Paskui permečiau mūsų žiniasklaidos pateiktą bombologijos tematiką. Paaiškėjo, kad mes nelabai bijome. Originalių tekstų nedaug, skaitytojų komentarai daugiau ar mažiau gėdinantys. Maždaug tokie: „Bijai Putino bombos? Radai ko bijoti...“ Ir panašiai. Tarsi būtų kalbama apie surūdijusį Putino tanką, o ne apie branduolinio ginklo paleidimo įtaisą psichine sveikata netrykštančio diktatoriaus rankose.
O gal jo bomba surūdijusi, kaip ir jo tankai prie Chersono? Gal baigėsi jos galiojimo terminas, kaip sovietinių šprotų? Gal ten visai ne bomba, o tik jos maketas Vakarams gąsdinti? Gal visiškai nukvako Londono dienraštis „The Guardian“ šiomis dienomis paleidęs tekstą su spėlione „really likely“ – ar tikrai įmanomas Putino atominis Armagedonas?
Kodėl Vakarams visiškai negėda bijoti bombos? Paryžiaus, Milano, Londono žiniasklaidos tekstuose išskyriau keletą klausimų, kuriuos radau pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Pabandykime į juos atsakyti ir mes. Gal bus aiškiau – bombos baimė yra išskydėlių paranoja ar kažkas objektyviai rimto.
Pirmas klausimas. Ar Putinas yra protingas, toliaregis strategas, kad suprastų – geriau bombos nemesti? Koks būtų atsakymas – teigiamas ar neigiamas?
Antras klausimas. Ar Putinas tikisi, kad pasaulis jam atleis už nusikaltimus Ukrainoje, ir jis toliau ramiai praleis senatvės dienas Sočyje? Ar pralaimėjęs karą jis turėtų kur pasislėpti nuo tarptautinio Hagos teismo? Atsakymai – teigiami ar neigiami?
Trečias klausimas. Ar be branduolinių galvučių Putinas dar turi kokių nors techninių karo pramonės rezervų, kuriais remdamasis nugalėtų, palaužtų Ukrainą? Modernių tankų divizijų, neribotą raketų arsenalą, elitinių profesionalios kariuomenės dalinių? Taip ar ne?
Ketvirtas klausimas. Ar Putiną supa išmanūs karo ir politikos strategai, tokie kaip Medvedevas, Prigožinas, Kadyrovas ir panašūs, kurie jam patartų: „Vova, nemesk bombos, nes pražūsim visi“? Yra protingesnių už šiuos totalios agresijos maniakus ar ne? Ar užsienio reikalų ministro Lavrovo, kuris Kremliaus vanagų kompanijoje bent jau susigaudo užsienio politikos skersvėjuose, pastarųjų dienų tylėjimas yra geras ženklas, ar nelabai?
Ir galiausiai: ar Putinas bent teoriškai, na, bent jau popiežiaus Pranciškaus vizijose galėtų vieną gražų rytą prabusti, išgerti saldinto čiajaus stakaną ir prieš televizijos kameras paskelbti: „Atleisk, Ukraina, buvau neteisus, karas baigtas“? Galėtų ar nelabai?
Suskaičiuokime visus „taip“, visus „ne“ ir bus aiškiau, kodėl Vakarai nesigėdina bijoti bombos.
Šiomis dienomis, svarstant branduolinio konflikto tikimybę, vis labiau ryškėja keista Putino vertinimo prieštara. Vieni mato Putino projekciją A, o kiti – projekciją B. Projekcija A – tai pašaipus naratyvas apie smarkiai sergantį pagyvenusį vyrą – teroristą – diktatorių, kuris nevaldo situacijos, nemoka naudotis internetu, gyvena totalioje izoliacijoje, atitrūkęs nuo realybės, apsuptas bepročių patarėjų.
Kadaise legendinis Prancūzijos monarchas Liudvikas XIV ant savo kariuomenės patrankų įsakė išlieti lotynišką sentenciją – ultima ratio regum – paskutinis karaliaus argumentas. Jėga. Jis naudotinas tada, kai nebelieka jokių kitų argumentų. XXI amžiuje prancūzų Roi Soleil – karaliaus saulės sentencija vėl aktuali: ar nupušęs Kremliaus teroristas (Putino projekcija A) panaudos ultima ratio regum – paskutinį, atominį diktatoriaus argumentą? Dar kartą įvertinę projekcijos A ypatumus užduokime paskutinį: o kodėl gi beprotis turėtų jo nepanaudoti?
Putino projekcija B – žymiai rečiau svarstomas naratyvas, nes primena ne itin smagią Macrono telefono istoriją. Prancūzijos prezidentas vis griebdavosi telefono ir jam skambindavo, bandydavo kalbėtis kaip su sau lygiu demokratinės valstybės vadovu. Na taip, Putinas B yra nuožmus, žiaurus ir šiaip jau beveik Stalinas. Bet juk Stalinas nebuvo beprotis. Nebuvo situacijos nevaldantis idiotas. Todėl Putinas B puikiai supranta, kad bomba yra ultima ratio jam pačiam. Netgi mūsuose sudievintas Ukrainos prezidento patarėjas Arestovyčius tiki, kad Putinas yra A, bet jame vis dar glūdi ir kažkiek B.
Visai neseniai Arestovyčius netgi aptarė galimą taktinės bombos paleidimo datą. Bet paskui pridūrė: „Kitas etapas būtų branduolinis karas, civilizacijos pabaiga. Nemanau, kad Putinas to norėtų“.
Vis tik reikėtų aptartį ir kitą bombos aspektą: kodėl Vakarai bijo labiau už mus? Bijo ne bombos, o Bombos?
Dėkoti turbūt reikėtų šioms eilutėms: „And it’s a hard, it’s a hard, it’s a hard, it’s a hard, a hard rain is gonna fall“. Galiu lažintis, kad jų niekada negirdėjo pusė mūsiškių „baby boomerių“. O jie ten – Vakaruose – girdėjo ir labai gerai prisimena legendinę Bobo Dylano dainą „A hard rain is gonna fall“, apie pliaupiantį kietą lietų.
Rekomenduoju pasiklausyti – fantastiškas, poetinės sugestijos pritvinkęs tekstas apie pasaulį po branduolinės katastrofos, pasaulį, kuriame vienintelė spalva yra juoda, kuriame nebesi netgi skaičius, bet yra dešimtys mirusių vandenynų ir krinta radioaktyvių pelenų krituliai.
Jie gali padėkoti Dylanui. Ir ne tik. Gali padėkoti Princui, vienam iš garsiojo aštuntojo dešimtmečio JAV superžvaigždžių trejeto (Michael Jackson – Madonna – Prince). Mes tos dainos – „Ronnie, talk to Russia“ (Ronni, kalbėk su Rusija) negirdėjome, bet amerikiečiams ji tapo kultinė, ypač tris kartus išrėktas priedainis „kol dar ne per vėlu“: „Before it's too late, before it's too late, before it's too late, Ronnie, talk to Russia“.
Beje, kas tas Ronnis? Kaip tai kas... JAV prezidentas Ronaldas Reiganas. Jam irgi vakariečiai gali padėkoti, nors vatniku jį kažin ar įmanoma pavadinti. Šaunusis kaubojus Ronnis, pasižiūrėjęs filmą apie atominę apokalipsę „The Day After“ („Kitą dieną“) savo dienoraštyje parašė: „Šis filmas padarė milžinišką įspūdį, jis man įvarė depresiją... Mano reakcija buvo ši: esu vienas tų, kurie privalo padaryti viską, kad mes neregėtume tikro atominio karo“.
Prieš keletą dienų „New York Times“ citavo branduolinės strategijos ekspertą, Hamburgo universiteto profesorių Ulrichą Kühną. Jis kone atsiprašinėjo: „Apie tai (apie bombą) kalbėti yra siaubinga. Tačiau privalome suvokti, kad tai jau tampa viena iš galimybių“. Tūkstančio megatonų bombomis nei Putinas A, nei Putinas B turbūt nesimėtys. Jam parankesni taktiniai, vienam miesto kvartalui skirti atominiai grybai.
Bijoti bombos kažin ar labai gėda. Nes įvardyti, perprasti baimę nėra blogas būdas išvengti panikos.
