Kauniečiams jau tapo gero tono ženklu rungtyniauti su sostine ir parodyti, kad „žiūrėkite, mes jus lenkiame, mes turime stadioną“, bet ne tik tai, Kalėdų laikotarpiu miestai matuojasi, kurio miesto eglė gražesnė, krepšinio aikštelėje jau du dešimtmečius, pasitaikant retoms išimtims, Vilniaus ir Kauno klubai rungiasi dėl to, kurio miesto atstovas kels čempionų taurę vietiniame čempionate.
Bet verta prisiminti, kad Kaunas kažkada garsėjo ir, pavyzdžiui, „auksiniu tualetu“. Prie Kauno pilies turėjo iškilti prie senamiesčio architektūros derantis pastatas, tačiau vietoj jo buvo pastatytas konteinerinis tualetas. Konteineryje įrengtos tupyklos kaina buvo nerealiai didelė – per pusę milijono litų, arba 153 tūkstančiai eurų. Galiausiai auksinio tualeto 2019 metais nebeliko, jis buvo parduotas aukcione už 1 tūkstantį eurų. Dėl jo statybos aplinkybių buvo teisiami 12 turto iššvaistymu, piktnaudžiavimu, dokumento klastojimu ir disponavimu suklastotu dokumentu kaltintų asmenų – savivaldybės valdininkų ir verslininkų.
Tiek istorija, tiek dabartis byloja: sveika konkurencija visada gerai, ji skatina stiebtis į viršų, tobulėti. Galima pasveikinti Kauną – Kaunas turi stadioną ir tai yra faktas kaip blynas. Bet pažiūrėkime kitu kampu.
Futbolas visoje Lietuvoje išgyvena didžiulę krizę. Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė FIFA reitinge užima 144 vietą, neseniai mus pralenkė tokios šalys kaip Esvatinis ir Surinamas – žinau, puolėte prie žemėlapio ieškoti, kur šios šalys yra, nes net ir man, besidominčiam geografija, sunku būtų iškart tiksliai parodyti.
Jau ilgus metus esame futbolo nykštukai ir nėra jokių prošvaisčių, kad gali būti kitaip, ir štai Kaunas turi stadioną bei dabar rodo vidurinįjį pirštą Vilniui.
Bet Vilnius taip pat turi viltį pagaliau po daugiau nei 30 metų besitęsiančių statybų melodramų 2025 metais turėti Daugiafunkcinį kompleksą su 15 tūkstančių vietų stadionu, treniruočių aikštynais, darželiu ir kita infrastruktūra. Sutartis su koncesininku pasirašyta, darbus koncesininkas jau pradėjo ir investavo nemažai pinigų, prisiimdamas visas rizikas dėl statybų. Tikimasi, kad 2023 m. sausio–vasario mėnesiais jau bus išduotas leidimas statybai.
Tad stadionų jau yra ir dar bus. Bet kas juose žais?
Todėl turime nukreipti visą dėmesį į jaunųjų talentų ugdymą. Ne kalbomis, o realiais darbais. Turime iš esmės peržiūrėti jaunųjų sportininkų rengimo sistemą, nuolat kelti trenerių kvalifikaciją ir nesivadovauti senomis metodikomis. Šiandien vis dar verčiamės senu bagažu, gal todėl ir neturime rezultatų, ypač futbole?
Ne tik futbole, bet ir krepšinyje bei kitose komandinėse sporto šakose lietuviai nuo seno garsėjo būtent komandiškumu ir komandinio žaidimo dvasia. Tačiau, deja, laikai keičiasi ir kitų šalių sporto mokyklos, ypač Ispanijos, jau nekalbant apie ilgametę individualių sportininkų rengimo strategiją turinčias Jungtines Amerikos Valstijas, teikia prioritetą individualiam žaidėjų paruošimui. Ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam parengtumui. Jaunuoliai grūdinami už aikštelių ir stadionų ribų kaip asmenybės, su jais daug dirbama individualiai, pradedant tuo, ką valgyti ir kokias knygas skaityti, baigiant žmogiškųjų vertybių diegimu bei disciplina visose gyvenimo srityse, ne tik sporte. Taip įvairiai ir naujoviškai dirbančių specialistų yra ir Lietuvoje, tik turime patikėti jais ir suteikti šansą dirbti.
Tad kol kas, nors ir turime stadioną Kaune, tikiuosi, po kelerių metų turėsime ir Vilniuje, bet vis dar neturime tų tinkamai, t. y. visapusiškai pasiruošusių jaunųjų talentų, kurie galėtų tuose esamuose ir būsimuose stadionuose sėkmingai varžytis tarptautiniame lygmenyje.
O kol kas neakivaizdinėje Vilniaus ir Kauno kovoje rezultatas lygus – 0:0.