Jei nuotolinis darbas būtų klestėjęs ir anksčiau, niekada nebūtų sukurti tokie serialai kaip „The Office“, „Reklamos vilkai“, „Boston Legal“ ir daugelis kitų. Nebūtų po visą pasaulį pasklidusios amerikietiškos korporacijų kultūros, pati amerikietiška kultūra būtų kitokia. Kitokia būtų bet kurios valstybės kultūra – fragmentuota, susiskaldžiusi, silpnesnė. Dirbdami drauge vienodiname požiūrį, mokomės priimti kito nuomonę, susitarti. Priešinga tam – sėdėti namų apkasuose, jaustis atstumtam, burnoti, rašyti piktus komentarus.
Dirbdami gyvai ne tik kuriame ryšį. Užmezgame draugystę, turime galimybę sutikti naujų žmonių, įsimylėti (ne veltui nuo Covid praktiškai vienintelis būdas susirasti gyvenimo partnerį – interneto portalai). Turime galimybę mokytis iš vadovo – matyti jo kūno kalbą, reakcijas, emocijas, elgesį kritinių situacijų metu. Komandos dvasia ir misijos jausmas kyla tik dirbant petys petin, iš gyvo, spontaniško, tiesioginio bendravimo „čia ir dabar“.
Darbuotojai yra kur kas labiau patenkinti darbu, jei darbe turi tikrų draugų. Kai jų turime, ne tik norime rekomenduoti darbdavį, bet ir dirbame geriau. Gyvenime įgyjame draugų keliais etapais: kiemas, mokykla, universitetas ir darbovietė. Vaikystės draugai pamažu nubyra; jei nepridėsiu gerų kolegų (profesinis gyvenimas – svarbus bendraminčių šaltinis), galiu tapti visiškai vienas. Kiemas jau seniai išnyko iš vaikų gyvenimo. Lieka klasiokai, universitetas. Jei nebebus bičiulių iš darbo, grėsmė pasijusti vienišam didėja. Baimė tapti nereikalingam, apleistam – viena didžiausių gyvenime. Ir atvirkščiai – turėdami savo bendruomenę jaučiamės saugūs ir reikalingi, pripažinti ir įvertinti.
Darbdaviai turėtų rūpintis, kad darbuotojai turėtų galimybę ne tik susipažinti, bet – kur kas svarbiau – ir susidraugauti. Tam būtinas buvimas kartu gyvai. Vadinasi, dirbantys per nuotolį ar hibridiniu būdu turėtų dalį dienų dirbti visi kartu. Darbdavys turėtų rūpintis bendrais pusryčiais, pietumis, kitomis veiklomis, kurios leistų kurti ryšį, atrasti bendrumų. Tuomet didėja darbuotojų įsipareigojimas, geriau susikalbame, darome mažiau klaidų, esame laimingesni.
Žvelgdamas į savo komandą, vadovas galėtų pasitikrinti, ar kiekvienas žmogus komandoje turi su kuo šiltai ir atvirai pabendrauti, ar turi savo draugą, draugų. Jei ne, paskatinti įsijungti, pats įtraukti. Atrasti šiam žmogui mentorių, globėją.
Jei tai nebus padaryta laiku, ištiks „tylus atsitraukimas“ (angl. quiet quitting) – tai naujas vadybos terminas, apibūdinantis seną reiškinį, kai žmonės užsidaro viduje ir dirba tik tiek, kiek reikia, kad neišmestų iš darbo. Tiesa, šiandien užsidarome namuose – būti abejingam nutolus, tarp keturių sienų, kur kas lengviau. Vis dėlto tokiu atveju niekas nelaimi. Darbuotojas nebeauga kaip profesionalas, stagnuoja karjera, darbo užmokestis, nyksta socialiniai įgūdžiai.
Tad geri bičiuliai darbe – tai abipusis, darbdavio ir darbuotojo, interesas.
