Alesis Beliackis 2011 m. vadovavo žmogaus teisių gynimo centrui „Viasna“, besirūpinančiam politiniais kaliniais ir jų šeimomis. Jis buvo nominuotas Nobelio Taikos premijai 2005 ir 2006 m. Švedijos vyriausybė 2006 m. Alesiui Beliackiui paskyrė „Per Anger“ premiją – už humanitarinę veiklą demokratijos labui. Jis yra gavęs Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo Laisvės premijas. Be to, A. Beliackis yra Tarptautinės žmogaus teisių federacijos (FIDH), vienijančios 164 organizacijas iš viso pasaulio, viceprezidentas. Tai seniausia pasaulyje žmogaus teisių organizacija, veikianti nuo 1922 m.
A. Beliackis ir „Viasna“
Lukašenkos režimas 2003 m. panaikino Baltarusijos žmogaus teisių centro „Viasna“ registraciją. Jos aktyvistai kreipėsi į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą, ir 2007 m. Komitetas paskelbė savo verdiktą: organizacijos uždraudimas buvo neteisėtas kaip prieštaraujantis Tarptautiniam pilietinių ir politinių teisių paktui. Komitetas pareikalavo, kad Baltarusija atkurtų „Viasna“ registraciją ir ateityje laikytųsi Pakto, kurį šalis yra pasirašiusi ir ratifikavusi. Nežiūrint to, Baltarusijos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. atsisakė registruoti „Viasna“. Mat Baltarusijos Baudžiamasis kodeksas leidžia kelti kriminalinį ieškinį prieš asmenis, veikiančius neregistruotose organizacijose. Tačiau A. Beliackis ir jo bendražygiai savo veiklos nenutraukė.
Toliau viskas vyko panašiai, kaip Lietuvoje „Sąjūdžio“ kūrimosi laikais. Tada „Sąjūdžio“ kaip juridinio asmens oficialiai neregistravo, todėl jis negalėjo atsidaryti sąskaitos. Išeitis buvo rasta, atidarius sąskaitą kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno vardu, į kurią ir pradėjo plaukti lėšos. J. Juzeliūno padorumu visi pasitikėjo, todėl būtent jį pasirinko. Tas pats buvo ir A. Beliackio atveju.
Organizacija pati savo sąskaitos negalėjo turėti, todėl „Vilniaus SEB“ ir „DnbNord“ bankuose buvo atidarytos asmeninės sąskaitos. Darbo ypač padaugėjo po 2010 m. gruodžio 19 d., kada Lukašenka ėmėsi represijų prieš porinkiminio mitingo dalyvius Minske.
Baltarusijos prašymas pagal sutartį
Režimas nusprendė, kad laikas užgniaužti „Viasna“ veiklą. Reikalo ėmėsi Minsko ir Minsko srities valstybinės kontrolės komiteto Finansinių tyrimų departamento valdyba su direktoriumi KGB pulkininku Grigorijumi Ivanovičiumi Veremko priešakyje. Jis nuo 1983 m. ėjo įvairias pareigas Baltarusijos KGB, o 2010 m. A. Lukašenkos įsaku buvo paskirtas vadovauti departamentui, kuris per Baltarusijos teisingumo ministeriją 2011 m. atsiuntė prašymą į Vilnių, kad, remdamiesi Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutartimi, norėtų gauti duomenis apie Alesio Beliackio ir Valentino Stefanovičiaus sąskaitas.
Tos sutarties 7 straipsnyje nurodoma, jog su prašymu turi būti pateikiamas bylos, kurioje prašoma suteikti teisinę pagalbą, pavadinimas. Kadangi bylos dar nėra, tas pavadinimas nepateiktas. Atsakingi už vykdymą asmenys Lietuvoje nudavė to trūkumo nepastebėję.
Kitas to paties straipsnio punktas nurodo, kad turi būti aprašytas pavedimo turinys, o baudžiamųjų bylų atveju taip pat nusikaltimo sudėties aprašymas. Šito punkto baltarusiai taip pat neįvykdė. Teisingumo ministerija turėjo tą paraišką grąžinti atgal kaip neatitinkančią teisinės pagalbos sutarties sąlygų.
Galiausiai – ta teisinio bendradarbiavimo sutartis, kurią vykdė Teisingumo ministerija, turi 19 straipsnį: „Teisinė pagalba neteikiama, jei jos teikimas gali pakenkti Susitariančios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams“. Sutartis galioja nuo 1993 m., ir šiuo straipsniu rėmėsi baltarusiai, dangstydami generolą Vladimirą Uschopčiką nuo išdavimo Sausio 13-osios byloje. Jei mes gyvename pagal Konstituciją, tai A. Beliackio duomenų išdavimas prieštarauja mūsų pagrindiniams principams.
Dėl galimų tokio pobūdžio užklausų, kurios gali būti panaudotos politiniam susidorojimui, Lietuvos užsienio reikalų ministerija buvo įspėjusi atitinkamas institucijas. Kyla klausimas, ar įspėjimas buvo pamirštas, ar sąmoningai ignoruotas.
Išdavystė
Lietuvos teisingumo ministerija perdavė visą Baltarusijos užprašytą A. Beliackio sąskaitų išklotinę. Pagal ją buvo galima susekti, kam būdavo mokama, kiek, kada. Nuo 2010 m. vasaros pradžios judėjimas „Revoliucija per socialinius tinklus“ rengė „tyliuosius protestus“, kur žmonės susirinkę ne mitinguodavo – nes tai uždrausta, – o tik pastovėdavo drauge ir paplodavo. Į juos rinkosi žmonės ne tik Minske, bet ir kituose miestuose. A. Lukašenka skelbė, kad jie yra apmokami „penktosios kolonos“. Todėl pasiprašė dokumentų iš Lietuvos. Ir gavo.
Kita labai svarbi informacija išklotinėse skirta Baltarusijos spec. tarnyboms. Išklotinės rodo ne tik mokėjimus, bet ir įplaukas. Visi „Viasna“ donorai – kaip ant delno. Nežinau, kas jie, bet galime numanyti, jog tai įvairios tarptautinės žmogaus teisių organizacijos, o galbūt ir kai kurios demokratinės šalys ar su ES susijusios struktūros. Ką mes jiems galime pasakyti po šitokio įdavimo?
Teisingumo ministerijai tuo metu vadovavo Remigijus Šimašius. Politinės atsakomybės jis neprisiėmė ir neatsistatydino. Kiek palaukęs, nuėjo „Laisvės“ partijos kurti. Skamba tragikomiškai.
Baltarusių „kompetencija“ nesuabejojo Teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento direktorė Aušra Bernotienė, kurios dabar jau buvęs vyras, verslo teisės advokatas Egidijus Bernotas 2008 m. yra įsteigęs švedų advokatų kontoros „Glimstedt“ biurą Minske ir kuravo biuro Baltarusijoje teikiamas teisines paslaugas. Kilus triukšmui dėl A. Beliackio sulaikymo, A. Bernotienė išėjo iš darbo, bet anaiptol ne į nežinią – sistema suteikė prieglobstį: pastūmėjusi žmogų į kalėjimą tarnautoja tuoj pat pradėjo dirbti Nacionalinės teismų administracijos Mokymų skyriaus vadove, paskui išaugo iki Mokymų ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjos.
Teisingumo ministerijos teisinio bendradarbiavimo skyriui, konkrečiai užsiimančiam šiuo klausimu, vadovavo Andrada Bavėjan. O jos vyras Valdimaras Bavėjanas tuo metu buvo Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas. Prezidento dekretu jo įgaliojimai sustabdyti 2019 m., nes tapo įtariamuoju iki šiol nepasibaigusioje teisėjų korupcijos byloje. Už veiksmus, įkišusius A. Beliackį 4,5 metų sugriežtinto režimo kolonijoje, tarnautoja A. Bavėjan atsipirko ministro R. Šimašiaus pastaba.
Jeigu „DnbNord“ bankas (dabar virtęs „Luminor“ banku) įvykdė ministerijos pageidavimą be ginčų, tai „SEB bankas“ atsisakė atskleisti savo kliento duomenis. Tada Teisingumo ministerija kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą. Ir jo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič nurodė bankui duomenis pateikti. Nežinau, ar tokiam teisėjos aplaidumui turėjo įtakos kompetencijos stoka, ar V. Bavėjano persona, šmėžuojanti šalia jo žmonos kuruojamo prašymo.
Teisėja net nepasivargino kreiptis į banką pasiaiškinti, kodėl šis nevykdo ministerijos prašymo. Ji neatsižvelgė, apie kokį asmenį kalbama. Teisinės pagalbos sutarties, bent jau 7 ir 19 straipsnių, bylą nagrinėjusi teisėja arba neatsivertė, arba neįdėmiai perskaitė, nes baltarusiai 7 straipsnio nevykdė, nenurodydami bylos pavadinimo nei nusikaltimo sudėties, o pagal 19 straipsnį Lietuva galėjo atsisakyti tenkinti jų prašymą kaip prieštaraujantį mūsų valstybės principams. Teisėjai nekilo klausimas, iš kur baltarusiai taip tiksliai žino, kokiame banke koks pilietis turi sąskaitą, kodėl teisinės pagalbos prašymas toks detalus: „pateikti piniginių lėšų judėjimą nuo 2007 metų – iki šio laiko laikotarpiu, su pajamų ir išlaidų operacijų detalizacija“.
Netikėtas vingis
2016 m. įvyko dar vienas įstabus šios gėdingos istorijos vingis. Apylinkės teisėja J. Gaidytė-Lavrinovič dalyvavo karjeros konkurse, siekdama tapti Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja. Pro atrankos filtrus praėjo, lyg 2011 m. nieko rimto nebūtų įvykę, – pamanyk, kažkokį baltarusį įdavė. Bet filtrų sprendimai nėra įpareigojantys Respublikos Prezidentui. Šios istorijos vyšnia ant torto yra tai, kad 2016 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė paskyrė susitepusią teisėją į jos pageidautas aukštesnes pareigas.
2020 m. politologas ir Seimo narys prof. Raimundas Lopata pastebėjo keistą sutapimą: „A. Bieliackis buvo vienas iš tų baltarusių opozicionierių, kuris kritikavo prezidentę. ,Manau, kad buvo per didelis avansas ir D. Grybauskaitės vizitas į Minską, ir A. Lukašenkos atvykimas į Lietuvą, ir tie avansai nepasiteisino‘, – sakė jis Seime surengtoje spaudos konferencijoje.“
Konferencija surengta 2011 m. gegužę, vasarą įvyko mano papasakota istorija, o lapkritį A. Beliackis buvo nuteistas. Per eilinį savo bandymą demonstruoti santykių su Vakarais atšilimą A. Lukašenka paleido A. Beliackį po trejų metų. Atvykęs į Lietuvą aktyvistas užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus rūpesčiu praleido dešimt dienų reabilituodamasis Druskininkuose. Dešimt dienų sanatorijoje už trejus metus ant narų.
Pats A. Beliackis viešai sako jokių pretenzijų Lietuvai neturįs. Bet tai nieko nekeičia. Lietuvos garbės reikalas išsiaškinti, kas ir kaip įvyko, antraip dėmė ant Lietuvos teisingumo neišnyks. Su Nobelio taikos premijos skyrimu ši dėmė tik paryškėjo.
