Fuhrerio Putino kalba Kremliuje ir klausytojų veidai patvirtino blogiausius mokslininkų įtarimus. Dar didesnį mokslininkų nerimą dėl amoebinos sukeltų padarinių kėlė fuhrerio kalbos.
Stebėtojai atkreipė dėmesį į tai, kad keturių Ukrainos žemių anšliuso aktus pasirašinėjęs fuhreris mirkė tušinuką į rašalinę taip, tarsi rašytų plunksnakočiu pirmąją raidę Leningrado pradinėje. Britų dienraštis „The Guardian“ jo vidinį monologą pavadino pikto taksisto samprotavimais, neatitinkančiais valstybės vadovui taikomų kriterijų, ir tai buvo švelniausia, kas tą dieną buvo apie ją pasakyta.
Jei Putino šurmbanfiureriai ir gauleiteriai nebūtų apsėsti tos pačios smegenų ėduonies, jie garantuotai būtų čia pat tapę mišugenais bandydami pagauti fuhrerio mintį.
Būktai nuo pat XVII a. pr. NATO skriaudžia Rusiją, Indiją ir Afriką, tauškė fuhreris. Gal ir neNATO, bet anglosaksai tai tikrai. O Ukrainą jis, Putinas, puolęs todėl, kad Europoje viską valdo
gėjai. Na, ir dar biškį protestuodamas prieš JAV įvykdytą Japonijos okupaciją.
Gaudydamas fuhrerio kampą, kurio filosofijos rusišką šerdį gviešiasi sunaikinti tie patys anglosaksai, turėjai suprasti – atkeršyti už Hirošimą įmanoma tik atakuojant Kyjivą.
Oratorius su perestukinino bukumu vardijo KGB mokykloj iškaltas klišes apie apartheidą, olonializmą ir Rusiją kaip kovos su tarptautiniu imperializmu tvirtovę. Bet kadangi kalbėtojas
buvo išsikėlęs nepakeliamą viršuždavinį – visą tą sovoko mėšlą įvilkti į rusofašisto Iljino mintijimą, išėjo kaip tam vaikiui, neišmokusiam eilėraščio: „Vieną šaltą žiemos dieną išėjau aš iš
miško, – pradėjo vyriokas ir po mokytoją žudančios pauzės užbaigė. – Ir atgal įlindau.“
Fuhrerio kalba plaikstėsi virš stalkeriškos Rusijos, jos gelmių nebeužkabindama. Viskas čia ir taip buvo virš paties siurrealizmo – totalinė mobilizacija ir rezervistų bėgimas, trotilas po „Nord
stream“ dujotiekiais, keistasis anšliusas, kai vos tik prie reicho prijungtas Lymanas tratant nenugalimojo reicho frontui įžūliai iš jo išėjo, o fuhreris nė antakio nepakėlė.
Karo maršalo Šoigu gimtosios Tuvos valdžia už vieną priduotą į karą vyrą šeimai skyrė po riebųaviną. Siurrealistai A.Bretonas, A.Massonas ir S.Dali danguje žviegė raudojo.
Rusijos kaip valstybės frontas seniai pralaužtas. Plačiąja prasme tai įvyko, kai Jelcinas perdavėvaldžią Putinui ir KGB. Tiesiogine – 2014-aisiais, kai Rusija, nepaskelbusi karo, klastingai
užpuolė Ukrainą.
Rusijos frontas braška per visą praeitis-dabartis-ateitis liniją. Krymo užgrobimas tapo didžiausiaRusijos valstybės katastrofa, bet, užmerkus akis į rusofašizmo prigimties genezę, kurį laiką ją
buvo galima vadinti taktine Putino (bet ne Rusijos) pergale.
Visi „didžiojo stratego“ ėjimai po 2014-ųjų buvo šūviai į Rusijos, o dabar jau ir į nuosavas,pavargusias politinio karliko kojas.
Bet kuris vaizdelis, paimtas iš ikikarinės Rusijos praeities, liudija feikinį jos kaip atsvaros Vakarams turinį. Gruodį V.Matvijenko, „Senato“ pirmininkė, porino: „Kodėl, kai ištinka baisi
bėda, tik iš Rusijos žmonės niekur nebėga? Rusai, ištikus bėdai, eina į karinius komisariatus.“ O gal pavažiuojam iki Mongolijos? Kas ten paskubomis plėšo nuo savęs Z raides ir koloradkes?
Karinę isteriją kurstę blogeriai, ir tie persiauna. Matvijenkos „ideali“ Rusija – feikas.
„Nord Stream“ dujotiekių sprogdinimas, reiškiantis, kad fuhreris nusprendė amžiams atsijungti nuo garantuotos Vokietijos rinkos, dieną naktį degančių dujų fakelų virš verslovių fone – chrestomatinis šaudymo sau į kojas pavyzdys. Bet tikrai ne paskutinis Pu šūvis.
Ko netrūks artimiausius mėnesius, tai naujų Kremliaus avantiūrų. Bandymų užkimšti frontųskyles rezervistais, kurie jokie ne r zervistai. Armiją matę tik propagandiniuose filmuose.
Vadovaujami paskubom paskirtų karininkų, jų likučius sušlavus iš NATO ir Japonijos pasienių,
palikus plikas prieigas į Karaliaučių, Vyborgą, Kurilus.
Antrasis blickrygas iš Baltarusijos – su rezervistais, kurie jokie rezervistai, su ginklų ir karininkų likučiais. Ar furheris Pu toks durnas, kad gali atidaryti dar vieną frontą? Kelnės tai be diržo jau.
Smunka Donbase ir Chersono prieigose.
Gali, nors net ir tūpas Rusijos leitenantas pasakytų, kad dar vienas frontas – peilis Rusijai. Jei tik ji nenori likti be armijos, naudingiau mažinti frontų skaičių. Mesti kibėnifeni visą tą Donbasą
(vis tiek išeis kaip su Lymanu), Chersoną ir Melitopolį. Bėgti kaip Vrangelio baltųjų armijaibandant apsikasti Kryme. O gal pavyks bent pavogtą Krymą išlaikyti?
Kojas į rankas, laikmatis įjungtas. Bet Putinas todėl ir tapo Rusijos fuhreriu, kad jis – išLeningrado tarpuvartės ir KGB. Protingi sprendimai – ne jiems duoti. Todėl taip, Pu gali atidaryti Baltarusijos frontą. Dar vienas blickrygas, kad šįkart Rusijos armija gautų į liūlį iškart. Švariame žemėlapyje. Su Lukašenkos kaip Mussolinio istorijos tęsiniu.
O kaip dėl atominės bombos? Ar gali Kremliaus Hitlerečka panaudoti atominį? Vargiai rastum žmogų, kuris turtą statytų už tai, kad nepanaudos. Bet pasižiūrėjus į Kremliaus stalus, dėl kurių verkia Guinnesso rekordų knyga, ir statyti savo turtą už tai, kad furheris išdrįs, nebūtų protinga. Labai jau ta feikinė Hitlerio kopija dvėsti bijo.
Bloga žinia – šita Putino avantiūra nei nuo mūsų, nei nuo Amerikos nepriklauso. Sustabdyti beprotį buvo galima, kai jis degino Čečėniją, 2008-aisiais, net 2014-aisiais. Ooo, kiek lietuvių, ką jau ten vokiečiai, anuomet dievino Putiną ir Rusiją. Dabar liko tik laukti.
Gera žinia – tai būtų paskutinė fuhrerio avantiūra. Politikoje, kaip ir nelygiose muštynėse, – jei likai be lazdos, kuria gali pagąsdinti, galas. Rusija tuo Putino šūviu ir nusišautų.
Putinas nuolat kėlė statymus lošime. Jam sekėsi, kol Vakarai bandė išvengti eskalacijos. Furheris įsijautė, nepajuto momento, kai ėmė mesti paskutines kortas, o Vakarai tik tada pradėjo kelti statymus.
Tau žadėjo, kad Ukraina niekada nebus NATO? Taip. Bet tau neužteko. Lindai į Ukrainą. Tau sakė, kad Ukraina gaus ginklų, jei neišeisi? Bet tu atsakei moterų prievartavimais ir kasdienėm civilių žudynėm. Dabar, net kai susprogdinai dujotiekius ir grasini atomine bomba, tau atsako, OK, gausi atgal taip, kad maža nepasirodys.
Paskubom suorganizuoji feikinių anšliusų pompą. Ukraina į ją atsako oficialiu prašymu priimti į NATO, ir tai ne avantiūra, o, panašu, su didžiausia NATO galybe JAV suderintas ėjimas. Niekas nebesako, kad tai neįmanoma. Rezultatas? Ir į liūlį gausi, ir Ukraina į NATO įstos.
Dar daugiau. Bidenas į tavo anšliusų šabašą nekreipia dėmesio. Fuhreris, mirkantis tušinuką į rašalinę, JAV žvilgsnio nenusipelno. Bideno patarėjas sako, na, taip, Ukrainą į NATO priimsim
dar ne šiandien, šiandien dar reikia sumušti Rusijos armiją Ukrainoje.
Šūvių į savo kojas padariniai – lyg ant delno. Kai tas priedurnis generolas sovietinio restorano durininko balsu užbliauna, kad rusų armija atsitraukė į patogesnes gynybai pozicijas, dar galėtų
pridurti, kad ten pat jau atsitraukė ir Rusijos ekonomika, mokslas, kultūra. O ypač moralinis ir intelektualinis daugumos tos šalies gyventojų lygis.
Kažkoks scenos degradas prie Kremliaus bliovė „Goida!“ miniai, suvežtai fuhrerio anšliusams pagerbti. Tai Ivano Žiauriojo opričnikų šūksnis. Pranešantis, kad visi užpulto bojarino dvaro
vyrai išžudyti – galima be baimės prievartauti moteris ir plėšti. Ruses, jei ką. Patikėkit, tikrai ne baisieji anglosaksai, išgirdę „Goida!“, atsišauks Rusijos platybėse.
Bet yra viena gera žinia ir Rusijai – sparčiai besidauginanti ameba, kuri suėda smegenis, daugumą Rusijos gyventojų apsaugos nuo tarpinių, o kitus ir nuo galutinių kančių Ukrainoje,
kurioje fuhrerio anšliusai nepaėjo.
