Kaip politikas ir žmogus, matantis, kad nemažą gyventojų dalį esama ekonominė situacija priverčia balansuoti ant labai plonos ribos, kad išgyventų, mane graužia sąžinė, kad nerandu jokio genialaus sprendimo, kuris būtų pasitiktas plojimais. Kas belieka, žiūriu į kitų Seimo narių pasiūlymus: Mykolas Majauskas užsimojo palengvinti gyvenimą restoranams, suteikdamas jiems PVM lengvatą neribotam laikui. Kitas gėrio dalytojas Audrius Bagdonas siūlo nuimti PVM elektromobiliams, kuriuos įsigyja verslo kompanijos.
Pati geriausia dalis ta, kad siūlant tokius populistinius pakeitimus nereikia nei tyrimų, nei rimtesnių pagrindimų tam, kad galėtum apginti savo nuomonę ir įtikinti kitus kolegas pasiūlymo rimtumu. Tiesiog malonu siūlyti gėrį. Ypač tą, kurio nei pats uždirbai, nei sukūrei, bet tiesiog likimas suteikė teisę jį dalyti. Žinoma, malonu, kad ir spauda pakalbina – vis ne apie blogus dalykus.
Tačiau ką tai sako apie valstybę?
Pradėsiu iš toliau ir skaitytojui priminsiu neseniai vykusius įvykius Didžiojoje Britanijoje. Praleidusi vos kelias dienas poste, atsistatydino jų premjerė Liz Truss. Dauguma nesuprato kas nutiko: dar ką tik sakiusi kalbas, kad ji nėra pralaimėtoja ir darys viską, kad atgaivintų savo šalies ekonomiką bei palengvintų naštą skurdžiau gyvenantiems, ji staiga pasitraukia. Kodėl tokie staigūs pokyčiai?
Na, viskas labai paprasta: vos tik ji pasiūlė mažinti mokesčius, dar pridėjo pasiūlymą didinti išlaidas. Pasaulis susierzino ir paklausė, kas mokės sąskaitas. Klausimą premjerei uždavė rinkos, greitai nuvertindamos svarą, o tuomet beliko pamoti ranka krintančioms įmonių akcijų kainoms. Pamoka išmokta: silpna valstybė nėra joks gėris, net jei mokesčiai joje mažesni.
PVM mažinimas ir verkšlenimai dėl mokesčių yra seni kaip pasaulis. Bėda ta, kad valstybė yra stipri tiek, kiek ji turi pajamų. Bet kuri nevyriausybinė organizacija puikiai žino, kad ji gyva tol, kol turi pajamų savo veiklai vykdyti. Net ir tuo atveju, jeigu jos veikla paremta savanoryste – neturint pajamų, nebus ir priemonių, kurių reikia savanoriams savo darbui atlikti.
Valstybė, tuo tarpu, nėra nevyriausybinis sektorius. Jame dirba valstybės tarnautojai, turime valstybės išlaikomas švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemas. Dar turime teisingumo sistemą, iš kurios tikimės sąžiningumo, objektyvumo ir greitų sprendimų. Nepamirškime ir krašto apsaugos, kuri siekia padaryti viską, kad rusiškam virusui net mintis nekiltų įkelti koją į mūsų mielą šalį. Kitaip tariant, norime turėti puikiai veikiančias valstybės sistemas, kuriose dirbtų profesionalai, jautrūs piliečių problemoms, greitai reaguojantys ir gerai susigaudantys valstybės valdyme. Iš kur paimti lėšų visiems šiems sektoriams?
Uolūs PVM mokesčio mažintojai dažniausiai yra tie, kuriems valstybė rūpi mažiausiai. O gal priešingai: jiems rūpi silpna, visuomet prasiskolinusi šalis. Jie nori savo šiandienos malonumus užkrauti vaikams, kurie, užuot rūpinęsi, kaip auginti valstybės turtą, turės mokėti šiandienos skolas ir metų metus ant savo kupros vilkti visas dabartines PVM lengvatas ir mažinimus. Prie viso to dar būsime ir nuolat neturtingi bei negerbiami pasaulio šalių, kurios su savo finansais geba tvarkytis subtiliau ir išmintingiau.
Keistas ir kai kurių verslo atstovų elgesys. Šiandien yra tikrai sudėtingas ir sunkus metas. Su skirtingu nerimu ir baimėmis gyvename jau beveik trejus metus, tik anksčiau, siekiant visus išlaikyti saugiai namuose, buvo paleista pinigų spausdinimo mašina, o dabar toji mašina nebepadėtų apsisaugoti nuo karo. Kas yra karas ir kokias suirutes jis gali sukelti, geriausiai aprašė Erichas Maria Remarque'as savo romanuose, todėl savo sausais aiškinimais net nebandysiu jo pranokti.
Norėčiau vieno: kad verslo bendruomenė būtų bent kiek bendruomeniškenė ir nekeltų tokių nerealių idėjų savo pačių valstybei. Jeigu esame sutarę, kad valstybė turi rūpintis saugumu, švietimu, sveikata ir kitomis jau minėtomis sritimis, tai padėkime kartu tuos žmones palaikyti ir išlaikyti. Sąskaitas apmokėti valstybė gali tik tuomet, jei ji turi pakankamai pinigų. Kai pinigų nėra, nerealu tikėtis nei gero valstybės tarnautojo, nei puikios medicinos priežiūros, nei karinio saugumo. O gal sumažiname mokesčius ir daugelį sričių apmokestiname?
Erzina ir faktas, kad mokesčių lengvatos skiriamos vis selektyviai kam nors: restoranams, verslo elektromobilių pirkėjams ir pan. Kyla tik vienas klausimas: kodėl šioms grupėms? Jeigu jau norime, kad žmonės daugiau leistų laiko namuose, mažiau terštų orą, tai gal PVM sumažiname visai IT technikai. Dar geriau – visai panaikinkime PVM šioms prekėms! Kurį laiką (tiesa, labai trumpą) turėsime kone pigiausias IT prekes Europoje. Gal net tarptautinė žiniasklaida apie tai parašys.
Galvodamas dieną naktį apie lengvatas, siūlau ir dar keletą puikių idėjų: panaikinkime PVM televizoriams. Kuo didesnis ir brangesnis, tuo geriau – gyventojai daugiau sutaupys. Žmonės visais laikais norėjo duonos ir žaidimų, tai mes, kaip valstybė, jiems tai padovanokime. Neįtikinau? Tuomet siūlau sumažinti arba panaikinti PVM tualetiniam popieriui. Jo reikia visiems, o ir šiaip toks žingsnis galėtų būti lyg ženklas, kad žmonės tikrai gerokai per daug pinigų nuleidžia į unitazą. Žinoma, perkeltine prasme.
Matote, po truputį jau kyla idėjos kaip būti geru ir patikti bent kažkuriai visuomenės grupei. Labai lengva būti populistu ir gerąja fėja, jeigu tau nerūpi stipri, savimi pasitikinti, turinti tvirtą pagrindą po kojomis valstybė. Paprasta, kai nereikia pačiam galvoti apie mokytojus, pensininkus ar medikus ir jų teikiamas paslaugas.
Visas vertybes savo šalyje galima apginti turint stabilias pajamas ir nereikia ieškoti paramos iš kitur ar skolintis su milžiniškomis palūkanomis. Bet koks mokesčių mažinimas, jeigu nėra pagrįstas principu „geriau mažiau, bet daugiau“, verčia ieškoti paramos, skolintis ir tai galiausiai gali tapti nacionaline grėsme. Niekuomet nežinai, ko pareikalaus skolintojas, kai pastebės mūsų silpnumą.
Sutinku, kad dabartinė ekonominė situacija yra sudėtinga, o verslai priversti skelbti bankrotą ar daryti kitus sprendimus, kurie padėtų maksimaliai sutaupyti. Vis dėlto negalima visos naštos užmesti ant valstybės pečių ir kone liepti jai spręsti visas finansines problemas. Kiekvienas esame mažytė dalis Lietuvos ir tikiu, kad visi norime savo šaliai geriausio. Per keletą metų įveikėme įvairių krizių, todėl net neabejoju, kad ir šią įveiksime.