Tais vakarais ištuštėdavo Vilniaus, Kauno ir kitų miestų gatvės, būdavo atšaukiami spektakliai ir kiti renginiai. Ir mano tėvų namuose susiburdavo artimiausi draugai, visi sirgdavo už „Žalgirį“ ir, aišku, politikuodavo. Tai toli gražu nebuvo vien tik sportas, tai buvo gerokai daugiau, nes krepšinis buvo vienintelė legali arena, kurioje Lietuva galėjo kautis ir nugalėti sovietus, ir dar jų taip nekenčiamą simbolį – kariuomenę, o žmonės galėjo šaukti, švilpti, lieti emocijas ir palaikyti saviškius. Net rusai tuomet nedrąsiai pripažino, kad pergalės prieš CSKA tapo lietuvių nacionaline idėja.
Kaip šiek tiek vėliau, jau laisvėjančioje spaudoje, rašė vienas kolega, žalgiriečiai tuomet buvo artimesni už gimines. Tai buvo Lietuvos kariai ir kovotojai „prieš rusus“. O kaip mes nekentėme ir kaip tik nevadinom V. Pankraškino, A. Myškino, S. Tarakanovo, milžino V. Tkačenkos, kuris negailestingai stumdė dar liauną A. Sabonį, „kolaboranto“ H. Endeno ir, suprantama, įtakingojo trenerio A. Gomelskio!
Po kiek laiko tie kažkada taip nekęsti CSKA vyrai ne kartą lankėsi Lietuvoje, pats žiūrėjau draugiškas rungtynes Vilniaus sporto rūmuose, o 2012-aisiais A. Sabonio vedami „Žalgirio“ veteranai Kaune vėl laimėjo prieš CSKA. Buvo pilnutėlės arenos, tai buvo abipusės pagarbos kupinos sporto šventės be jokio priešiškumo, tvyrojo visiškai geranoriška atmosfera, visi plojo ir saviems, ir aniems. Priežastis turbūt visai paprasta: imperija žlugo, jie nebebuvo priešai ir mums nebereikėjo nieko įrodinėti, nebuvo jokio poreikio kaip nors juos pažeminti arba skanduoti „Ivan – domoi!“
O dabar persikelkim į dramatišką 1991-ųjų sausį. Tuomet viskas buvo labai aišku: mes ir jie, juoda ir balta, ir jokių pilkųjų zonų. Anoje barikadų pusėje buvo ir jaunas bei nepaprastai populiarus rusų žurnalistas Aleksandras Nevzorovas. Jis buvo sovietinio TV ekrano megažvaigždė, jo autorinė laida „600 sekundžių“ turėjo didžiausią reitingą rusų televizijos istorijoje, tai buvo užfiksuota ir Gineso rekordų knygoje. Jis pasakojo apie tariamus Sąjūdžio smogikus, didvyriškąjį OMON ir visa tai sudėjo į dokumentinį filmą „Naši“ („Mūsiškiai“), kurį sausio 15 d. parodė centrinė Maskvos televizija.
Nuo tada jis laikomas priešu, bet dabar, praėjus trims dešimtmečiams, kai jis tapo viena iš originaliausių ir ryškiausių rusų opozicijos figūrų, nusprendžiau pasidomėti, kas jis, koks jis, pabandžiau nusipiešti bent abstraktų jo portretą, suvokti, kaip ir kodėl jis tapo vienu iš nuožmiausių V. Putino režimo kritikų. Šio žmogaus nepažįstu, niekada nebuvau sutikęs ir nesu kalbėjęsis, bet prieš rašydamas šį tekstą, kurio, visiškai neabejoju, vien antraštė kelia daug aistrų, domėjausi, skaičiau, klausiausi. 2015 m. interviu „Delfi“ apžvalgininkui R. Bogdanui jis sakė: „Bandoma daryti skirtumą tarp žurnalisto ar publicisto ir kareivio, o iš tikrųjų skirtumo nėra. Nesvarbu, iš ko žmogus šaudo: ar iš TV kameros, ar iš automato. Svarbu, kad jis kaunasi.“ Ir dar: „Aš jau tada supratau ir buvau įsisąmoninęs, kad ir žmonės kitoje barikadų pusėje turi savo teisingumą, lygiavertį manajam. Turiu omenyje lietuvius, kurie kovėsi už savo Tėvynę.“
Pirmoji ir labai svarbi išvada: jis – ne veidmainis. Jau buvo praėję nemažai laiko, artėjo 25-osios atkurtos Nepriklausomybės metinės, visai kitokia buvo ir Rusija, ir Lietuva, bet jis labai sąžiningai pripažino: taip, jis buvo karys, taip, jis kovėsi, bet ne su automatu, o su kamera rankoje, turėjo savo vertybes ir teisingumo supratimą, bet suprato, kad ir kita pusė turi savąjį. O ar karuose būna kitaip?
Ir vėliau jis buvo nepaprastai populiarus žmogus, regis, keturiskart buvo išrinktas Valstybės Dūmos deputatu, beje, pats save išsikėlė vienmandatėje apygardoje, o per 2012 m. Rusijos prezidento rinkimus buvo V. Putino patikėtinis. Kas jis dabar? Itin negailestingas V. Putino režimo bei Rusų stačiatikių bažnyčios kritikas ir priešas. Man nepavyko aptikti autentiškų jo paties paaiškinimų, kaip įvyko ir kas lėmė tokį virsmą, o perpasakoti jau perpasakotas versijas aš nemėgstu. Kita vertus, neeilinio intelekto žmogus, kuris teigia iš arti matęs septynis karus, kitaip elgtis neturėtų ir negalėtų.
Viename iš pokalbių su kitu ryškiu Rusijos opozicijos emigracijoje atstovu M. Feiginu tokius, kaip jie, A. Nevzorovas pavadino „Vakarų informacinio ideologinio fronto kovotojais“. Būnant užsienyje V. Putino režimas jam iškėlė bylą ir A. Nevzorovas į Rusiją negrįžo. Kodėl? Tai jis pats keliskart viešai yra paaiškinęs. Jis teigia neturįs jokių politinių ambicijų, nori sugrįžti tada, kai baigsis karas ir vėl sėsti prie savo rankraščių ir knygų. Jis svarsto, kad jeigu turėtų politinių ambicijų, turbūt reikėtų sugrįžti ir priimti „kankinio procedūras“, kaip tai padarė A. Navalnas ar V. Kara-Murza.
Dėl savo neeilinio intelekto, stulbinamo žinių bagažo bei bendravimo manieros – tuo galite įsitikinti pasižiūrėję jo pokalbį su A. Arestovičiumi – jis nėra lengvas pašnekovas, o kasdieniame gyvenime turbūt labai sudėtinga asmenybė. Tai labai savimi pasitikintis žmogus, aštrus ir tiesmukas, mėgstantis šokiruoti, bet jis nedaro to primityviai ar banaliai. Neatrodo, kad tai yra poza, turbūt tai natūrali jo elgsena. Jis kategoriškas, žodžių į vatą nevynioja, pokalbyje ar diskusijoje visuomet yra dominuojanti pusė. Tai, ką daugelis laiko įžeidimu, jo nuomone, yra publicistikos standartas. Net ir diskusijose su pažįstamais rusų opozicijos veikėjais jis be jokių skrupulų kala prie kryžiaus kai kuriuos jų planus ar idėjas, tačiau kartais, labai retai, nusileidžia ir pašnekovų kontrargumentams.
„Aš nedoras, neprincipingas, visiškai ciniškas tipas, bet niekada nebučiuoju bato“, – pokalbyje su M. Feiginu sakė jis.
Jo požiūris į Rusijos opoziciją labai kritiškas. Pavasarį Vilniuje vyko eilinis Laisvosios Rusijos forumas. Šis renginys vėliau buvo aptarinėjamas įvairiuose „Youtube“ kanaluose. Viename iš pokalbių A. Nevzorovas trumpai užsiminė, kad dėl tam tikrų priežasčių jis negalėjo dalyvauti forume, bet jų nedetalizavo. Jo teigimu, Rusijos opozicija nuosekliai ir atkakliai demonstravo savo bailumą ir bejėgystę, o po to stebėjosi, kad V. Putino režimas vis stiprėja. Tačiau jis ne kartą yra akcentavęs svarbią mintį: nepaisant to, kad Rusijos opozicijos jėgos yra labai skirtingos, jis ragina laikytis kartu, nes tik taip gali būti nuverstas V. Putino režimas, nors tuo pat metu labai atvirai teigia, kad kai tai įvyks, jų keliai išsiskirs. Štai ir visai nesename pokalbyje su kitu ryškiu Rusijos opozicijos emigracijoje veikėju I. Ponomariovu jis kalba labai aštriai, tiesiog mala jo planus į miltus. Tai A. Nevzorovo stilius.
O dabar sumodeliuokime situaciją, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms A. Nevzorovas atvyksta į Lietuvą. Jau dabar regiu, kaip kažkas kurpia planą, kad kokioje nors televizijos laidoje jis barstysis galvą pelenais, mušis kumščiu į krūtinę, o po to dar bus užverstas banaliausių klausimų virtine, kuri pas mus vadinasi „atviras interviu“. Nereikia svaigti ir visus šiuo žanrus galima iškart pamiršti. Dar minėtame 2015 m. interviu jis pasakė: „Neatleisti, jeigu nėra galimybės, neatsiprašyti, nes nėra nieko kvailesnio už atsiprašymus, gėdingesnius už visokias atgailas. Verčiau pažvelgti į dabartinį paveikslą, suprasti, kas mums abiem šiandien artima ir svarbu.“
Ar yra galimybė atleisti? Manau, kad taip. Praėjo trys dešimtmečiai. Jis buvo savo šalies karys, kovojo už savo vertybes ir savo pasaulio supratimą, darė tai nuoširdžiai, jo rankos nesuteptos krauju. Tokius priešus reikia gerbti. Kai dėl senaties, tai norėčiau priminti, kad Vokietijos Federacinė Respublika NATO nare tapo 1955 m. Praėjus vos 10 metų po karo bundesvero vyrai jau stovėjo greta buvusių priešų amerikiečių ir britų, kad sulaikytų bendrą grėsmę iš Rytų.
Daug kam gali kilti klausimas: o kam mums apskritai su A. Nevzorovu taikytis? Gal palikim viską, kaip yra, ir nesukime sau galvos? Taigi, apie mūsų šių dienų draugus, priešus ir interesus. Mano nuomone, visuomet geriau turėti daugiau draugų ar žmonių, su kuriais bent nesipykstame, negu priešų ar įšaldytų konfliktų. Pirmoji mintis, kuri daugeliui turbūt jau šovė į galvą, yra žinomas posakis, kad mano priešo priešas yra mano draugas. Yra ir garsusis sero W. Churchillio posakis „mes neturime amžinų draugų ar priešų, o tik amžinus interesus.“ Ir čia glūdi labai rimta priežastis ir labai aktualus mūsų šių dienų interesas.
Per 8 karo Ukrainoje mėnesius Rusijos piliečiai Lietuvos sieną kirto daugiau nei trečdalį milijono kartų. Statistika rodo, kad Lietuva pirmoje vietoje pagal tai, kiek daug atvykusių rusų nebeišvyksta. Įdomią analogiją viename pokalbyje su M. Feiginu brėžia A. Nevzorovas. Akivaizdu, sako jis, jog ukrainiečiai iki galo nepasitiki jokiais išeiviais iš Rusijos, jie laikosi šaltai ir atsiriboję: „Mes vis tiek rusai, nors ir įrodėme, kad buvome pasirengę prarasti viską ir ne dėl Ukrainos, bet dėl kovos prieš fašizmą, kai mes su Ukraina tapome tokiais artimais ir neišskiriamais sąjungininkais.“
Aplink tvyro įtampos, rusų Lietuvoje daugėja, todėl kyla labai rimtas klausimas: ar galime būti ramūs, ar mes pasitikime jais? Ar apskritai turime kokį nors planą ar strategiją, kaip juos vertinti, kaip su jais elgtis, komunikuoti? Ar sugebame su jais kalbėtis? Ar apskritai kas nors daroma? Nieko. Tai yra tik vienas iš daugybės svarbių egzistencinių klausimų, kurio Vyriausybė nesuvokia ir paleido savieigai.
Privalome labai aiškiai suvokti realybę. Tie su paskutiniąja banga naujai atvykę rusai – jokie pabėgėliai ar pacifistai, V. Putino režimo priešai ar opozicionieriai. Tie, kurie kažkaip kovojo prieš režimą, jau seniai išvyko iš šalies arba sėdi kalėjimuose. Šitie sėdėjo namuose, drybsodami ant sofų per televizorių pasyviai ar su pasididžiavimu stebėjo, kaip vyksta „specialioji operacija“, kaip V. Putino kariauna „triuškina fašistus ir banderovcus“. Tai, kad Kremlius užsimojo sunaikinti ne tik šalį, bet ir visą ukrainiečių tautą, ir tai daro praktiškai, jiems nebuvo jokia naujiena ar kažkas tokio, kas netilptų į jų vertybių sistemą. Jiems tai nerūpėjo. Ir štai karas šaukimo į kariuomenę forma atėjo į jų namus, palietė juos tiesiogiai. Jie nėjo protestuoti, o tiesiog pabėgo, bet kartu susipakavo ir į Lietuvą atsivežė savo pasaulėžiūrą bei vertybes. Putinizmo ideologinis palikimas, kliedesiai apie didingą Rusiją tebėra daugelio jų galvose. Vienoje iš savo nesenų laidų A. Nevzorovas kalbėjo, kad dabartinėje Rusijoje nemato nieko sveiko, socialiniai institutai serga, jis mato niūrią ateitį ir tai yra „nusikalstamos dresūros rezultatas“. Jis taip pat įvardija svarbiausią problemą, kuri labai aktuali ir mums: „Tie, kurie yra už karą, tie liks, jie išlaikys tai savyje, nes tas fašizmas juose yra labai sumaniai užaugintas.“
Lapkritį su gastrolėmis į Lietuvą atvyksta M. Galkinas, taip pat tapęs V. Putino režimo oponentu ir palikęs šalį. Pasijuokti ir pasišaipyti iš priešo nėra blogai, bet A. Nevzorovas – visai kitas žanras ir kalibras, tai savotiškas HIMARS, daužantis režimo pamatus. Jis užburia masines auditorijas ir įtikina savo intelektualiomis ir netikėtomis įžvalgomis, įspūdingomis mokslinėmis žiniomis, šaltakrauju cinizmu ir makabrišku humoru. Jis preparuoja V. Putino režimą ir jo realybę kaip studentas medikas varlę – metodiškai ir be narkozės. Kas supranta rusiškai, pasižiūrėkite „Youtube“ kanale, pavyzdžiui, jo šou „Nevzorovas Tel Avive“.
Nesu tikras, bet manyčiau, kad mūsų Migracijos departamentas ar kokia nors kita institucija privalėtų turėti visų pastaruoju metu įleistų rusų adresus ar kontaktinius duomenis. Tai kodėl vienąkart nepadarius ko nors inovatyviai, nešabloniškai, nebiurokratiškai?
Kai per Antrąjį pasaulinį karą amerikiečiai okupavo dalį Vokietijos teritorijos, pamatę koncentracijos stovyklas jie pašiurpo. Nenurodant priežasties vokiečiams buvo įsakyta atvykti prie stovyklų vartų. Nieko neįtardami vietos gyventojai pasipuošė išeiginiais rūbais ir padarė, kaip buvo liepta. Po to jie buvo nuvesti į privalomas ekskursijas po koncentracijos stovyklas, kuriose dar buvo „karšti“ ten vykusių baisybių pėdsakai. Yra amerikiečių kino kronikos, kaip šokiruoti vyrai svirduliavo, o vokietės moterys alpo ir griuvo ant žemės. Vienintelis dalykas, ką jie sugebėjo pasakyti, tai buvo „mes net neįsivaizdavom, kad tai vyksta mūsų pašonėje.“
Taigi, visi į Lietuvą neseniai atvykę rusai gauna Lietuvos valdžios institucijos šaukimą atvykti į didžiausias Vilniaus, Kauno, o gal ir kitų miestų arenas, o ten jų lauktų A. Nevzorovas. Kas geriau, jei ne jis galėtų rasti kelią į rusų auditorijos širdis ir protus?
Paklaustas apie tautinę tapatybę, jis ne kartą sau būdingu stiliumi yra atsakęs, kad yra komančas (Šiaurės Amerikos autochtonų gentis). Taigi, mes užkasame karo kirvį, o jis įneša skersvėjų į Lietuvoje esančių rusų galvas. Manau, kad A. Nevzorovas supranta, jog mes tikimės kažkokio geros valios gesto iš jo, todėl jis neatsisakytų tai padaryti.
