Afganistane vestuvių išlaidoms piemenys ir beraščiai narkotinių aguonų fermeriai skolinasi trisdešimčiai metų į priekį, užuot pasirūpinę savo nesamais dantimis arba išsikasę šulinį, kuris kainuos šimtąsyk pigiau negu absurdiška puota trims šimtams svečių ir puošmenos nuotakai, kurios tik prie būdos neriša ant grandinės, bet žmogumi nelaiko, tačiau čia aprėdo spalvotais šilkais ir nusagsto papuošalais, kaip Kalėdų eglutę kokioje nors katalikų šalyje prie Baltijos jūros.
Vilniuje kiekvienais metais – parodomoji Kalėdų prabanga. Skoningai ir kukliai? Ačiū, ne. Nemokam ir nenorim. Karas, krizė, Ukrainos pabėgėliai – nesvarbu, mūsų tabore turi būti šventė, nieko negaila ir pilkit per kraštus – kaip kasmet, matuosimės su Kaunu savo faliniais miesto simboliais, nes pompastiškos, beskonės, bufetininkės skonio eglutės, kaip ir fejerverkai, yra dvasinio kolūkiečio pramoga ir skonio rodiklis: tiems, kas užgimę po Kremliaus žvaigždžių spindesiu, girtų Senelių Šalčių šmaikštavimais ir rusiškais filmais „Po pirties“, visada labai rūpi ką nors tokio padaryti, kad visiems atviptų žiauna.
Mentaliniai kolūkiečiai ir barbarai visada nori stebinti, kuo tik nori, tik ne sutvarkytomis gatvėmis ir ne iššluotais kiemais. Turkmenistane statė auksines vado skulptūras, Maskvoje – marinuoto revoliucijos vado Lenino mauzoliejų ir Stalino barokinius bokštus, metro stotyse – marmuras ir sietynai, mūsų komunistų patriarchas Algirdas Brazauskas irgi turėjo partinę svajonę – Valdovų rūmus, kurie kaip akmeninė subinė, pasėdusi Senamiestį (tik, žinia, baigiam priprasti), o mažesnių ambicijų kaimiečiams reikia miesto dienų, mugių, fejerverkų ir, žinoma, eglutės Katedros aikštėje su būdomis aplink, kad miesto gyventojai galėtų pasijusti sintetinio barškančio jomarko šurmulyje.
Mūsų eglė turi būti kiekvieną sykį didelė, baisios išvaizdos (aišku, skonio reikalas, bet turiu nuomonę, tai ir reiškiu, nes esu jūsų mėgstamiausias apžvalgininkas), padaryta konceptualiai iš ko nors industrinio ir būtinai labai brangi. Gal jau pakankamai padėjom Ukrainai ir jos pabėgėliams, kad jau atėjo laikas bajoriškai pasitaškyti pinigais?
Kai miesto verslai braška ir stena, gaudami daugiatūkstantines sąskaitas už elektrą, ar tikrai miestui laikas švęsti ir rodytis prieš turistus, kai jis, tas miestas, iš tų pačių verslų mokesčių išlaikomas?
Beveik pasiilgstu laikų (nors ne, nepasiilgstu, gerai, kad taip nėra), kai prieš trisdešimt metų Vilniaus marozai (jau dabar pasenę ir besifotografuojantys feisbukui kaimo sodybose su languotais marškiniais, įraudusiais veidais ir krepšiukais ant plono dirželio, permesto per petį ir per storą pilvą, su rėmeliu apie tradicinę šeimą) švęsdavo Kalėdas, daužydami tuščius šnypštalo butelius į Katedros aikštės grindinį ir vieni kitiems į galvas. Bent jau miesto valdžia su tuo nieko bendro neturėjo, išskyrus tai, kad paskui tuos gyvulius reikėjo šluoti šukes.
Atsimenate, buvo toks laikas, kai televizijos Lietuvoje šaudydavo milijonus „sezono atidarymui“, su nesveikų biudžetų megarenginiais, fejerverkais ir koncertais? Jums trūksta tos prabangos su konfeti ir dirbtiniais dūmais? Jautėtės tais laikais šventę švenčiantys oriai ir linksmai, jūra iki kelių – ar tai tebuvo beskonis balaganas vargšams? Mes labai suaugome, kai to runkelinio triukšmo nebeliko.
Šiomis dienomis Rusija, juokindama visą pasaulį, švenčia ir trimituoja naujų teritorijų prijungimą prie savo šalies, nors tų teritorijų net nekontroliuoja ir Ukrainos ginkluotosios pajėgos išlaisvina vieną miestą po kito. Ten irgi pompastiški koncertai, ir turbūt Raudonojoje aikštėje ar kur nors netoliese irgi bus didelė eglė, ant kurios prikabinės daug „Z“ raidžių ir kolorado vabalo spalvų juostelių. Jie neturi ką švęsti, bet tautai reikia melo ir žaidimų, kaip vėlyvojoje Romos imperijoje. Bajoriškas išlaidavimas visada yra požymis, kad visuomenė ritasi nuokalnėn.
Vilniaus nemokėjimas pasidžiaugti Kalėdomis kukliai, šeimyniškai, privačiai, intravertiškai, skandinaviškai – kur Kalėdų dvasia yra žvakutės, žvaigždelės ir meduoliai, kur šventės dvasia yra vainikėlis arba eglės šakelė – yra tik dvasinės metastazės tęsinys, tai liūdnas liepto galas miesto valdžios, kurios vienintelė svajonė ir ambicija yra ideologinis gatvių siaurinimas, bloginant gyvenimą vairuotojams.
Individualus gyventojas, važiuojantis ten, kur jam reikia, ir leidžiantis laiką su saviškiais, yra svetimas kolūkietiškai dvasiai, kur op op visi turi būti kartu, suk suk ratelį, būriu ir drauge. Ir didelė, brangi ir negraži miesto eglė yra tik metafora didelio, brangaus, išsišokančio antkapio, kuriuo džiaugiasi kolūkietis: tegu visi žino, kaip jis myli mirusį tėvuką, štai granito luitas kaip įrodymas.
