Didžiuojamės savo religine ir tautine tolerancija, dėl kurios karaimai gyvena tarp mūsų ir gerai čia jaučiasi (apie tai perskaitysite netrukus). Taip pasitikriname ir patikiname, kad lietuviškas svetingumas – ne vien kuoka per šv. Brunono pakaušį.
Ką mes apie juos žinome 2022-aisiais, kuriuos Seimas paskelbė Karaimų metais?
Lietuvoje gyvena 196 karaimų tautybės Lietuvos piliečiai. Šiuos kuklius skaičius atskleidžia specialus Valstybės duomenų agentūros (buvusio Lietuvos statistikos departamento) tyrimas „Karaimų tautybės gyventojai“. Per pusę amžiaus jų sumažėjo 55 proc.
Beveik 74 proc. karaimų apklausoje nurodo, kad jų santykiai su kitomis tautybėmis yra geri arba labai geri (prieš 25 metus taip nurodė 64 proc.). Sunku patikėti – nė vienas nepaminėjo, kad santykiai su kitomis tautybėmis būtų konfliktiški!
Karaimų kalba priklauso kipčiakų-kumų grupei. Šiam bemaž čiaudėjimo garsu pavadintam tiurkų kalbų pogrupiui priklauso karačajai-balkarai, kumykai, Krymo totoriai.
Žvelgiant lingvisto akimis, karaimai yra vienintelė tautinė mažuma Lietuvoje, nes jeigu ši kalba išnyktų, pasaulyje jos daugiau niekur nebeliktų. Lietuva yra vienintelė karaimų kalbos tėviškė.
Deja, tik 30 asmenų tevartoja karaimų kalbą, todėl UNESCO pasaulio kalbų atlase ji patenka į „kritiškos būklės“ kategoriją, po kurios eina „išnykusi“. Pagal UNESCO metodiką tai reiškia, kad „jauniausi kalbos vartotojai yra prosenelių karta, ji nevartojama kasdieniam bendravimui. Vyresni žmonės dažnai prisimena tik dalį kalbos, bet ja nekalba, nes neturi su kuo“. Bet ar iš tiesų taip yra? Tarp kalbančių karaimiškai esama ir jaunų žmonių, ir tai teikia vilčių, nes svarbiausias kalbos gyvybingumo kriterijus – jos perdavimas iš kartos į kartą.
Kitas svarbus kalbos gyvybingumo veiksnys yra absoliutus kalbėtojų skaičius. Kuo daugiau žmonių saugo kalbą, tuo daugiau ji turi galimybių gyvuoti ilgai ir laimingai. Iš 196 tautos atstovų tik 86 nurodė karaimų kalbą kaip savo gimtąją, todėl pagal šį veiksnį ji patenka į „akivaizdžiai pažeidžiamų“ kategoriją. Beje, net 46 proc. karaimų, kurie nemoka gimtosios kalbos, norėtų ja kalbėti, o 67 proc. norėtų, kad jos išmoktų vaikai.
Dar itin svarbus, UNESCO požiūriu, yra santykinis kalbėtojų skaičius visoje populiacijoje. Dalijame 86 iš 2,8 milijono ir gauname 0,003 proc. Mažai, stingdančiai mažai. Tokia proporcija reiškia, kad kalbai telieka buitis, pašnekesiai su kai kuriais, dažniausiai vyresniais, giminaičiais, folkloras, kartais liturgija. Tuo ir baigiasi jos funkcionalumas. O greta esanti valstybinė lietuvių kalba gyvybinga visuose domenuose, išskyrus mokslo publikacijas, ja galima susišnekėti savivaldybėse, teismuose, visose valstybės institucijose, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose. Čia karaimų kalbos nėra.
Demografiniuose Valstybės duomenų agentūros tyrimuose slypi ir daugiau dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio su kalba nesusiję, bet jos gyvybingumo požiūriu yra labai svarbūs.
Karaimai yra labiausiai išsilavinusi tautinė mažuma, pagal aukštąjį išsilavinimą du kartus viršijanti Lietuvos vidurkį. Tai gerai, nes išsilavinę asmenys tvirčiau saugo kultūrinę tapatybę. Palyginkime mūsų pokarinę, rusų okupantų į amerikas išvarytą, inteligentiją, išleidusią vieną iš didžiausių JAV enciklopedijų, su dabartiniais emigrantais, nutautėjančiais jau antroje kartoje. Puikų išsilavinimą turintys karaimai dirba kvalifikuotą darbą: 64 proc. yra specialistai, 13 proc. – vadovai.
Kalba geriausiai išgyvena vienatautėje šeimoje. Bet globalizacijos banga plauna ir karaimų bendruomenę: mažėja susituokusių, gausėja išsiskyrusių, vis dažniau tuokiamasi su kitų tautybių atstovais, ypač lietuviais (santuokų su rusais mažėja). Mažų bendruomenių pasirinkimas tarp tapatybės išsaugojimo ir rizikos dėl kraujomaišos bei galimų genetinių ligų norom nenorom stato gimtąją kalbą į dominuojamąją padėtį prieš kitas funkciškai galingesnes kalbas.
Ko reikia, kad karaimų kalba ir kultūra neišnyktų?
Iš valdžios žmonių daug tikėtis neverta. Lietuva turi aiškiai suformuluotą lietuvių kalbos politiką, bet neturi aukščiausiu lygmeniu suformuluotos kalbų politikos (atkreipkite dėmesį į daugiskaitą) ir net nesirengia jos kurti.
Visų pirma, karaimų kalbai reikia prestižo. Jaunoji karta turi didžiuotis savo kilme, tautine tapatybe ir kalba. Kalbėti ir rašyti karaimiškai turi būti šaunu. Mišrioje šeimoje išmokti sutuoktinio ar sutuoktinės kalbos – geriausias pasirinkimas, ugdyti vaikus karaimiškai – gyvenimo misija.
Antra – mokymas. Tuo turėtų pasirūpinti pati bendruomenė, leisdama vaikus į sekmadienines mokyklas. Trečia – literatūra karaimų kalba. Bent jau vaikams. Tada – kalbos išteklių gausinimas: garso ir vaizdo įrašai, skaitmeninių išteklių kaupimas, kalbos modelio kūrimas, vertimo, šnekos atpažinimo ir sintezavimo programos.
Nes kalba yra gyvastinga, kol lydi nuo lopšio iki kapo.
Mes, lietuviai, turėtume tai aktyviai palaikyti. Juk karaimai yra mūsų nacionalinio ir kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kaip LDK, Vilniaus universitetas, Mikalojaus Daukšos „Postilė“, Kristijonas Donelaitis, „Tautiška giesmė“, Trispalvė ir, galų gale, „Dainų dainelė“.
625 metus karaimai buvo su mumis klestėjimo ir nuosmukio šimtmečiais, pergalių ir pralaimėjimų valandomis, šlovės ir negarbės akimirkomis. Vytauto Didžiojo paveikslai ir dabar puošia jų svetaines.
Bendra šešių amžių lietuvių ir karaimų istorija yra gražus teisingai suvokto daugiakultūriškumo atvejis, kai atėjusios tautõs atstovai niekada nemėgino juos priėmusiai titulinei nacijai primesti savo gyvenimo būdo ar karta po kartos gyventi iš socialinių išmokų.
Karaimai nėsyk mūsų neokupavo. Jie nenaikino mūsų kalbos, rašto, kultūros ir tikėjimo, nepadlaižiavo okupantams ir neperrašinėjo istorijos savo naudai, o mes juos visada gerbėme. Karaimai visada buvo su mumis. Mūsų tėvynė šimtus metų yra bendra.
Karaimai: jie yra mūsiškiai.
