Rusijos opozicijos (liberalios ar dar kaip nors vadinamos), inteligentijos ir laisva norinčios būti žiniasklaidos atveju, atrodo, pasirinkta įsižeisti ir užsikimšus ausis garsiai šaukti, kad mes čia niekuo dėti, mus prie to privedė, ir mėtyti kaltę ant visų aplink, drabstytis saujomis mėšlo ir aiškinimais, kokie visi neteisūs, o Rusija yra auka.
Kaip Putinui kaltas visas pasaulis ir ypač Amerika, lygiai taip Rusijos opozicijai irgi visas pasaulis viską daro ne taip. Ir ypač mes, „Pribaltikoje“. Net liberali žiniasklaida, veikianti emigracijoje ir tikrai nemėgstanti Putino, su tokia pačia šypsenėle jau kalba ne tik apie Latviją, kaip apie šprotų šalį.
Klausiau vienos tokios laidos šiandien: laidos svečiui priminus, kad ne Pribaltika, o Baltijos šalys (pats laidos svečias gimęs Latvijoje ir prieš keturis dešimtmečius emigravęs į Niujorką), vedėjas užsispyrusiai vėl vadina tris šalis Pribaltika, paskui pasityčiodamas atsiprašinėja, na, gerai gerai, tegul jau būna Baltijos šalys, kad niekas neįsižeistų. Paskui atsidusęs priduria – et, kaip bevadintum, vis tiek kažkas įsižeis.
Tai – narcizų ir emocinių teroristų elgesys. Tave žeidžia? Mažuti, tik neverk, jeigu tu toks infantilus, aš tave pavadinsiu, kaip tik nori, bet duok pirma spirsiu lygiai ten pat, kur tau skauda. Nes galiu. Taip pat vienas kitą terorizuojantys sutuoktiniai, pamatę, kad antrai pusei kažkas nepatinka, specialiai darys tą patį, ir dar žiūrėdami į akis.
Kuo baisiau siautėja Kremlius Ukrainoje, tuo aukštesnė pasipiktinimo srutų ir arogantiškų pamokymų banga plaukia Lietuvai, Latvijai, Estijai, Suomijai, Lenkijai ir kitiems, kaip jie neteisingai elgiasi, ribodami Rusijos piliečių įvažiavimą.
Vadinamosios laisvos rusiškos TV stoties „Dožd“, įsikūrusios Latvijoje, vyriausiasis redaktorius – net ir jis, skaitydamas pribaltams pamokslus, besikartojančius kaip sugedusi plokštelė, sugeba vis dar painioti Lietuvą, Latviją ir Estiją bei jų sostines. Viskas, kaip mano vaikystėje prieš keturis dešimtmečius. „Miela ta Lietuva, ypač Ryga.“ „Palangoje pas mus gražu, tik lietuvių daugoka.“
Tokios paniekos Baltijos šalims, kokia sklinda iš vadinamosios šviesuomenės, nėra net Kremliaus propagandininkų ir labiausiai pasiutusių Rusijos parlamento deputatų tulžies spjaudaluose. Ta šviesuomenė dėjosi draugais, aiškino, kaip „mes, žinoma, gerbiame Baltijos šalių teisę patiems spręsti, bet...“ – ir ten visada būna „bet“, po kurio seka putojantis pamokslas „nacionaliniams pakraščiams“.
Tai ne neišmokimas, tai nėra nekalta klaida – tai didžiamaskvietiškas pompastiškas požiūris ir įsitikinimas. Štai kokia istorija dabar:
Rusija yra didi ir nuostabi šalis, bet ją laiko įkaitu vienas beprotis Putinas, nuo kurio visa Rusija kenčia. Net ir tie, kurie už pinigus ar iš pareigos važiuoja žudyti ukrainiečių, jie yra aukos, nes jiems išplautos smegenys, jie nelaimingi ir jie nieko negali padaryti.
„Labiausiai nuo Sovietų Sąjungos ir komunistinio režimo nukentėjo pati Rusija“ – šią dainą aš labai gerai atsimenu dažnai girdėjęs Sąjūdžio laikais. Jau tada mums aiškino to meto Rusijos šviesuoliai ir politologai, kad mes su savo mažų tautų skriaudomis, aišku, esame liūdnoje padėtyje, bet negalim net lygintis su didžiosios šalies beribe tragedija (jei dar kildavo kokių abejonių, tai būtinai ką nors pridėdavo apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį jie vadino „Didžiuoju Tėvynės karu“ ir kurio šventasis mitas pagaliau nugaišo šiemet).
Kol nafta buvo brangi, ir tas beprotis Putinas buvo visai ne beprotis, o tiesiog gana nemalonus šalies šeimininkas, kurio mes gal ir nepalaikėm, bet patiko pinigai, sutvarkyta Maskva, lizinginiai automobiliai, dideli prekybcentriai ir netgi Krymas buvo visai prie širdies, nekalbant jau apie Gruzijos teritorijas. Čečėnijoje ten irgi gal kažkaip savotiškai darė, mokėdami išpirką pagrindiniam banditui, bet koks skirtumas, svarbu – namie ramu. O nacionaliniai pakraščiai tam ir yra nacionaliniai pakraščiai, jie gali sau tyliai būti, kol mes vėl į juos nesikreipsim.
Taip dabar ir įvyko: ar Kazachstanas, ar Gruzija, ar Lietuva – jūs nepamirškite, kokia jūsų funkcija, mes gi buvom viena valstybė, ir jeigu mes bėgam nuo mobilizacijos (nesvarbu, kad nerūpi mums ta Ukraina, mes tik šiaip nenorime mirti), jūs nedrįskit mums uždarinėti sienų. Ir klausimų neuždavinėkit. Tiesiog mikliai elkitės, kaip jums pasakyta. Pamiršot gal, ką penkiasdešimt metų mokėm?
Kai aš rašau tekstus, tai baisiausios reakcijos būna tada, kai žmonėms primenu apie jų asmeninę atsakomybę už jų gyvenimą, jų pajamas, jų šeimas ir jų gerovę. Ne valdžia kalta. Jūs patys gyvenimą kuriate. Taip elgiasi lietuviai.
Rusai elgiasi lygiai taip pat, kai jiems pasako, kad Rusija yra jų šalis, Putinas yra jų prezidentas ir kad jie jį rinko, toleravo ir net dažnai juo džiaugėsi. Ir kai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasakė, kad jie patys turi būti Rusijoje, nuversti Putiną ir turėti kitą valdžią savo šaliai, o kai kas iš Baltijos šalių jiems priminė, kad jų šalis, jų valdžia, jų kariuomenė, jų nusikaltimai ir jų sprendimai yra jų atsakomybė, tai sukėlė baisų įniršį. Kaip čia taip, pas mus dalykai taip neveikia.
Neveikia, tai neveikia. Tai tegu veikia kaip nors kitaip.
Bet niekas kitas nepadarys ten tvarkos ir nepakeis tos baisios dinamikos. Nebus ten okupacinės JAV kariuomenės, kaip kokioje Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Niekas neateis daryti tvarkos. Viską patys – ir kiek pasidarys, tiek ir turės. Tai bus sunku, nesmagu ir net ne visi norės prisidėti. Bet kito būdo tiesiog nėra.
Ir kuo ilgiau jūs kalbėsite, kad nieko negalite padaryti, tuo sunkesnis tas darymas bus tada, kai nebeturėsite kito pasirinkimo. Nes ta šalis yra, buvo ir bus jūsų pačių atsakomybė.
