Nes tas vaikis dabar yra turtingiausias planetos individas? Nes jis – technologijų ir finansų genijus? Ar todėl, kad vaikiškai svajoja apie Marso kolonizaciją? Žinoma, visa tai yra labai šaunu, bet kodėl milijardierius Elonas Muskas turėtų išmanyti viską šioje planetoje? Gal dėl to, kad yra vizonierius ir gali visiems visur kaip nors patarti? Mūsų laikų supermenas ar kažkas panašaus?
Štai tik vienas epizodas iš jo nuostabaus gyvenimo. Tailando urve vaikus apsėmė potvynio vanduo – Elonas skuba į pagalbą, siūlo abejotiną techninį sprendimą, o kai gelbėtojų vadas pasako, kad tai netinka, apšaukia jį pedofilu. Viskas – per „Twitter“ žinutes. Elonas norėjo padėti ir baisiai supyko, kai jį mandagiai pasiuntė.
Prasidėjus karui Ukrainoje jis vienas pirmųjų pasiūlė pagalbą ir užtikrino greitą palydovinio ryšio internetą užpultai valstybei. Skyrė šiam reikalui 80 milijonų dolerių. Draugiškas žingsnis. Ir puiki „Starlink“ reklama.
Tai kodėl jis dabar šitaip nevykusiai parašė apie Rusiją ir Ukrainą? Ar tai – tas pats gerasis vizonierius pasaulio gelbėtojas Elonas?
Norint suprasti, kas nutiko ir kodėl kai kurie iškilūs (garsūs, gražūs, turtingi) vakariečiai staiga ima paistyti tokius niekus, reikėtų prisiminti vieną senovinį demoną. Tokį diedą Feliksą Dzeržinskį, kurio vardu kadaise buvo vadinama viena bjauriausių Vilniaus gatvių. Tas žiaurus ir suktas barzdyla jau seniai sukasi devintajame pragaro rate, tačiau jo įkurtos čekistų organizacijos priesakai – gyvi, o metodai – nepamiršti. Kruvinus čekistus pakeitė KGB, o šią – FSB, tačiau taikiniai išliko tie patys, o senieji metodai – veikia.
Iš tiesų, keistas tas Elono Musko įrašas apie taiką Ukrainoje. Ir publikacijos laikas įdomus – netrukus po to, kai Kremliaus valdovas pagrasino branduoliniu atsaku visiems Ukrainos rėmėjams. Atidžiau perskaičiusiems tą neilgą tekstą į akis krito dvi specifinės formuluotės. Krymas pavadintas Chruščiovo klaida ir paraginta aprūpinti pusiasalį vandeniu. Tiesiog ekspertinis lygis.
Pirmoji formuluotė – tai sena, bet nelabai paplitusi KGB doktrina, kurią žino ir platina tik specialių interesų turintys asmenys. Antroji 100 proc. atliepia Kremliaus rūpesčių esmę – gelbėti okupuotą pusiasalį, kurio vandens tiekimui iš Ukrainos nuolat kyla grėsmė. Žinoma, tai absurdas, nes išlaisvinus ir Chersono sritį, ir Krymą, ši problema bus išspręsta. Be pono Musko tarpininkavimų ir patarimų.
Tokiais turtais ir galia disponuojantys asmenys yra nuolatinis visokių lobistų ir įtakos grupių taikinys. Aplink sukiojasi visokie proto bokštai ir infantilūs akademijos sluoksnių atstovai, apkibę gličiais informaciniais parazitais. Elonas – tai žmogus, kuris jau seniai funkcionuoja pasaulio gelbėtojo režimu, todėl jis paprastiems mirtingiesiems turi nuolat priminti amžinąsias vertybes. Pavyzdžiui, taiką visame pasaulyje. Idėjinį proveržį. Iš Kalifornijos – su meile. Ir štai „geras draugas“ kyšteli draftą.
Elonai, tu pats viską geriau išmanai, bet tik pagalvok, kaip būtų šaunu, jei žmonės Ukrainoje sąžiningai balsuotų, stebint Jungtinėms Tautoms. Dėl Krymo – irgi viskas ne taip vienareikšmiška, žinok. Kadaise toks baisus veikėjas Chruščiovas buvo, jis Amerikai atomine bomba grasino. Čia jo darbeliai Kryme – parašyk, juk tai gilu, Elonai. Ir dar paminėk vandenį Krymui, juk žmonės negali be vandens. Karui – ne! Pasauliui – taiką!
Tvyt tvyt.
Šūdas tykšta į ventiliatorių. Feliksas devintajame rate žviegia susiriesdamas – ir ne todėl, kad svyla subinė, bet juokas ima iš tų minkštagalvių humanistų, kuriais tiek kelių į pragarą žmonių kaulais jau išgrįsta. Bet jie niekados nepasimoko, o jei ką ir išmoksta – per pusę amžiaus būtinai pamiršta. Štai ir vėl Europoje didelis karas. Gaisras plečiasi. O jie, mažutėliai, dar tikisi taikaus sureguliavimo ir grįžimo prie „biznio kaip įprasta“. Tik maža dalis supranta, apie ką visa tai, ir kur link krypsta.
Putinui prieš savaitę pamojavus nuvytusia branduoline lazda, sujudo suraibuliavo didesnės ir mažesnės įtakos agentų laukai. Nesakau, kad Šventąjį Tėvą yra užverbavusi FSB – jiems to daryti ir nereikia. Pakanka pakutenti tam tikrus receptorius, ir kairioji vakarietiška mintis ima kreidutėmis ant šaligatvio piešti raketas apskritimuose.
Jie yra geri žmonės, švelnūs ir jautrūs. Bėda ta, kad Felikso padermė išmynusi takus į jų sąmonę ir užvaldžiusi tarptautines institucijas. Kitaip tariant, nulaužusi sistemą, kurią vasario 24-ąją šokas ištiko visiškai nepasiruošusią.
Elonas Muskas, popiežius, Rogeris Watersas, Jungtinės Tautos, „Amnesty International“, „Greenpeace“. Tas gerų žmonių ir organizacijų sąrašas – labai ilgas, o praregėjimo tempas – nedovanotinai lėtas. Tu jiems – apie Bučą ir Iziumą, o jie tau – apie Čechovą ir Tolstojų. Didžią tautą, kurios negalima taip vienas du išmesti į istorijos šiukšlyną. Galima, ponai prisiekusieji. Tai neišvengiama. Ji pati ten save nuvilko už pakarpos ir dar vamzdynus atsitraukdama susprogdino, kad galėtų pūti niekieno netrukdoma.
Jie sunaikino bet kokias prielaidas toliau efektyviai veikti po Antrojo pasaulinio karo sukurtai tarptautinei teisei ir ją prižiūrinčioms organizacijoms. Jungtinės Tautos yra išromytas galvijas, galintis tik liūdnai baubti, nes organizaciją iš vidaus kaip vėžys ėda nuolatinė Saugumo Tarybos narė Rusija.
Yra būdų ją iš ten išdrėbti, išvėdinti patalpas ir pradėti viską iš naujo. Tačiau tam reikia didelių sprendimų. Ir didelių žmonių, kurie juos galėtų priimti. Deja, tokių nebėra. Tik pūkuoti taikos meto lyderiai, su siaubu ir susižavėjimu stebintys Zelenskį, Zalužną, Kličko ir visą kovojančią Ukrainą. Vakarai lėtai vaduojasi iš pagiringo sapno, kuriame geri žmonės svajoja apie baltus Picasso balandžius ir taiką visame pasaulyje.
Tarytum Mordoras ir orkai būtų tik nesveika rašytojo fantazija.
Putinas, valdantis išvogtą mirštančią valstybę, visgi sugebėjo prasismelkti į vakariečių sąmonę taip giliai, kad jo propagandos smarvę jie uostys dar ilgai. Alternatyva dėdės Semo dominavimui pasaulyje – taip save ketvirtį amžiaus Vakaruose pardavinėjo Rusijos fašistai, o į kairę nukrypę intelektualai plojo katučių. Kai kurie ploja iki šiol. Nesuprasdami, kad jei ne Ukrainos žygdarbis, jų patrono Z ordos jau žygiuotų Europos keliais. Tais pačiais, kuriais rudasis maras plūdo praėjusiame amžiuje.
Joks normalus žmogus negali geisti karo ir smurto. Tačiau taika – tai ne balti balandžiai ant asfalto. Ir ne kažkokių įtartinų fondų finansuojamos tarptautinės konferencijos Paryžiuje apie Amerikos kultūrinį įsigalėjimą. Tai – visuomenės būvis, kai vertinama kiekviena ramybėje nugyventa diena. Ir supratimas, kad visa tai – laikina.
Iš to supratimo kylantis pasirengimas atremti tamsos ordas, kurios visados klaidžioja anapus civilizacijos sienų laukdamos patogios valandos įsiveržti pro išklebusius vartus.
