Na štai, kaip tik dabar jau galime pradėti juoktis. Juoktis visų pirma galime iš savęs – nes vis dar tokios atsakomybės tikimės. Juoktis galime ir iš politinės sistemos, kuri sukuria tokį asmeninės politikų atsakomybės vakuumą, kad kadencijai pasibaigus, turime tik vieną būdą „atsidėkoti“ už tarnystę Tėvynei – neperrinkti. Bet ar tai bausmė, pavyzdžiui, žmogui, kuris daugiau ir neketina balotiruotis, o už savo žalingus sprendimus taip ir lieka nenubaustas?
Mums apmaudu. Tačiau, pasirodo, mūsų politinio cirko arenoje kai kuriems politikams net ir tokios atsakomybės nebuvimas tapo per didele grėsme asmeniniam saugumui. Bet kai yra problema, visada atsiranda ir sprendimas, ypač, kai už tą sprendimą galima mokėti ne iš savo, o iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Naują „schemutę“, kaip savo klaidas išpirkinėti mokesčių mokėtojų pinigais, sugalvojo ne kas kitas, o Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius. Sostinės vadovas nusprendė, kad politiko asmeninės atsakomybės našta – ne jo trapiems pečiams. Tad ėmė ir mokesčių mokėtojų pinigais tiesiog apsidraudė. Sumos nekuklios – nuo 500 tūkstančių iki 10 milijonų. Į apdraustųjų sąrašą meras nepamiršo įtraukti ir savo pavaduotojų, miesto administracijos, pavaldžių įmonių vadovų: šimtai tūkstančių eurų civiliniam draudimui taškomi tik tam, kad išmušus teisingumo valandai nuostolius reiktų dengti ne iš savo, o iš valdiškos kišenės. Beje, į šį sąrašą patenka ne tik bendrovių vadovai ir direktoriai, bet ir valdybų nariai.
Tad kokių gi darbelių tarnaujant Lietuvai, Vilniui ir liaudžiai reikia pridirbti, kad reikėtų tokių sumų nuostoliams padengti? Atsakymas, matyt, lauks po rinkimų. O kol kas reikia pastebėti, kad drausdama savo vadovus ir pagal darbo sutartis dirbančius savivaldybės tarnautojus, Vilniaus miesto savivaldybė ėmė ir netikėtai perspjovė pačią Vyriausybę, kuri ką tik nesėkmingai bandė prastumti Valstybės tarnybos reformą.
Pakeistame valstybės tarnybos įstatyme buvo numatyti ne tik milžiniški atlyginimai visų rangų politikams, „belubės“ algos valstybinių įstaigų vadovams, bet ir ypatingos privilegijos būtent pagal darbo sutartį įdarbintiems darbuotojams. Na, tiems, „saviems“. Šios reformos buldozerį Seimo teisininkai bent kol kas sustabdė. Mat, iškilo grėsmė, kad valstybės tarnyba bus suniveliuota iki eilinio uabėlio, kuris dirbs civilinės teisės principu „leidžiama viskas, kas neuždrausta“, pamynęs pagrindinį viešosios teisės pagrindą: „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“.
Bet, kaip matome, nuo tokių viešosios teisės draudimų politikai gali tiesiog… apsidrausti. Ir toliau rengti cirkus, nes už juokelius miesto ar valstybės mastu – jokios atsakomybės. Ir toliau privilegijuoti darbuotojus kaip privačioje kontoroje. Tik, žinoma, vienas skirtumas – privati įmonė malones darbuotojams teikia aukodama savo pelną, o Vilniaus miesto savivaldybė – mokesčių mokėtojų pinigus. Ir viena iš tokių privilegijų – sveikatos draudimas miesto administracijai.
Žinoma, tokį miesto vadovų sprendimą galima vertinti ir teigiamai – kai valdininkai naudosis privačiomis sveikatinimo paslaugomis, eiliniai vilniečiai trumpiau eilėje stovės prie valdiškų gydytojų kabinetų.
Tuos eilinius vilniečius turėtų nudžiuginti ir tai, kad už jų pinigus didžiausia suma apsidraudė ne kas kitas, o Vilniaus šilumos tinklai – 10 milijonų eurų. Matyt, brangiausiai už šildymą mokantiems sostinės gyventojams tai turėtų suteikti vilties: bus iš ko išieškoti kompensacijas už milžiniškas sąskaitas ir neūkiškumą. Ir čia, jei kalbėtume apie asmeninę politiko atsakomybę, R. Šimašius turėtų nukentėti labiausiai – tuo metu, kai visų Lietuvos miestų vadovai „žaliąją bangą“ kūrė rūpindamiesi atsinaujinančiais energetiniais šaltiniais, ekologiškesniu ir pigesniu šildymu, R. Šimašius ją konstravo siaurindamas sostinės gatves ir degindamas rusiškas „Gazprom“ dujas. Visiškas cirkas.
Tiesa, tiesiogiai už Šimašiaus cirko pasirodymus šilumos ūkyje atsakingas ir kitas cirko artistas – vicemeras Valdas Benkunskas. Šiuo metu įspūdingiausias jo cirko numeris – „Pasirodymas su gyvatukais“, už kuriuos vilniečiai ir po šimtą eurų per mėnesį suplojo. Tuo šildymo cirkas Vilniuje nesibaigs, nes R. Šimašiaus „žaliąją bangą“ papildys deginamas mazutas, kuris padidins sostinėje oro užterštumą dvigubai.
Tad vicemerui V. Benkunskui toks atsakomybės draudimas už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus tikrai nepakenktų. Juolab, kad šitais pinigais sostinės valdžia ketina drausti ne šiaip darbo broką, bet net žalą dėl neteisėtų veiksmų, susijusių su viešaisiais pirkimais.
Štai jums ir asmeninė politikų atsakomybė. Bet kai būsimoji mero žmona Gilma laimi septynis Vilniaus miesto savivaldybės konkursus ir tiek pat jų laimi teisininkų kontora, kurioje dirba vicemero V. Benkunsko sūnėnas Mantas, noras apsidrausti nuo „nelaimingų atsitikimų darbe“ visiškai suprantamas.
Visą šitą cirko pasirodymą, žinoma, turėjo vainikuoti brangiausia Lietuvos istorijoje Kalėdų eglutė. Reikia pripažinti, kad Vilniaus liaudis, pavargusi nuo duobėtų jau ne tik kiemų, bet ir pagrindinių miesto gatvių, išmuštų šaligatvių, šiukšlių ir šabakštynų, būtų ištvėrusi ir šį mero „kalėdojimą“ beveik už 250 tūkstančių eurų. Bet čia neištvėrė pats meras. Neatlaikęs per feisbuką pasipylusios elito kritikos, kaip koks cirko iliuzionistas staiga pakeitė sceninį įvaizdį ir virto kukliuoju ir geruoju samariečiu. Ir vėl mokesčių mokėtojų sąskaita. Kaip ir tie draudimo polisai.
Tiesa, gaila, kad tokio draudimo poliso R. Šimašius neturėjo eidamas Teisingumo ministro pareigas. Dabar, žiūrėk, imtų ir „primestų“ Lukašenkos kalėjime pūdomam Nobelio premijos laureatui opozicijos lyderiui Alesiui Beliackiui dar kokį milijoną. Kaip kompensaciją už tai, kad būdamas itin uolus „teisingumo“ šalininkas, A. Beliackį (beje, tuomet užsitraukusį ir prezidentės D. Grybauskaitės nemalonę dėl viešai kritikuoto jos noro draugauti su Lukašenka) pasiuntė tiesiai į Baltarusijos kagėbistų nagus. Po kilusio tarptautinio skandalo R. Šimašius politinės atsakomybės taip niekada ir neprisiėmė, ministerijoje radęs atpirkimo ožius.
Politiniame cirke būna visko: ir dresuotų ožių, ir klounų, ir akrobatų, ir, žinoma, iliuzionistų. Pastarieji sukuria mums, rinkėjams, bene pačią svarbiausią – politinės ir asmeninės atsakomybės – iliuziją. Sau jie sukuria draudimo polisą, kad po nevykusio politinio cirko pasirodymo pomidorais apmėtytą kostiumą galima būtų išsivalyti už tų pačių žiūrovų pinigus.