Man tai ne naujiena: ir tai, kad mane kalbina, ir tai, kad Šimonytės reitingai nėra aukšti (bent jau ta prasme, kuria vykdomos apklausos apie reitingus). Pagalvojęs atsakiau, kad ir mano turbūt nėra aukšti reitingai, man mažai kas pritaria, bet kas iš to?
Ar kas norėtų matyti mane Vyriausybėje arba Seime? Nemanau, ir aš pats nenorėčiau ten būti. Tuo požiūriu mano reitingai mažesni negu Armonaitės ar Šustausko.
Aš ne dėl reitingų dirbu, ne dėl jų dirba ir Šimonytė.
Juo labiau, kad reitingai yra svarbūs tiems, kas nori likti prezidento arba premjero pareigose kuo ilgiau. Šimonytė tokio noro neturi. Ar jūs pastebėjote, kad ji būtų labai atkakliai norėjusi aukšto posto? Aš net esu ją kritikavęs prieš Prezidento rinkimus, sakiau, kad nerodo didelio noro ir kad taip rinkimai nelaimimi. Ilgainiui supratau, kad ji buvo sąžininga – ji posto nelabai norėjo, ji siekė galimybės daryti darbus, kuriuos jaučia pareigą nuveikti, ir dabar dirba tai, ką mano esant reikalinga, – tik kitame poste. Ir, esu tikras, jeigu ji šiandien dirbtų daugiabučio gyventojų komiteto pirmininke arba vadovautų didelei parduotuvei, lygiai taip pat darytų tai, ką galvoja esant reikalinga, nelabai rūpindamasi populiarumu.
Daug politikų sako, kad jie nesivaiko populiarumo, tačiau labai retai pasitaiko tokių, kurie iš tikrųjų jo nesiekia – politikas nori būti perrinktas, ir jam populiarumas yra veiklos kuras, be kurio variklis nevažiuos, kad ir ką jis pasiektų savo veikloje. Vadovaujantis darbuotojas, kuriam nereikia perrinkimo – toks, kaip šiandien Ingrida Šimonytė, – yra dovana piliečiams, nes jis (arba ji) gali tiesiog daryti teisingus darbus, nesirūpindamas tuo, kad nesuras meilės ir užuojautos.
Taip, galbūt žmonės jaučiasi nusivylę, kad premjerė jų nepaguodžia, tačiau jie juk ir nėra vaikai, kad valdžia turėtų juos guosti. Visiems sunku, toks gyvenimas. Ukrainiečiams dabar dar sunkiau. Prisiminkite, kaip dažnai buvo sakoma, kad tegu tik valdžia nesikiša ir palieka mus ramybėje, o mes patys savimi pasirūpinsim? Taip sakė ir smulkieji verslininkai, ir stambieji verslininkai, ir individualiai dirbantys, ir daugelis kitų – tai dabar tas laikas, kai mes savimi rūpinamės, o Vyriausybė rūpinasi bendrais reikalais, kiek galėdama.
Žinote, kieno dar buvo žemi reitingai? Britanijos premjero, kuris vadovavo šaliai per karą, Winstono Churchillio. Po karo jį iššveitė iš posto ir dėkingi statė jam paminklus jau vėliau. Premjerė Margaret Thatcher, išgelbėjusi Britaniją nuo profsąjungų infekcijos ir nuo šalies infarkto dėl kairuolių siautėjimo, buvo išsviesta iš posto su tokia neapykanta, kurios susilaukia šiandien tik buvęs valstybės vadovas, atkūręs laisvą Lietuvą, Vytautas Landsbergis, kuriam antradienį suėjo devyniasdešimt.
Ar jūs skaitėte socialiniuose tinkluose ir komentaruose tuos pasiutusius komentarus, pilnus neapykantos ir kaltinimų profesoriui ne tik dėl išgalvotų pilių Šveicarijoje ir pramanyto „vadino tautą šunauja“, bet ir dėl neva nustekentos Lietuvos, kuri iš tiesų dar niekada negyveno taip turtingai, dėl išbaladotų kolūkių, lyg profesorius būtų pats vogęs grūdus ir nuvaręs traktorius, dėl neva „supriešintos Lietuvos“, kur tinginiai, sovietinės nostalgijos gynėjai, smulkūs grobstytojai, vaikmušiai, smurtautojai ir kitoks patvorys spiegia apie supriešinimą, nes su jais, matai, nėra taikstomasi. Kišenvagis turguje kaltina policiją, kad jį supriešino su žmonėmis, kuriems jis landžioja į kišenes; o žmoną mušantis girtuoklis vyras kaltina visus aplink: „jūs visi mano priešai“.
Džiaugiuosi, kad Landsbergis niekada nedirbo dėl reitingų, net tada, kai tai (rodos) buvo lengva padaryti, – jam neleido principai ir vertybės. Baisu pagalvoti, kokioje Baltarusijoje gyventume šiandien, jei jis būtų veikęs kitaip.
Ir todėl Šimonytės reitingai šiandien yra mažiausiai svarbus dalykas mūsų šalies gyvenime. Jai jie nelabai rūpi, nežinau, kodėl turėtų rūpėti ir jums.
