Visi garsūs scenos ir ekrano žmonės yra intravertai. Sakau, nes pažįstu juos. Aš esu vienas jų. Jums tik atrodo, kad jiems labai patinka būti prožektorių šviesoje, šokinėti ir dainuoti. Ne, jie (mes) išmokę šito, nes intravertai moka prisitaikyti prie aplinkos, ją provokuoti, erzinti ir galiausiai valdyti, nors labiausiai norėtų būti vieni.
Užsidaryti su savimi, kalbėtis su savimi, bendrauti kuo mažiau – o jei bendrauti, tai su knygomis ir filmais.
Jei norėsite kabinėtis prie rašybos, o jei esate tie, kas mėgsta kabinėtis, tai, žinoma, norėsite kabinėtis, nes prie mūsų nuolatos kabinėjamasi, todėl mes turime stiprius kumščius ir kandžius liežuvius, tai štai jums pirmoji mano konfrontacija šiandien: introvertas ar intravertas? Galimi abu variantai, tačiau man intravertas skamba ir atrodo tinkamiau (nes jums atrodo tinkamiau antrasis). Intranetas (vidinis internetas, kuris yra tik įmonės viduje), intraveninė injekcija (komentarų nereikia) – todėl „intravertas“.
Mūsų priešai ir kankintojai yra ekstravertai, jie yra mūsų pragaras. „Pragaras yra kiti žmonės“, sakė rašytojas Jean-Paul Sartre, kuris gyvenime buvo laimingiausias, vaikščiodamas po Nidos smėlynus, kai jo niekas nekalbino, ir fotografavo tada dar labai jaunas fotografas Antanas Sutkus.
Mūsų visas gyvenimas yra kova su linksmintojais, masinių renginių žmonėmis, kolektyviniais padarais, tais, kurie vis ragina drauge, rateliu, opa opa, ramtadrylia, visiems krūvoje – kaip toje bjaurioje dainoje apie tai, kad „verkiam iš džiaugsmo sustoję ratu – kaip gera turėti draugų“. Ne, mes ne neverkiam iš džiaugsmo sustoję ratu, mes džiaugiamės, kai baigiasi prakeikti renginiai, ir kai galime uždaryti duris namie ir būti vieni.
Aš visada būnu pirmas, kuris palieka renginį. Renginys viešbutyje, kur aš turiu savo kambarį, man yra idealas.
Mums draugai yra geriausi tie, kas palieka mus ramybėje, žino, kada išeiti, žino, kad tylėti, žino, kada neskambinti, moka laiku padėti ragelį ir supranta, kodėl reikia rašyti žinutę, o ne skambinti – tie yra mūsų žmonės, mes juos suprantame, ir jie supranta mus.
Būtent todėl, kad vaikystėje buvau drovus vaikas ir norėjau kovoti su baimėmis konfrontacijos būdu, paskui pasirinkau tokią profesiją, kur man reikia bendrauti ir būti prieš kameras ir fotoaparatus, kur man nuolatos tenka būti dėmesio centre. „Jam dėmesio trūkumas“, sako nekentėjai, manydami, kad taip mane pašiepia, ir jie yra juokingi, nes nesupranta, kad dėmesys yra tai, ko turiu daugiausiai ir per akis: dėmesys yra kuras, prožektorių šviesa reikalinga darbui, bet juk automobilininkas, kuriam reikalingas benzinas, nesiruošia jo skanauti, jam nėra benzino trūkumo, jam tai tik darbas.
Ar kas nors kaltina plaukiką, kad jam – vandens trūkumas? Ar muzikantą, kad jis patiria „muzikos garsų trūkumą“?
Kadangi mums, intravertams, buvimas su žmonėmis yra išmoktas elgesys, mes labai gerai mokame elgtis su jais ir manipuliuoti. Boksininkui arba kariui nepatinka nei sužalojimai, nei mirtis, jis tik dirba toje aplinkoje, kur šių dalykų yra daug, ir todėl yra išmokęs saugiai elgtis su jais.
Taip pat mes, intravertai, esame pratę saugiai elgtis su žmonėmis, nors šiaip žmonių nemėgstame, bet labai gerai juos pažįstame, nes mums tai aktualu, kaip laukiniams žvėrims svarbu gerai pažinti pavojus.
Per didelį atstumą užuodžiame ekstrovertus, kuriems niekada neužtenka savo erdvės, kurie lenda „pabendrauti“, „paplepėti“, „padiskutuoti“ – jie būna šokiruoti, kai jiems pasakau, kad ne, diskusija man nereikalinga. „Bet juk ginčuose gimsta teisybė“ – ne, man nereikia gimdyti teisybės, aš ją jau turiu. Ji vadinasi „mano nuomonė“; ji yra teisinga ir jai daugiau nieko nereikia.
Jums neįprasta, jus ne taip mokė? Nieko baisaus, pratinkitės. Aš nesiruošiu ginti savo nuomonės ne todėl, kad apie ją blogai galvočiau. Ne, aš žinau, kad mano nuomonė yra teisinga, man jai nebereikia testų ir patvirtinimo. Kai pamatote obuolį ant obels šakos, jūs juk neinate klausinėti aplinkinių, ar jie pritaria, kad ten obuolys. Ne, jums viskas gerai, jūs matote obuolį, ir ten obuolys. Mums, intravertams, taip matosi visas pasaulis.
Jeigu suklystame, tai pakeičiame nuomonę, bet jums apie tai nepranešime, nes mūsų pagrindinis ir vienintelis teisėjas esame mes patys, ir mes dėl to neatsiprašinėsime. „Pripažink klydęs“ – palaukite, o kas čia klausia? Aš pats sau viską pripažinau, bet tau apie tai laiško nerašysiu.
„O tu nenorėtum pabūt kompanijoje, su draugais, pasidalinti nuomonėmis?“ – kam man? Aš pats esu pati geriausia kompanija. Ne, palaukite. Paaiškinsiu. „Pasidalinti“? Ar tai reiškia, kad jūs klausysite mano nuomonių, o aš – jūsiškių? Ne, man taip nereikia. Jeigu jums įdomu, galiu atsakyti į jūsų klausimus ir pasakyti, kaip man atrodo, bet tai nereiškia, kad paskui norėsiu išgirsti ir jūsų nuomonę.
Mes, intravertai, kai norime kitų nuomonių ar patarimų, visada paprašome.
Ekstravertai visada mus nori gydyti. XX amžiuje mus net vadino „ekstravertiškai deficitiniais“, buvo pilna psichologų (ir dabar tokių yra), kurie sakydavo, kad reikia vaikus atvesti į žaidimų aikštelę, ir tie, kas puola žaisti su kitais, yra normalūs, o tie, kas būna sau patys ir nesiveržia, yra gydytini.
Tie iš jūsų, kam Kalėdų eglutės renginiai, Kalėdų seneliai, masiniai džiaugsmai buvo atstumiantys, mane supras. Aš vaikystėje apsimesdavau sergantis, kad tik nereikėtų eiti į tuos prakeiktus renginius ir bendrauti su Kalėdų seneliu (kuris tais laikais vadinosi Senelis Šaltis) ir kitais vaikais. Norėjau likti namie, skaitytio knygas ir svajoti.
Tik paskui sužinojau, kad tokių, kaip aš, yra daug, ir mes esame gabesni, daugiau pasiekiantys ir valdantys pasaulį, o tie, kas vadinami „kompanijos siela“, yra (geriausiu atveju) tik muilo putos. Bet ir iš muilo putų kartais gali būti nauda.
O mums, intravertams, keistis nereikia, su mumis viskas gerai.
Pabaigai jums retorinis klausimas. Kodėl visada prie mūsų, intravertų, brukasi ir lenda ekstravertai, kurie mus moko ir ragina išeiti iš komforto zonos – kodėl geriau nepaprašius ektravertų nešdintis velniop iš mūsų zonos, kad ji galėtų būti tikrai komfortiška?
