Rusijos propaganda išūžė ausis apie Krymo tilto nepažeidžiamumą. Bet tiltas susprogo. Nepaisant dresuotų delfinų ir kitų 19 apsaugos būdų. Taip, suremontuos. Bet sakralinis fuhrerio Putino Rubikonas peržengtas. Jauku, šeimyniškai okupantui Kryme jau nebus.
Čornobajivka keliasi ant Krymo tilto. Nepraėjo nė pusmetis, o mūšis už Kyjivą virto mūšiu už Krymą. Tiltas nustoja būti patikimu amunicijos tiekėju okupacinei armijai. Milžiniškos eilės prie degalinių Kryme, panika parduotuvėse tai patvirtina. Mus atkirto, žviegė orkų telegramkanalai.
Karui peržengus sakralinį slenkstį liko tik vienas neatsakytas jo klausimas: kada Ukraina smogs Melitopolio-Berdiansko kryptimi? Ties šia linija perkirtus okupantų frontą Krymas virs didele valgyti ir ginkluotės nuolat prašančia, bet vis mažiau gaunančia sala.
Jei Putinas būtų politikas, o ne tarpuvartės banditas, besivadovaujantis vagių poniatkėmis, vienintelis teisingas kelias peržengus šį karo slenkstį būtų atitraukti Rusijos armijas iš užgrobto Donbaso, Chersono ir Zaporižės sričių ir užsidaryti su jomis Kryme.
Taip kaip prieš 102 metus pabandė paskutinis baltųjų generolas Vrangelis. O gal viską metus pavyktų išlaikyti bent Krymą? Tiek ano, tiek šio karo slenksčiai sufleruoja, kad Putinas pavėlavo ir čia. Politika – galimybių menas, o banditas visada nori apžioti daugiau nei gali. Kad parodytų gaujai, koks jis kietas, ima ne amunicija, o šantažu.
Šakalų logika veikia, kol jų bijo. Po atakos prieš Krymo tiltą Rusijos reicho fuhreris tapo pajuokos objektu. Jei teisybė, kad Kinijos Xi pasveikino Tadžikistano diktatorių Rachmoną su gimtadieniu, o Rusijos fuhrerio ne, Putinui skambina visų cerkvių varpai.
Net jei Krymo tiltą susprogdino ne Ukrainos armija, o Rusijos karinė žvalgyba GRU, siekdama pakišti tiltą saugančią FSB už jos intrigas prieš generolus, kaip teigia ne paskutiniai vyrai informacijos grandinėje, reikalo esmės tai nekeičia. Kare, kaip ir krepšinyje, svarbu rezultatas, o ne žaidėjų pelnomi taškai.
Jei smūgis tiltui – pjautynių Kremliuje pasekmė, tai prie tokių tarpusavio karų, kai rusai patys išsprogdina šv. tiltą, jų viršūnes privedė Ukrainos armijos smūgiai. Atvejis, kai priešas pats nutrina savo nusibrėžtą raudoną liniją, netgi saldesnis.
Šeštadienį Putinas buvo pažemintas taip, kad iš to suktuko jam nebeišlįsti. Smūgis į jo simbolį buvo toks galingas, kad niekas nebesistebėjo išvakarėse aerodrome šalia Kalugos (iki Maskvos – ranka paduoti) susprogdintais strateginiais bombonešiais Tu-22M3, kurie raketomis iš Rusijos teritorijos terorizavo Ukrainos miestus.
Tokia dabar Rusijos tikrovė. Klausimas dėl fuhrerio patvaldystės nebėra uždraustas vaisius. Per pastarąsias kelias dienas Rusijoje nutiko tiek daug, kad galima atsargiai teigti, jog Kremliaus apylinkėse karas su Ukraina nebėra įdomiausias užsiėmimas.
Pjovimosi ženklai tarp Pu gauleiterių ir šturmbanfiurerių išlindo į viešumą. Po smūgio tiltui rusų propagandistai parą stūgavo kas kaip išmanė. Kai kurie tai darė net labai susitaikėliškai. Sutrikusio Bunkerio direktyvos eterio šunims begėdiškai vėlavo.
Tradicinis rusų klausimas, kas kaltas, išstumia karo pasakojimus apie JAV spec. laboratorijų žąsis, virusus ir banderininkus fašistus. „Azov“ pulkas pamirštas kaip blogas sapnas.
Smagumėlis prisiminti 2014-ųjų Rusijos propagandos generalinę liniją: „Ukrainoje – anarchija, kariauja, kas nori, oligarchai kuria savo kišenines armijas, savanorių batalionai nepaklūsta kariuomenės vadovybei, valstybė nekontroliuoja fašistinių būrių.“
Kaip iš akies lupta 2022-ųjų pab. Rusija. Kas tik už ją nekariauja: Prigožino samdiniai vagnerininkai, kaliniai tiesiai iš zonų, armijos štabams nepavaldūs kadyrovcai, OMON ir SOBR, LNR ir DNR. Pastarųjų reguliarioji armija net neįspėja apie atsitraukimą.
Eilėje – akli, basi, „Narzan“ nualinti ir nevalgę mobikai, Sibire ir kitur šaltyje be palapinių, maisto ir šiltų drabužių laukiančių, kol fuhreris pasiųs juos mirti.
Vienus varo į mūšį kaip skerdžiamas avis. Kiti užnugaryje filmuojasi „Tik tok“. FSB kalasi su GRU. Kadyrovas grasina gynybos ministrui ir generalinio štabo viršininkui, tyčiojasi iš pirmojo karo generolo Lapino. Kadyrovą remia fuhrerio virėjas. Tuo metu n-tuoju pirmuoju kaaro generolu skiriamas Surovikinas, per 1991 m. pučą įsakęs nužudyti tris Baltųjų rūmų gynėjus.
Ant Ukrainos sakė, ant savęs pasisakė. Pridėjus faktą, kad į užsienį pabėgo 1,2 mln. dezertyrų, o, kalbant propagandistų terminais, „piliečiai praranda interesą pirkti maisto produktus“, klausimas, kas ims Rusiją po tokios anarchijos, nebeatrodo utopinis. Darbotvarkės klausimas.
Bet Rusija gali panaudoti taktinį atominį ginklą?
Tarkim, nors sunku įsivaizduoti tarpuvartės banditą, šitaip rizikuojsntį savo gyvybe ir milijardais. Net tada, kai atrodys, kad jam paskutinioji, raitysis kaip žaltys, tikėdamasis išsisukti.
Bet tarkim, Rusija panaudojo taktinį ginklą. Numetė atominę bombą virš Ukrainos armijos pozicijų, apšaudė iš haubicų atominais užtaisais. Ką rusai daro po to?
Praėjus savaitei reiktų veržtis į pramuštą skylę. Ar Rusija turi tinkamai ekipuotų dalinių? Kuriuos prieš smūgį reiktų atitraukti nuo fronto linijos, kitaip šakės ir jiems. Bet tada Ukrainos kariai eitų paskui atsitraukiančius rusus. Kebeknė.
Rusų generolai paaukos ir savus? Ok, bet tada už 50 km jiems reikės įrengti stiprią antrąją liniją, kurios daliniai po smūgio žygiuotų į atominę tuštumą. Kaip tai padaryti, jei net pirmose linijose kvalifikuotų kareivių ir naujos technikos trūksta?
Net jei kvalifikuotų karių rusams netrūktų, ką atominis smūgis pakeistų? Galų gale, o rusų generolai bent numano, ar taktinės atominės bombos ir sviediniai dar galioja? Net jei Rusija bandytų numesti bombą ant Kyjivo, ar tai ką bepakeistų kare, kuris peržengė slenkstį?
Pu gali panaudoti visą turimą atominį arsenalą? Nuspręs nužudyti šimtus milijonų žmonių?
Mažai tikėtina, kai šitokios pjautynės bunkeryje. Bet jei taip atsitiktų, rašo ukrainiečių filosofas S.Daciukas, tai reiškia, kad po tokio karo Rusijos civilizacijos neliks. Liks tik Vakarų, Kinijos ir Indijos civilizacijos. Ir ukrainiečiai liks. Jei ne kaip tauta, tai kaip Vakarų civilizacijos dalis.
Šaltai mąstyti apie galimą baisiausią istorijoje katastrofą reiškia peržengti slenkstį. Pasirinkimas nekoks, tik nei mūsų ašaros, nei netgi nuolaidos agresoriui nieko nepakeis. Atitolinti gali, pakeisti ne. Tai geriau peržengti slenkstį nei trypčioti. Šeštadienį karas slenkstį peržengė.
