Net ir pasklidus žiniai, kad juodą kepuraitę su snapeliu užsimaukšlinusi Ksenija Sobčiak pėsčia atėjo į Lietuvą iš Baltarusijos ir parodė pasieniečiams Izraelio pilietės pasą, neišgaravo kovingiausių patriotų nuostaba, kodėl ji čia buvo įleista. Vieniems tai panašu į kažkokią Rusijos Federalinės saugumo tarnybos specialiąją operaciją infiltruoti savo žmogų į Vilniuje reziduojančių Rusijos opozicionierių gretas, kitiems atrodo, kad Maskvos pramogų pasaulio įžymybė ir socialinių tinklų žvaigždė kelia kažkokią grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui.
Sveikos nuovokos nepametęs Andrius Užkalnis šitą tautiečių pasipiktinimą komentavo taip: „Man tai neramiau, kad Lietuvoje tebegyvena Karbauskis su Lietuvos Respublikos pasu, Kauno rajono savivaldybėje į merus kandidatuoja Orlauskas ir kad Kaune Laisvės partijos kandidatas į merus yra Mantas Bertulis, ir niekas iš Laisvės partijos dėl to nėra uždarytas nei prievartiniam gydymui, nei į Kauno zoologijos sodą.“
Man pačiam kur kas įdomiau suprasti, kaip pasikeitė Rusija, kad ten neliko vietos net Putino krikšto dukrai, kuriai buvo leista dalyvauti Rusijos prezidento rinkimuose tuomet, kai tikrieji opozicionieriai jau buvo persekiojami, žudomi ir kalinami. Negi tikri režimo priešai Rusijoje jau baigėsi, tai dabar gaudo ir sodina tuos, kas Kremliaus užsakymu tokiais apsimesdavo?
Pradėdama karą Ukrainoje Rusijos Federacija buvo tipiška informacinė autokratija, atitinkanti visus tokios valstybės valdymo formos požymius. Putinas valdė šalį ne tiek represijomis, kurios paveikdavo tik aktyviausius režimo kritikus ir negausių protestų dalyvius, kiek užvaldydamas žmonių protus Kremliaus kontroliuojamų televizijos kanalų skleidžiamu propagandos srautu. Skirtingai nuo totalitarinio Sovietų Sąjungos režimo, tokia sistema nereikalavo iš piliečių aktyviai jai pritarti. Rusai galėjo užsiimti savo reikalais, uždirbti ar vogti pinigus ir jaustis saugūs savo privačioje erdvėje už tai, kad nesikiša į politiką. Tokia sutartis su visuomene galėjo tęstis ne vieną dešimtmetį, iki pat Putino gyvenimo pabaigos.
Tačiau informacinis autoritarizmas visiškai netinka didžiausią nuo Antrojo pasaulinio sausumos karą pradėjusiai šaliai. Tai ir neturėjo būti karas, o tik „specialioji operacija“, kurios metu Rusijos armija užima Ukrainos sostinę ir sutinkama vietos gyventojų su gėlėmis. Volodymyras Zelenskis pabėga į užsienį, suformuojama kolaborantų vyriausybė, kuri prašo priimti Ukrainą į Rusijos ir Baltarusijos valstybių sąjungą. Visos žvalgybos tarnybų ataskaitos Putinui žadėjo, kad toks planas gali būti nesunkiai įgyvendintas.
Tačiau nutiko kitaip – staiga paaiškėjo, kad ukrainiečiai yra ne Vakarų statytinių valdomi antrarūšiai pakraščio rusai, bet ori ir karinga tauta, sugebanti apginti savo namus. Pirmąją karo dieną nuskambėjęs Gyvačių salos gynėjų atsakymas rusų karo laivui tebeaidi per pasaulį iki šiol.
Tikram kontinentiniam karui su tūkstantį kilometrų besitęsiančiu frontu, kasdien permalančiu nuo 200 iki 500 Rusijos kareivių, prieš šalį, kuriai ginklus teikia visa Vakarų civilizacija nuo Australijos iki Kanados, Rusija nebuvo pasiruošusi. Ne tik todėl, kad Sovietų armijos sandėliuose saugotas atsargas tris dešimtmečius vogė ir pardavinėjo, kas tik netingėjo. Bet pirmiausia kaip visuomenė, kurios struktūra negali būti pritaikyta efektyviai veikti karo ir tarptautinių sankcijų sąlygomis.
Vienintelis informacinio autoritarizmo tikslas – išsaugoti valdžią Putino ir jo aplinkos rankose. Visa jo veikla yra viešųjų ryšių akcijos, skirtos imituoti visuomenės pritarimą. „Specialioji operacija“ Ukrainoje turėjo būti tik dar viena tokia akcija, užtikrinsiančia sklandų Rusijos prezidento perrinkimą 2024 m. Kartu su balsavimo klastojimu ir opozicijos aktyvistų izoliavimu. Rusui ji neturėjo iš surežisuoto televizijos vaizdelio pavirsti į prievolę keltis nuo sofos, vilktis suplėkusiais skudurais ir keliauti į šlapią apkasą prie Chersono.
Informacinės autokratijos kariauti negali ir nemoka, todėl Putinui tenka skubiai ją transformuoti į Vokietijos Trečiojo Reicho ir Stalino Sovietų Sąjungos mišinį. Štai iš kur kyla poreikis atrasti totalitarinei visuomenei būtiną ideologinį pagrindą. Putinas bando skelbtis krikščionybės, tradicinės šeimos ir viso Trečiojo pasaulio gelbėtoju nuo Vakarų kolonializmo, LGBT bei satanizmo. Tik jam tas vaidmuo visai netinka, o propagandos mašina, kurta veikti pusiau pramoginiu režimu, net nemoka tokio mesianistinio turinio oriai ištransliuoti.
Savo metiniame pranešime, ketvirtadienį perskaitytame Valdajaus diskusijų klube, Putinas paskelbė „pasaulinės tvarkos tektoninius poslinkius“. Ar tai gali įkvėpti minias, kaip Stalino klasių kova arba Hitlerio arijų rasės pranašumas? Netikiu, kad kas nors nuoširdžiai trokštų paaukoti savo sūnaus gyvybę už tokį miglotą tikslą.
Aną savaitę Marko Feigino pokalbyje su Oleksijumi Arestovyčiumi man užkliuvo vienas pastarojo teiginys, esą permainos Rusijoje prasidės tada, kai Ukrainoje žus apie 100 tūkst. Putino mobilizuotų šauktinių. Mat tuomet kiekvienas Rusijos Federacijos gyventojas savo artimoje aplinkoje bus matęs laidotuves ir karas nustos būti tik gražiu vaizdeliu per televizorių. O paskui galbūt rusai nuvers Putiną anksčiau, negu jis spės panaudoti branduolinį ginklą.
Manau, kad toks įsivaizdavimas yra pernelyg optimistinis ir remiasi klaidingu įsivaizdavimu apie Rusijos gyventojų gebėjimus mąstyti bei daryti išvadas savo galva. Kritiškai mąstanti Rusijos visuomenės dalis pabėgo iš šalies dar pavasarį, vos tik prasidėjo karas. Iš likusių, kurie vylėsi, kad karas greitai pasibaigs ir jų nepalies, patys santykinai protingiausi pabėgo iškart po mobilizacijos paskelbimo. O leidžiasi sumobilizuojami tik visiškai propagandos užzombintų šeimų sūnūs ir vyrai.
Po trejas laidotuves kiekvienoje daugiabučio laiptinėje tikrai neprivers jų dalyvių ir kaimynų eiti versti Putino. Manau, kad poveikis bus atvirkštinis – dar labiau padidėjusi neapykanta Ukrainai ir Vakarams. Ir keršto troškimas „už mūsų vaikinus“. Tokia visuomenė iš savo valdžios reikalaus ne karo nutraukimo, o kaip tik jo tęsimo, kad tik nereikėtų pripažinti sau, jog artimųjų aukos buvo beprasmės. Ir svarbiausia – keršto. Ukrainiečiams, prakeiktiems „pribaltams“, kurie tuos ukrainiečius palaiko, ginklus tiekiančiai Amerikai, be rusiškų dujų klastingai nesušąlančiai Europai ir visam pasauliui.
Suvokimas, kad brolis, vyras ar sūnus žuvo visiškai beprasmiškai, būtų nepakeliamai sunkus. Todėl rusai bandys jį atmesti ar bent atitolinti bet kokia kaina. Net jeigu ta kaina būtų žmonių civilizacijos sunaikinimas branduoliniu ginklu. Būtent kerštas, o ne Putino skelbiami „pasaulinės tvarkos tektoniniai poslinkiai“ gali tapti bręstančio rusiškojo totalitarizmo ideologiniu pagrindu. Bet tik labai trumpai, iki visiško susinaikinimo.
