Visiems, kuriems tai nepatiko, premjerė Ingrida Šimonytė aiškiai pasakė: „dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 metais galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka.“
Rinkimų nebuvo, tad šalies politinėje erdvėje įsivyravo Pax Cōnservō. Žinoma, tai ne 200 metų be didesnių karų antikos laikais trukęs Pax Romana taikos laikotarpis, bet turime, ką turime. Artėjantys Savivaldybių tarybų ir merų rinkimai išblaškys politinį štilį. Aštri politinė kova grįš į politinę darbotvarkę.
Pagal vasarą priimtą naują Politinių partijų įstatymą, partijoms leidžiama steigti analitinius centrus. Analitinis centras – tai ribotos civilinės atsakomybės, pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio steigėjas yra politinė partija ir kurio tikslas – vykdyti analitinę, tiriamąją, šviečiamąją veiklą.
Opozicinė Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) buvo pirmoji politinė jėga šalyje, kuri įkūrė analitinį centrą – Solidarumo institutą. Socialdemokratai ne tik kad įkūrė centrą, bet praėjusią savaitę taip pat surengė ir tarptautinę mokslinę konferenciją „Išbrangus gyvenimui: solidarumo iššūkiai ir sprendimai Baltijos šalyse“.
Konservatoriai dar spalio viduryje viešai pranešė, kad steigs analitinį centrą – Europietiškos dešinės institutą. Tiesa, valdančioji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pirmiau pasigyrė, kad bus įkurtas centras, bet juridiškai to dar nepadarė. Kol kas TS-LKD žodis nevirto kūnu.
Politinių analitinių centrų steigimas – tai iš už Atlanto į Lietuvą atkeliaujanti mada. JAV įprasta steigti vadinamuosius think tank‘us (liet. idėjų kalvės), kurių tikslas – vykdyti analitinę ir šviečiamąją veiklą. Amerikoje veikia konservatyviąją ideologiją propaguojantis Heritage Foundation, liberalią – Cato Institute ar kairiąją – Economic Policy Institute.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad JAV veikia ir analitinių centrų, kurie nėra afilijuoti su jokiomis politinėmis partijomis ar ideologijomis. Žymiausi iš tokių: Brookings Institution ar Carnegie Endowment for International Peace.
Vienaip ar kitaip, šalių politiniame gyvenime analitiniai centrai įprastai vykdo arba analizės teikimo, arba ideologijos platinimo-lobizmo funkciją. Geri centrai atlieka abi šias funkcijas. Ne tokie kokybiški vieną, įprastai – politinės propagandos platinimo.
LSDP įkūrė savo analitinį centrą. TS-LKD žada įkurti. Kitos politinės partijos kol kas tyli.
Tiesa, liberalios politinės ideologijos partijos turi vieną kozirį rankovėje. Tai dar 1990-aisiais įsteigtas Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Pagal dokumentus, LLRI yra nevyriausybinė, pelno nesiekianti, nepolitinė organizacija. Jos tikslas – laisvos rinkos idėjų sklaida šalyje.
Jei pažiūrėtumėte atidžiau, tai pamatytumėte, kad LLRI iš esmės užsiima propagandine, lobistine veikla. Instituto tikslas – propaguoti visuomenėje neoliberalias ekonomines idėjas. Siekiama, kad priimami įstatymai, nustatomos tvarkos būtų kuo labiau neoliberalūs.
Parama, kurią LLRI teikia šalyje veikiantis verslas, yra ne parama pilietinei visuomenei, o politinė investicija. Palankių įstatymų ir tvarkų pavidalu verslas gauna aiškią grąžą. Liberalios ideologijos partijos gali nekurti analitinio centro, nes LLRI pavidalu toks jau seniai veikia.
Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, Warrenas Buffettas yra pasakęs: „tik tuomet, kai potvynis atslūgsta, galime pamatyti, kas plaukiojo nuogas.“ Išsireiškimo esmė, kad tik tuomet, kai įvyksta ekonominis sukrėtimas, galime sužinoti, kurios investicijos pasiteisino, o kur investicijų grąža buvo nulemta ekonominio pakilimo ir buvo netvari.
Partijų analitinių centrų kūrimas parodys, kiek partijos tvarios. Kiek jos žiūri į ateitį, kiek projektuoja veiklą metus ir dešimtmečius į priekį.
Remiantis Teisingumo ministerijos duomenimis, šiandien šalyje registruotos 27 partijos, iš jų veikiančios – 24. Tiesa, dalis veikiančių partijų „veikia“ tik oficialiuose dokumentuose. Net 8 partijos yra leisgyvės, jos nedalyvauja rinkimuose, nėra politiškai aktyvios. Kitos 16 partijų – daugiau ar mažiau aktyvios.
Tikėtis, kad visos 16 partijų įkurs analitinius centrus, naivu. Didesnė tikimybė, kad su politinėmis partijomis siejamų analitinių centrų skaičius neperkops dešimties. Greičiau bus kokie penki šeši analitiniai centrai.
Paprastam rinkėjui partijos analitinio centro įsteigimas ar neįsteigimas galės būti tarsi lakmuso popierėlis, parodantis politinės jėgos ambicijų ir potencialo dydį. Jei partija turės veikimo strategiją, ambicijų ir resursų keleriems rinkimams į priekį, tuomet kurs analitinį centrą.
Politinės jėgos, kurios susiburs tik konkretiems rinkimams, o po jų išsivaikščios, tokių centrų nekurs. Analitinio centro kūrimas ar nekūrimas parodys, kurios partijos į rinkimus ateina nuogos. Savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose tai jau galėsime pamatyti.
