Kairysis ideologinis sparnas netruko reaguoti: deputatė Laura Boldrini tvitino sarkastišką pastabą, kad pirmoji Italijos premjerė moteris nutarė vadintis vyru. Deputatė turi teisės diplomą, nesklaidė filologijos vadovėlių ir nežino, kad biologinė lytis ir gramatinė giminė – skirtingi dalykai. Nes jeigu būtų kitaip, tai, pasak Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriaus Pauliaus Subačiaus, kuris nesirausia palyginimų giliai kišenėse, „reikėtų dorotis <…> su dviem žodžiais – kriaušė ir gitara. Logiška būtų manyti, kad šie žodžiai yra moteriškosios giminės, nes jais pavadinti objektai turi tam tikrą formą. Kadangi ta forma implikuoja tam tikrą moters idealą, kuris, žinoma, terorizuoja dalį moterų, nebeatitinkančių šios formos, primeta tam tikrą vyrišką moters grožio standartą, atsisakius šių dviejų žodžių, pagerėtų problemos dėl bulimijos.“
Takoskyra tarp il presidente ir la presidenta yra ideologinė. Konservatoriai nenori prievartauti kalbos pagal naujausius politinius užsakymus, kurių stabilumas – kaip vėtrungės rudens vėtrų metu, o liberalai jau nuo sẽno kalbos inžineriją vertina kaip ideologinės indoktrinacijos priemonę (tai nebuvo Georgo Orwello „1984“ reklama!). Įtraukiosios kalbos mėgėjai pastangas keisti kalbą argumentuoja taip: kalba formuoja mūsų aplinkos suvokimą ir stebimų reiškinių klasifikavimą. Naikindami gramatinius giminės požymius mes, esą, tuo pačiu mažiname ir naikiname savo socialinės aplinkos kontrastus, darome ją vis mažiau konfliktišką.
Nepasitenkinimas Giorgios Meloni gramatiniu pasirinkimu atskleidžia svarbų įtraukiosios kalbos ideologijos aspektą – kalba skirta ne atspindėti pasaulį, bet tapti jo keitimo įrankiu. Italijos feministės, regis, turėtų tik džiaugtis ir krykštauti, kad moteris vadovauja Italijai (Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Saudo Arabijoje to nebus dar šimtą metų). Tai kurgi! – kimba prie pareigų pavadinimo, nė nesulaukusios pirmųjų darbų.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad italai nenoriai įsileidžia feminityvus – moteriškosios giminės formas pareigoms, profesijai, tautybei ar kitoms charakteristikoms, suvokiamoms kaip alternatyva vyriškosioms, pavadinti. Stengiamasi jau seniai. Lingvistinio „antiseksizmo“ pradininkė Italijoje Alma Sabatini 1987 metais paskelbė studiją „Seksizmas italų kalboje” (Il sessismo nella lingua italiana). Ji atkreipė dėmesį į moteriškosios giminės atitikmenų trūkumą tarp pareigų pavadinimų ir propagavo jų kūrimą bei vartojimą. Dabar periodista „publicistė“, giornalista „žurnalistė“, politica „politikė“, ministra „ministrė“ nėra kokia nors egzotika, tačiau sistema netapo visuotinė, todėl viename Vikipedijos straipsnyje Giorgia Meloni vadinama presidenta, kitame – presidente. (Daugiau apie tai teiraukitės Pauliaus Jurkevičiaus, jis puikiai nardo italų kalbos ir kultūros vandenyne).
Feminityvų daryba nėra vien italų vargas. Sunkokai moteriškosios giminės galūnės kelią skinasi ir rusų kalboje. Visiškai įprasta rašyti ir girdėti studentka „studentė“, žurnalistka „žurnalistė“, sportsmenka „sportininkė“. Bet kai kurie pagal tą patį modelį sukurti feminityvai sukelia aktyvią atmetimo reakciją, pavyzdžiui, profesorka „profesorė“ jau greičiau bus suvokta kaip „prastas moteriškos lyties profesorius“. Lygiai taip pat nepriimami dariniai su formantu -ša, tarkime, ta pati profesorša pagal ankstesnius darybos modelius gali reikšti „profesoriaus žmona“, „profesorienė“.
Lietuviams paprasčiau. Nuo seno turėjome ūkininką ir ūkininkę, piemenį ir piemenę, todėl ir dabar meistrė, inžinierė, santechnikė ar elektromonterė mums yra įprastos darybos žodžiai. Tiesa, gal senaisiais laikais keistokai būtų atrodžiusi kalvės profesija, nes, pirma, tokio sunkaus darbo moterys lyg ir nedirbo, antra, forma kalvė rezervuota reikšmei „kalvio dirbtuvė“. Lygiai taip pat ir dabar dar sunkokai virškiname vyrams nebūdingų profesijų pavadinimus, pavyzdžiui, įtraukiosios kalbos doktrinos per Europos Sąjungos vertimus primestą auklys ar auklius – „vyras, dirbantis auklės darbą“.
Profesijoms ir pareigoms apibūdinti esame pasirinkę kompromisinį variantą:
• Vienišas plikas pareigų pavadinimas yra vyriškosios giminės. Kai kabinete dirba Nijolė, ant jos durų kabo lentelė DIREKTORIUS.
• Kai greta pareigybės rašoma pavardė, giminė derinama: DIREKTORĖ NIJOLĖ.
• Trečia galimybė vėl spaudžia giminės pasirinkimo (bet ne lyčių, nepainiokite!) svarstykles į vyriškąją pusę: DIREKTORĖ NIJOLĖ, bet ji eina DIREKTORIAUS PAREIGAS.
Taip nustatė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, su tuo sutinka ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.
Natūraliai gyvuojanti kalba yra platus jos vartotojų susitarimas. Jeigu būtų kitaip, žmonės nesusikalbėtų ar nesuprastų kitų asmenų rašytų tekstų. Kartais susitarimas deleguojamas, tarkime, kalbininkams, kad šie pasiūlytų rašybos taisykles. Taip kalbos gyvenime veikia atstovaujamoji demokratija, kuria esame linkę didžiuotis.
O įtraukiojoje kalboje demokratiniu atstovavimu daugumos interesams nė nekvepia. Jeigu būtų kitaip, cenzūruotos, atleiskite, „politiškai korektiškos“ kalbos šalininkai galbūt pasiūlytų surengti referendumą dėl „lytiškai neutralios kalbos“ formų privalomo vartojimo. Bet jie renkasi represyviosios tolerancijos kelią naudotis kalbos inžinerijos metodais, pavyzdžiui, per Vilniaus universitetą, taip patyliukais žaisdami kuluarinius galios žaidimus.
Ar Giorgia Meloni yra seksistė? Pasak Europos lyčių lygybės instituto apibrėžimo, – taip, nes „seksizmas yra susijęs su galia, todėl tie, kas turi galią paprastai vertinami palankiai“ (originalo skyrybos klaidos netaisytos). Giorgia Meloni turi didžiausią politinę galią savo valstybėje ir palankiai vertina vyriškosios giminės gramatinę formą. Tai kenkia populiariam, atleiskite už banalumą, naratyvui, kad seksizmas yra išimtinai vyriškas polinkis.
Kaip Italijos žiniasklaida vadins Giorgia Meloni ateityje: il presidente, la presidenta ar dar kokiu itališku prezidento-žmogos atitikmeniu? Palauksime – pamatysime. Juolab, kad šios šalies premjerai nelinkę lepinti savo rinkėjų ilgu sėdėjimu vyriausybės vadovo krėsle.
