Caras Nikolajus II yra kontroversiška XX a. istorijos figūra. Vieni juo žavisi ir teisina kaip mylintį vyrą bei tėvą, iš visų jėgų mėginusį apsaugoti Rusiją nuo aršių revoliucionierių. Kiti – kritikuoja, pateikdami visai kitokį vaizdą: jų akimis, Nikolajus II buvo užsispyręs, reakcingas tironas, savo veiksmais destabilizavęs šalį ir sunaikinęs bet kokias galimybes išvengti vėlesnių dešimtmečių katastrofos.
Istorikas R. Service‘as, Rusijos istorijos profesorius Oksfordo universitete ir Oksfordo Šv. Antonijaus koledžo bendradarbis, parašęs didelio pripažinimo sulaukusias Lenino ir Stalino biografijas bei darbus apie XX a. Rusijos istoriją, šioje knygoje remiasi iki šiol nenaudotais šaltiniais, analizuoja caro dienoraščius ir užrašytus pokalbius, naujai nušviečiančius Nikolajaus II valdymą bei asmenybę. Knygoje taip pat gausu informacijos apie socialines, ekonomines bei politines negandas, Pirmojo pasaulinio karo metais užgriuvusias Rusiją ir lėmusias bolševikų diktatūros įsigalėjimą.
Kviečiame skaityti ištrauką:
Jurovskis buvo pasirengęs, bet iki operacijos pradžios tikslaus plano niekam nesakė. Tiesa, jis turėjo paaiškinti Medvedevui, kad jie privalą laukti ženklo iš Uralo srities tarybos Vykdomojo komiteto. Nieko neturėjo būti daroma, kol neatvyks Vykdomojo komiteto siųstas pareigūnas ir neištars kodinio žodžio „kaminkrėtys“. Jurovskis pagaliau atskleidė planą savo sudarytai sušaudymo komandai, bet aiškindamas smulkmenas išgirdo nepritariamą murmėjimą. Kai kuriems latviams nepatiko mintis žudyti beginkles jaunas moteris. Jurovskis pašalino juos iš komandos, nenorėdamas kliautis žmonėmis, kurie nebuvo tvirtai pasiryžę vykdyti savo revoliucinės pareigos. Tai turėjo būti kruvinas reikalas, ir jam reikėjo viskam pasirengusių skerdikų. Baigęs atranką, jis kiekvienam atskirai nurodė, į ką taikytis. Tada išdalijo naganus. Kodėl revolveriai, o ne šautuvai? Greičiausiai todėl, kad jis norėjo užklupti Romanovus netikėtai – vargu ar jie supras, kas vyksta, jei kareiviai turės tik pistoletus.
Tuo metu tolumoje jau buvo girdėti čekoslovakų artilerijos dundėjimas, jis darėsi vis garsesnis. Sargybiniai puikiai suvokė, kad artėja krizės apogėjus. Tačiau Ipatjevo name nieko negalėjo nutikti, kol Maskva nedavė leidimo ir nebuvo pristatyta jos telegrama. Sargybiniams buvo įsakyta kantriai laukti. Romanovai jokiu būdu neturėjo sužinoti, kas jų laukia. Jie nematė, kaip gatvėje bolševikai sustatė kulkosvaidžius ir užtvėrė visus pravažiavimus pro namą.
Artėjant vidurnakčiui visų nervai nuo ilgo laukimo buvo įsitempę, o Jurovskis neįsivaizdavo, kodėl delsiama. Įtampa vis labiau augo. Pirmą valandą nakties jis jau buvo rimtai sunerimęs: iš vadovybės vis dar negirdėti jokio signalo. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo išlaikyti sušaudymo komandos kovinę dvasią. Galiausiai 1.30 val. nakties prie sargybos posto pasirodė bendrapartietis ir perdavė nurodymą „kaminkrėtys“. Pagaliau Jurovskis galėjo imtis veiksmų. Atėjo lemiama akimirka. Kaip Čeka karininkas jis buvo pasiryžęs viskam, kas, jo manymu, galėjo būti naudinga revoliucijos reikalui, ir jei atėjo įsakymas nušauti visų nekenčiamus Romanovus, jis uoliai tai padarys. Tiesa, po 1917 m. vasario karo vadai, kaip ir kitų sričių vadovai, nebegalėjo tikėtis visiško savo pavaldinių paklusnumo. Laimei, jis kruopščiai atrinko savo būrį ir žinojo, kad jie padarys viską, ką tik jis lieps.
Jurovskis pats pažadino daktarą Botkiną ir liepė apsirengti. Kaip pretekstą nurodė neramumus mieste, dėl kurių Romanovai turėjo būti perkelti į saugesnę vietą. Tas pats buvo pakartota imperatoriškajai šeimai, jiems buvo liepta apsirengti ir nusileisti į rūsį. Jurovskis tyčia jų neskubino, kad išlaikytų ramybę, ir nors tai buvo neįprastas, visiškai netikėtas įsakymas, namo gyventojai į jį reagavo ramiai ir apsiprausė prieš prisistatydami sargybiniams.
Antrą valandą nakties Nikolajus su Aleksejumi ant rankų iš viršutinio aukšto nusileido į rūsį. Visiems susirinkus patalpoje, Jurovskis liepė Aleksandrai ir Aleksejui atsisėsti dviejuose ten iš anksto pastatytuose krėsluose. Likusiųjų buvo paprašyta stovėti. Su Jurovskiu buvo Nikulinas, Pavelas Medvedevas, Michailas Medvedevas, Piotras Jermakovas ir septyni latviai. Visi dvylika vyrų rankose gniaužė po vieną iš tuzino revolverių, kuriuos Jurovskis jiems buvo išdalijęs anksčiau. (Pasak vėlesnių Medvedevo parodymų, Jurovskis liepęs jam eiti iš rūsio ir patikrinti, ar girdėti šūviai, bet greičiausiai jis tai pasakė tuščiai vildamasis išvengti kaltinimų.) Tada Jurovskis trumpai ir atžariai paskelbė Uralo srities tarybos Vykdomojo komiteto įsakymą įvykdyti jiems mirties bausmę. Nikolajus nustebęs atsisuko į jį ir norėjo kai ko paklausti.
Jurovskis pakartojo nuosprendį ir nedelsdamas sušuko: „Ugnis!“ Jis pats, kaip buvo sutarta, nusitaikė į Nikolajų ir vienu šūviu jį nužudė. Tačiau apskritai salvė buvo gana chaotiška, kulkos rikošetu atsimušinėjo nuo sienų. Nepaisant mažo atstumo, ne visi sargybiniai iš karto pataikė į savo aukas, ir, pasak kai kurių pranešimų, Nikolajaus žudikas iš tikrųjų buvo Michailas Medvedevas iš Uralo Čeka, neva paprašęs komendanto jo taikiniu skirti ne ką kitą, o buvusį imperatorių. Tuo metu gatvėje pastatytas sunkvežimis užvestu varikliu ėmė garsiai burgzti, kad nuslopintų iš namo sklindantį triukšmą. Šaudymas tęsėsi tol, kol Jurovskis įsitikino, kad niekas neišgyveno, ir liepė liautis. Tada jis žengė apžiūrėti aukų.
Vaizdas buvo baisus. Rūsys priminė mėsininko šaldymo kamerą: sienos aptaškytos krauju, aplipusios kaulų atplaišomis ir mėsos skutais. Vėliau Pavelas Medvedevas paliudijo, kad visos aukos buvo mirusios, išskyrus Aleksejų, kuris vis dar dejavo. Jurovskis šovė į jį dar du ar tris kartus, kad pribaigtų. Kai kurie komandos nariai, pajutę šleikštulį, nebegalėjo ilgiau čia išbūti. Jurovskis suriko Pavelui Medvedevui eiti ir nuraminti kitus tarnybinėje patalpoje laukiančius sargybinius. Šie girdėjo šaudymą ir norėjo sužinoti, kas atsitiko. Kai kurie šoko Medvedevui į akis jam dar nespėjus nieko pasakyti. Jie pareiškė, kad jis turėsiąs prisiimti atsakomybę už tai, kas buvo padaryta, akivaizdžiai nenorėdami patys būti ateityje apkaltinti. Medvedevas liepė jiems grįžti prie savo pareigų. Kai Jurovskis sužinojo apie jų nuogąstavimus, liepė Medvedevui eiti atgal ir vėl pasikalbėti su sargybiniais. Jurovskis įvykdė Vykdomojo komiteto jam skirtą slaptą užduotį ir nenorėjo, kad ji išaiškėtų kritikai pasiekus Jekaterinburgo gatves. Sargybiniai privalėjo laikyti liežuvius už dantų.
Jurovskis davė nurodymą išvalyti rūsio grindis ir sienas. Buvo atnešti kibirai, šluostės ir grindų šepečiai. Tai buvo nemalonus, koktus darbas, nes prieš tai reikėjo išnešti lavonus, surinkti drabužių ir kūnų gabalėlius. Išplovę patalpą, sargybiniai norėjo grįžti į savo buveinę Popovo name pailsėti. Medvedevas tai uždraudė, bijodamas, kad jie paskleis naujienas po visą miestą. Taigi privertė juos miegoti Ipatjevo namo pirtyje.
Tuo metu Romanovų ir jų palydovų kūnai buvo sukrauti į sunkvežimį ir išvežti iš Jekaterinburgo. Atsikratyti jais buvo patikėta Piotrui Jermakovui. Buvo ketinama kūnus kremuoti ir išmesti į šachtą. Kelias buvo duobėtas, ir kelionė užtruko ilgiau, nei tikėtasi. Sunkvežimiui pasiekus kelionės tikslą Jermakovas davė įsakymą nuodugniai apžiūrėti lavonus, ieškant brangenybių bei kitų vertingų daiktų. Pasirodė, kad Romanovai drabužiuose slėpė pačių įvairiausių vertybių. Paskui kūnai buvo suversti į krūvą, paltai ir suknelės turėjo atstoti pakuras. Išpylus ant jų keletą kanistrų benzino buvo uždegtas degtukas, ir liepsnos šoko į dangų. Kremavimas buvo atliktas negrabiai, ir Jermakovas nusprendė, kad norint nepalikti jokių pėdsakų protingiausia būtų palaikus sumesti į netoliese esančią šachtą ir viską užpilti rūgštimi. Nors Jermakovas neįsivaizdavo, kuriam galui kas nors būtų sumanęs lipti žemyn nenaudojama šachta, nenorėjo palikti galimybės atpažinti bent vieną iš lavonų.
Jermakovas tiesiog vykdė įsakymą. Galbūt jau po kelių dienų čekoslovakų legionas ims skintis sau kelią į miestą. Netoli kasyklų gyvenę valstiečiai, kuriems buvo liepta nesiartinti prie sunkvežimio, tikriausiai pastebėjo degantį laužą ir vargu ar tylės apie tai, ką matė. Uralo komunistų vadovybė iki galo neapgalvojo visų plano smulkmenų, ir nereikėjo būti genijumi, kad suprastum, kas galėjo nutikti miške. Bolševikai jau rengėsi evakuotis iš Jekaterinburgo: jie žinojo, kad jei neįvyks stebuklas, čekoslovakai ir jų sąjungininkai rusai taps naujaisiais miesto šeimininkais. Britai tebeturėjo konsulatą kitoje gatvės pusėje, priešais Ipatjevo namą. Net jeigu juos suklaidino sunkvežimio variklio burzgimas žudant imperatoriškąją šeimą, jie būtinai turėjo įtarti kažką negera, o Jurovskiui jau ir taip buvo sunku viską slėpti. Be to, verslininkas Ipatjevas netrukus susigrąžins savo turtą ir galės papasakoti pasauliui apie tai, ką ten rado.
Jurovskis ir jo komanda tegalėjo viltis iki minimumo sumažinti įrodymų skaičių. Ugnis ir rūgštis turėjo atlikti savo darbą miške; šepečiai ir valikliai – sunaikinti pėdsakus Ipatjevo name. Kai bolševikų vadovybė paliks Uralo sostinę, jie ir jų nusikaltimai tiesiog išnyks. Bolševikai pasiekė didžiąją dalį to, ko norėjo. Jiems pavyko atlikti nuostabiausią magišką triuką: jų kalinti Romanovai tiesiog išgaravo nakties ore.
Raudonųjų evakuacija
1918 m. liepos 17 d. 21 val. Beloborodovas išsiuntė skubią koduotą telegramą Lenino padėjėjui Vladimirui Gorbunovui. Joje buvo vienas sakinys: „Praneškite Sverdlovui, kad visą šeimą ištiko toks pat likimas kaip ir jos galvą, oficialiai šeima žus evakuojantis.“ Kaip vėliau pasakojo I. I. Radzinskis, viena iš Sverdlovo sekretorių, kažkokia Vinogradskaja, pasakė jam, kad žinia Sverdlovą nustebino.
Kitą dieną Sverdlovas Jekaterinburgo telegramą nunešė Tarybų suvažiavimo Vykdomajam centro komitetui. Jo nariai pritarė tam, ką įvykdė Uralo vadovybė, ir pavedė Sverdlovui, Sosnovskiui bei Avanesovui parengti oficialų pranešimą. Jų planas buvo apsimesti, kad mirties bausmė įvykdyta tik Nikolajui. Sverdlovas taip pat norėjo paskelbti krūvą su Romanovais susijusių dokumentų, įskaitant Nikolajaus dienoraštį. Vėliau tą pačią dieną jis perdavė naujienas Sovnarkomo susirinkimui, kuriam pirmininkavo Leninas ir kuriame taip pat dalyvavo Trockis. Liaudies komisarai tik išklausė žinią apie Nikolajaus egzekuciją ir pritarė „Jekaterinburgo tarybos sprendimui“. Taip užgimė oficiali sovietų versija, kad iniciatyva nužudyti buvusį carą kilo išimtinai iš Uralo, o ne iš Maskvos ir kad Jekaterinburgo bolševikai veikė vien reaguodami į „čekoslovakų gaujų“ karinę grėsmę. Kiti Ipatjevo name laikyti Romanovai neva buvę nuvežti į saugią vietą. Prasidėjo didžiojo melo istorija, o pagrindinis jos autorius buvo Sverdlovas.
Sovietų nenoro atskleisti, kiek Romanovų buvo nužudyta, priežastis liko paslaptyje, iki šiol nerasta jokio dokumento, paaiškinančio, kodėl Sverdlovas ir Leninas pasirinko tokį kelią. Ko gero, jie žinojo, kad šaltakraujiškas penkių Nikolajaus vaikų nužudymas sukels didžiulį masių pasipiktinimą gimtinėje ir užsienyje. Tikėtina, kad pagalvota ir apie užsienio politiką. Komunistų vadovybė Maskvoje turėjo vengti bet kokio preteksto vokiečių karinei intervencijai. Kadangi Aleksandra pagal kilmę buvo Heseno princesė, vokiečiai dažnai teiraudavosi apie jos ir jos vaikų saugumą. Kaizeris Vilhelmas, viena vertus, galėjo liepti savo karo vadams ir diplomatams gelbėti gyvus Romanovus, antra vertus, galėjo įniršti, jei būtų sužinojęs, kad jie nužudyti. Leninas ir Sverdlovas turbūt pagalvojo būsiant geriau, jei visi manys, kad Ipatjevo name žuvo tik vienas suaugęs vyras.
Sutvarkęs reikalus Maskvoje, Sverdlovas Hjuzo aparatu susisiekė su Beloborodovu. Sverdlovas žinojo, kad Urale vyksta nepaprasti dalykai, ir paprašė srities vadovybės pateikti naujausią informaciją. Kas atsitiko Alapajevske? Ką nuveikė Čeka? Beloborodovas negalėjo arba ne visada norėjo pateikti išsamius atsakymus. Jis teigė, kad Jekaterinburge dar ne viskas prarasta. Galbūt mėgino įrodyti, kad išsaugojo kovinę dvasią kaip tikras bolševikų vadas. Jis pranešė, kad visi, išskyrus raudonąsias pajėgas, jau evakuoti. Uralo bolševikai ketino ginti miestą.
Sverdlovas leido Beloborodovui paskelbti Vykdomojo centro komiteto sprendimą, taip pat paragino jį laikytis ir pažadėjo atsiųsti karinį pastiprinimą – ar bent kelis šimtus Petrogrado ir Maskvos darbininkų, kurie agituotų už revoliucijos reikalą. Jis priminė Beloborodovui, kad tai, kas vyksta užnugaryje, yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir artėjantys susidūrimai fronte.
Turbūt šis pažadas ir patarimas Beloborodovui nepadarė didelio įspūdžio tuo metu, kai bauginančių čekoslovakų traukiniai rengėsi šturmuoti Jekaterinburgą. Jei Sverdlovas būtų galėjęs išsiųsti treniruotų, drausmingų karių armiją, būtų buvęs visai kitas reikalas. Tačiau karinių reikalų liaudies komisaras Trockis Raudonosios armijos pajėgas telkė Volgos srityje, fronte prieš Komučą. Vienintelė paguoda, kurią galėjo pasiūlyti Sverdlovas, buvo žinia, kad karas su Vokietija, regis, nebegresia ir kad vokiečiai nebesirengia į Maskvą pasiųsti vieno iš savo armijos batalionų, kaip žadėjo po Mirbacho nužudymo.
Nuogąstavimai dėl karinės padėties Jekaterinburge pasiekė aukščiausią laipsnį. Ipatjevo namas buvo saugomas kaip įprasta, ir tik 1918 m. liepos 17-osios popietę Filipui Proskuriakovui ir jo ginklo draugams buvo pasakyta, kad niekas jų nebelaiko ir jie gali išeiti į miestą pailsėti. Jurovskis, Nikulinas ir Medvedevas prižiūrėjo, kaip buvo surenkami Romanovams priklausę daiktai. Tai užtruko ištisas dvi dienas po egzekucijos. Dirbantieji buvo ramūs, o kai kurie kraudami išvežti skirtus lagaminus pasijuto keistai apsvaigę. Sargybiniai nematė jokios priežasties nepasiglemžti vertingų daiktų. Michailas Leteminas priglobė šunį Džeką, šis jau buvo spėjęs prie jo prisirišti. Liepos 18-osios naktį buvo nuspręsta, kad visi darbai baigti, ir Pavelas Medvedevas sargybiniams pranešė apie Uralo vadovybės planus jų atžvilgiu: jie visi turi išvykti iš Jekaterinburgo, kitaip neabejotinai taps antibolševikinių jėgų taikiniu. Iki dienos pabaigos iškeliavo pusė būrio. Jei dar reikėjo kokių nors įrodymų, kad Beloborodovas rimtai neketina ginti miesto, jo įsakymas išvežti patikimus karius iš pavojaus zonos tai patvirtino. „Sovietų valdžiai“ artėjo apgailėtinas galas.
Lagaminai iš Ipatjevo namo buvo atvežti į stotį ir sukrauti į traukinį. Juo išvyko ir Jurovskis su latvių šauliais. Liepos 20 d. jis iš Biserto geležinkelio stoties išsiuntė Beloborodovui telegramą, paaiškindamas, kad, skubėdamas palikti Ipatjevo namą, ant stalo užmiršo 2000 rublių; prašė, kad kas nors juos paimtų.
Prieš išvykdama iš Uralo komunistų vadovybė pamanė būsiant protinga paskelbti pranešimą dideliame viešame susirinkime. Liepos 19 d. didžiulė minia susirinko prie Operos teatro Glavno prospekte paklausyti Gološčekino. Siekdamas užgniaužti apie Romanovus sklindančius gandus, Gološčekinas pasakė ugningą kalbą, paskelbdamas, kad Nikolajui Kruvinajam įvykdyta mirties bausmė. Nenukrypdamas nuo su Sverdlovu sutartos įvykių versijos, jis teigė, kad likę Romanovai dėl jų pačių saugumo buvo perkelti į kitą vietą ir kad sprendimą savarankiškai priėmė patys Uralo komunistai. (Jis norėjo apsaugoti Maskvą nuo bet kokių įtarimų bendrininkavimu.) Daugelis susirinkusiųjų buvo nepatenkinti Gološčekino pasakojimu ir šaukė: „Parodyk mums jo kūną!“ Tačiau tuo visuomenės susidomėjimas ir baigėsi. Jekaterinburgo gyventojai turėjo pernelyg daug savų bėdų, kad jaudintųsi dėl Romanovų likimo.
