja vyrai, segintys laikrodžius už penkiolika tūkstančių svarų ir apsivilkę kostiumus irgi už labai daug pinigų – kostiumas kainuoja tiek, kiek automobilis.
Bet paskui kažkur praradom šią laisvę ir išaušo naujieji diktato laikai. Atėjo naujoji moralė ir štai jau lietuviškuose internetuose kažkas giriasi, kad sudraudė ir sugėdino (taip, ir man buvo sunku patikėti) moterį prie taromato. Kodėl? Nes pasiėmė pinigus už depozitinę tarą, ir nepaaukojo tų pinigų labdarai. Jos taip ir paklausė politiškai korektiška būtybė: „kodėl neaukojate?“. Žinote, kodėl? Nes vaikščiojančiai dvikojei moralei pasirodė, kad tos moters yra suklastota garsios firmos rankinė. Ką? Kuo tai susiję su depozitine tara ir labdara? Kieno koks reikalas apskritai? Nuo kada aukojimas yra nesavanoriškas? Man net sunku patikėti, kad turiu tai rašyti ir eikvoti savo nepaprastai brangų laiką, kurį galėčiau panaudoti, pavyzdžiui, nuėjimui prie taromato.
Kuo tai skiriasi nuo atsilikusių praeities manierų, kai moteriškės bažnyčiose žiūrėdavo, kas nepakankamai uoliai meldžiasi, ir bardavosi, arba kas dairosi į šalis, ir šnypšdavo? Aš prisimenu, buvau vaikas, ir gaudavau velnių Žaliakalnyje, mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (čia toje, kur Aukštaičių gatvėje), kam dairausi į šalis. O aš tikrai dairydavausi. Sakau, kodėl negalima? „Bažnyčia – Dievo namai“, man aiškino. Tai jeigu jis mane į namus pasikvietė (o juk pasikvietė), tai ar negaliu pažiūrėti, kaip jis įsikūręs ir kaip jam sekasi interjerą tvarkyti? Ir apskritai, kur parašyta, kad dairytis bažnyčioje negalima? Serialo „Nuodėmingoji Kalifornija“ pirmojoje serijoje pagrindinis veikėjas dar ne tokiais dalykais užsiima prie altoriaus, kai prie jo prieina vienuolė.
Pažiūrėkite patys, negaliu pateikti daugiau detalių.
Dabar, kai kur nors įvyksta nelaimė, o nelaimės kartais įvyksta ten, kur gyvena žmonės, tai susirenka minios aiškinančių, kaip kas ne taip elgėsi, ir kas kaltas, ir ką bausti reikia. Visi mat yra viešosios saugos specialistai. Čia kaip Eurovizijos atranka – pilna šalis žinančių, kaip reikalus reikia tvarkytis. Kai krašto apsaugos ministras Anušauskas parašo ką nors apie Lietuvos pagalbą Ukrainai, pilna aiškinančių, kad ne taip reikia Ukrainai padėti, ne tokių ginklų, ne ten, ne tada – visi viską išmano. Kaip keista, kad tie patys žmonės negali sau patiems patarti, kai gauna per didelę elektros sąskaitą arba per mažą atlyginimą – visi gi tokie protingi, galėtų rankomis ir dantimis Bayraktarą sukonstruoti, krepšinio rinktinę treniruoti, stadioną pastatyti, o štai kai patiems reikia orientuotis savo paprastučiame gyvenime ir kažką nuspręsti, tai jau prašom ir nebesugeba.
Tiesa, tuo pačiu turiu patarimą, ką daryti, jei per didelė elektros sąskaita. Deginkite mažiau elektros. O jei per mažas atlyginimas, imkitės kito darbo. Aš irgi galiu patarti, tik kažkodėl ne visada visi nori klausyti.
Lietuviai yra aiškintojų tauta, Talibanas ir naujieji ajatolos, labai gerai žiūri svetimos moralės. Jei kokią porą nufotografuoja viešoje vietoje, tai visada bus kas parašo, kas kam per senas, kas kam per jauna ir kas su kuo tik dėl pinigų. Aš pats esu girdėjęs panašių dalykų, patikėkite. Žinote, būna ta tetutė giminių iškilmėse, kuri jums gali apie jūsų darbą, šeimą ir vaikus viską paaiškinti, taip viską išmano, kur dirbti, ką dirbti, kiek uždirbti, tik kažkodėl nesugeba laiku anties iš orkaitės ištraukti, kol nesusvilo. Žiūrėkit savo gyvenimo, teta Regina – jūsų patarimo kol kas neprašiau.
Aš jau nekalbu apie tą keliaujantį cirką, šimtus žmonių kas savaitę, kurie mane moko, kaip man restoranų apžvalgas rašyti (jeigu jiems kas nors leistų, jie tikrai parašytų geriau), ir dar apie tai, kad namie valgyti sveikiau ir pigiau, ir kad neturėčiau eiti į restoranus. Atsiprašau, gerbiamieji, kad jūsų nepasiklausiau; mano klaida. Ar pakankamai gerai kramtau, gal galit patikslinti? O šakutę ar taisyklingai buvau paėmęs į ranką?
Mes kažkur praradome tą mūsų norą ir pasiryžimą gyventi, kaip laisvi žmonės, ir viską sugalvoti ir spręsti patys, ir klysti patys, ir atrasti. Nežinau, kaip jūs, bet kai pirmą kartą kilo trispalvė Gedimino pilies bokšte, ji kilo ir todėl, kad kiekvienas mūsų – vyras, moteris, su brangia rankine ar pigia, su tikru laikrodžiu ar su pripūstomis lūpomis, galėtume laisva valia nueiti prie taromato ir gauti savo pinigus už priduotą tarą, kaip laisvos šalies laisvi piliečiai. O jei norėsime paaukoti, taip ir padarysime.
