Lietuvos valdžios reakcija į migrantų antplūdį buvo gėdinga, žiauri, nepateisinama. Migrantams taikomos valdžios priemonės, jų prievartinis suvarymas į stovyklas bei laisvės atėmimas, vėliau taikoma apgręžimo politika prieštaravo Europos Sąjungos (ES) direktyvoms, tarptautinei teisei ir Europos žmogaus teisių konvencijai.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė griežė pirmuoju smuiku, demonizuojant migrantus, sukuriant įspūdį, kad tai Lietuvai kenkti siekiantys Lukašenkos ir Rusijos hibridinio karo savanoriai, o ne bėgliai iš karo zonos, ieškantys politinės užuovėjos ar galimybės gyventi geriau. Hibridines atakas esą reikia pažaboti griežčiausiomis priemonėmis.
Tokia reakcija buvo iš dalies suprantama pirmaisiais antplūdžio mėnesiais, kai migrantai specialiais reisais atskrisdavo į Minską, o baltarusių pareigūnai juos palydėdavo iki Lietuvos sienos, padėdavo jiems ją peržengti. Net tada buvo aišku arba bent turėjo būti aišku, kad šiems migrantams rūpėjo visiškai ne Lietuva, o Vakarų Europa, kad idealiomis sąlygomis jie per kelias valandas būtų pervažiavę Lietuvą ir keliavę tolyn.
Neabejoju, kad islamofobija bei rasizmas turėjo nemažą įtaką, lemiant šią gėdingą politiką. Nenorima Lietuvoje matyti tamsesnio gymio žmonių, kurie nėra europiečiai ir nėra nominalūs krikščionys.
Ne be pagrindo tarptautinės organizacijos kalba apie „migracijos sistemoje įsišaknijusį institucinį rasizmą“. Užuot kovojusi su šitokiomis Europos vertybėms prieštaraujančiomis išankstinėmis nuostatomis, valdžia jas skatino savo tylėjimu bei nesiliaujančiomis kalbomis apie hibridines atakas. Dar spalio viduryje Bilotaitė skundėsi, kad „ES teisė nesudaro mums galimybės veiksmingai gintis nuo autoritarinių režimų keliamos grėsmės, todėl savo ir visos ES saugumo klausimą sprendžiame nacionalinėmis priemonėmis.“
Migrantų ir bėglių pastangos siekti geresnio, saugesnio gyvenimo nėra tiesiogiai susietos su autoritarinių režimų kėslais kelti pavojų nacionaliniam saugumui. Nedora mėginti įpiršti tokį galvojimą. Iki šiol šįmet daugiau negu 40 tūkst. žmonių mažais laiveliais keliavo iš Prancūzijos į Jungtinę Karalystę (JK). Pasikliaujant Bilotaitės logika, reiktų klausti, koks autoritarinis režimas skatina žmones veržtis į JK, siekiant ją destabilizuoti.
Muamaras Kadafis seniai nužudytas, Irano įtaka tiek toli nesiekia, net ir „visagalė“ FSB negalėtų suorganizuoti tokio masto žmonių judėjimo. Santūriai reaguoja Ispanijos valdžia, kai migrantai kartais masiškai veržiasi į Seutą, Ispanijos autonominį miestą Afrikoje ties Gibraltaro sąsiauriu. Madridas nevadina to hibridine ataka, nekalba apie užsienio valstybės kėslus.
Lietuvos ir JK organizacijos bei politikai skirtingai reaguoja į šiuos iššūkius. Praeitą savaitę JK Vidaus reikalų ministrė Suella Braverman sulaukė kritikos už pastabą, kad Pietų Anglija susiduria su nelegalių migrantų „invazija“. Labdaros organizacijos kritikavo žodžio „invazija“ vartojimą, esą tai „pasibaisėtina, neteisinga ir pavojinga“.
Konservatorių parlamentaras Rogeris Gale‘as sakė, kad tokių „kurstomųjų žodžių“ vartojimas yra „visiškai nepriimtinas“ ir gali skatinti reakcingus britų visuomenės sluoksnius „griebtis smurto“. Bilotaitė nesulaukia priekaištų už panašius ir net griežtesnius pasisakymus, nes jiems pritaria didžioji visuomenės dalis.
Bilotaitė nėra vienintelė politikė, atvirai ir išdidžiai nusiteikusi prieš migrantus. Seimo vicepirmininkas „darbiečių“ lyderis Andrius Mazuronis tvirtina, kad nelegalūs migrantai reikalavo daugiau žmogaus teisių, negu turi Lietuvos piliečiai, o Lietuva esą galėjo labiau žiūrėti nacionalinio saugumo intereso, o ne „vadinamojo žmogaus teisių intereso“.
Sunku rimtai traktuoti Mazuronio nuomonę. Nes migrantai be teismo nuosprendžio metus buvo laikomi nelaisvėje, uždaryti stovyklose, kur gyvenimo sąlygos neatitiko normalių standartų. Bėgliai nesudarė jokio rimto pavojaus nacionaliniam saugumui. Beveik visiems migrantams išvykus iš Lietuvos, galima įvertinti tai, ką jie padarė.
Kiek jų tapo diversantais, Maskvos melų skleidėjais, kiek jie smurtavo, puolė, apiplėšinėjo žmones, prievartavo moteris, ir t. t.? Jei išvis, tai itin mažai. Tiesa, bėglių išlaikymas kainuoja, bet palyginti nedaug, nes apgyvendinimo sąlygos sąmoningai primityvios. Šiomis dienomis JK moka 6,8 mln. svarų sterlingų kas dieną už bėglių apgyvendinimą viešbučiuose. Bėgliai Lietuvoje negali nė svajoti apie viešbutį.
Iš kitur atvykusiam ateiviui, ko gero, susidarytų slapto susikalbėjimo įspūdis, kad nutarta neprieštarauti valdžios pasakojimams. Nestebina, kad tyli ministrai, teismai, už šventuosius šventesniais save vaizduojantys konservatoriai, kurie be pertraukos kalba apie vertybių politiką ir bara Vakarų Europos valstybes, kurios deramai neginkluoja Ukrainos.
Tyli žmogaus teises ginančios organizacijos, nors atvirai pasisakė Seimo kontrolierė Erika Leonaitė. Tyli bažnyčių vadovai, nors Šventraštis skelbia visos žmonijos brolystę. Tyli, nors neturėtų tylėti, nors turėtų demaskuoti šį nenorą matyti, kas akivaizdu, visomis jėgomis jam priešintis, kreiptis į tikinčiųjų sąžinę, ragindami jų nepasiduoti avių bandos psichologijai. Ir kaip galime kritikuoti rusus, kad jie nesipriešina neteisėtiems savo valdžios veiksmams, kai mes patys tylime blogio akivaizdoje.
Visų migrantų negalima priimti, masinis antplūdis sukeltų rimtų problemų. Bet Lietuva turi gerbti tarptautines normas ir suteikti migrantams galimybę prašyti prieglobsčio. Prašymus galima atmesti. Negalima pritarti Bilotaitės ir kai kurių kitų politikų sąmoningoms pastangoms juos vaizduoti Maskvos talkininkais ar įrankiais, nepagrįstai, net melagingai aiškinti, kad jie kelia pavojų nacionaliniam saugumui, kalinti juos neadekvačiai aprūpintose stovyklose. Labiausiai glumina visuotinė visuomenės tyla ir pritarimas migrantų teises pažeidžiantiems veiksmams.
