Ir visa tai tam, kad pagal Kremliaus užgaidas ir paniekinant tarptautines sutartis, būtų atkurta carinės imperijos Malorosija – Mažoji Rusija.
Pasak psichologų, tiems vaikams būnant šalia, pirotechnikos geriau nesprogdinti.
Tačiau šiuo metu rimtais veidais kalbama apie tai, ar Rusija švystelės ukrainiečiams, o gal po to ir tolėliau, į Vakarus, raketą su branduoline galvute. Žymių tarptautinių sutarčių, pasirašytų nuo Hirošimos ir Nagasakio laikų, sutarčių, kuriomis taip didžiavosi net komunistas Michailas Gorbačiovas, reikšmė – nulis, riestainio skylė.
Apie tai, kad kone visas tarptautines sutartis, kuriomis pagrįstas praėjusiame amžiuje susiklostęs pasaulio koegzistavimas, reiktų išmesti į šiukšliadėžę, dar gerokai prieš karą rašė autoritetingas Rusijoje politikos mokslininkas. Atrodo, kad Rusijos imperializmas, paverčiantis įvairiose šalyse gyvenančius rusiškai kalbančiuosius Maskvos politiniu instrumentu, vystomas žodis į žodį pagal profesoriaus Sergejaus Karaganovo (Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dekanas) scenarijų, kartais vadinamą Karaganovo doktrina. Mūsų komentatoriai dažnai mini akademiką-šovinistą Duginą, bet apie Karaganovą niekas neužsimena. (Gal ir tie agentai ar provokatoriai, kurie net ir Panerių Antro pasaulinio karo žudynių vietos paminklus išpaišė šiomis dienomis sunkiai nuplaunama raide „Z“, atliko, patys to nesuvokdami, profesoriaus Karaganovo performansą).
Rytus ir Vakarus ištiko absoliuti komunikacijos krizė. Dar šią savaitę Putinas, matyt, kreipsis į Dūmą, prašydamas pripažinti „referendumų“ Ukrainos rytuose rezultatus. Tai, žinoma, farsas, išvirtęs į kruviną faršą – kaimyninės Ukrainos apiplėšimą. Ką gi, pirmasis karo Ukrainoje etapas, Kremliaus akimis žiūrint, bus baigtas ir Putinas pakartos savo mantrą: „viskas pagal planą“.
O Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, kiti pasaulio lyderiai ir, žinoma, Kijivas kalba apie įteisintas ir visuotinai pripažintas šiuolaikinės Ukrainos ribas. Juokinga, ponai, post factum.
Karaganovo ir kitų galvočių scenarijus – Prezidento Putino atlikimas.
Tokius „referendumus“ mes jau patyrėme Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Vakarų Baltarusijoje, Moldavijoje 1940 metų vasarą. Tačiau net ir tuomet rinkimų agitatoriai su balsadėžėmis nesibelsdavo, kaip Zaporižėje ar Donecke, į buto duris, lydimi ginkluotų kareivių. O kai kurie Kauno šmaikštuoliai net išdykavo: įpaišydavo į rinkimų lapelius vietoje „taip“ arba „ne“ populiarių komiksų herojų – profesorių Putelę.
Bet šiuo metu mane labiau trikdo karo etapas po referendumų ir garbūs pasaulinės žiniasklaidos komentatoriai, viešai samprotaujantys apie Rusijos invaziją į Ukrainą.
Vieni (labai rimti ponai) skelbia, kad Putinas, laimint ukrainiečiams mūšių laukuose, pats save įsivarė į aklavietę ir kitaip, kaip besinaudodamas „branduoliniu šantažu“, jis manevruoti – ir tarp savųjų, ir prieš Vakarų aljansus – negali.
Kiti (taip pat labai rimti ponai) Kremliaus gąsdinimus sprogdinti atominę bombą vadina „retoriniais mūšiais“.
Tokios pat nuomonės laikosi ir Ukrainos vadovybė.
Dar kiti pašneka, kad, jeigu ir susprogdins Rusija „A-bombą“, tai tik tokią, kuri vadinama taktine. Ji plyksteli virš mūšio lauko ir palieka rūkstančią duobę sulig futbolo stadionu. Ir, žinoma, vieną kitą milijoną apšvitintų vietinių gyventojų.
Tuo pat metu ir vieni, ir kiti komentatoriai, esami ir buvę gynybos ministrai, valstybių sekretoriai, generolai, karo apžvalgininkai karts nuo karto prasitaria, kad į Kremliaus gąsdinimus Vakarams vis tik derėtų atsižvelgti. Pasak jų, Vakarų atsakymas būtų toks, kad rusai iškart pakeltų rankas (tuo pat metu, kaip ką tik paskelbė Londono žiniasklaida, Jungtinė Karalystė atitraukia iš Estijos pusę savo karių, neva jie bus pasirengę stoti į mūšį už Estiją gimtosios Anglijos poligonuose).
NATO, kaip rašo „The Times“, bemat atsakytų tokioms raketoms, net ir nesiverždamas eskaluoti branduolinio karo, o kitais moderniais ginklais, kad iš Rusijos karo laivyno Juodojoje jūroje ir jų bazių Kryme ar pačioje didžiojoje Rusijoje teliktų liepsnojantys černobyliai.
***
Skaitytojui leidus, dar viena ekskursija į sovietinę praeitį.
Prisimenu aš tą gaisrą Černobilyje. Ne tik todėl, kad mano tėvukas, tą pavasarį išsimaudęs upėje, tekančioje iš sprogimo vietos, mirė po trejų metų onkologiniame prie Nemuno nuo progresuojančio bronchų vėžio; ir ne tik dėl to, kad Kaune, kur tuo metu galėjome matyti Lenkijos televiziją, o per ją – ir tai, kaip posėdžiauja radiacijos specialistų komisijos, o lenkiukams mokyklose dalijamos jodo tabletės; ir ne tik todėl, kad saulėtomis dienomis sedėjome tose savo „chruščiovkose“ užsidarę langus; ir ne tik dėl to, kad iš Laisvės alėjos geriems trejiems metams pradingo žvirbliai, o mano gimtojo miesto liepos ilgai, gedulingai šlamėjo, o pirmiausia – dėl Kremliaus dručkių niekšybės ir veidmainystės.
Svolačiai aukštose kėdėse slėpė nuo žmonių incidentą, plintantį radiaciją spinduliuojančiais debesimis, ir mirtinai, ir masiškai pavojingą visai Centrinei Europai. Buvo akivaizdu, kad jiems, kaip ir dabartiniam Kremliui, žmonės – tai tik statistika.
Ką gi, kas liks Kremliaus šefui, jeigu ukrainiečiai šią žiemą atsikovos tuos 15–20 procentų savųjų žemių strategiškai reikšmingose vietovėse prie Juodosios jūros?
Jeigu jis jau neberas kuo pasigirti savo fašistuojančiam ir piktam rinkėjui, savo generolams, tokiems, kurie prieš kelerius metus pavarė nuodingų dujų Sirijos miestuose ir liko nenubausti, nušluostę nosį „kolektyviniams Vakarams“ su visomis tomis JAV prezidento Obamos „raudonomis linijomis“?
Jam, jo Lavrovui ir Peskovui, Solovjovui ir kitoms karo lakštingaloms, manau, beliks poreferenduminiai pasiūlymai Vakarams (įprastu Rusijos masinei kultūrai žemu balsu, įšokančiu į falcetą): bombikė – šįkart ji būtų svaresnė – arba derybos dėl naujos demarkacinės linijos!
Arba pirmiau bombikė, dabar, kur nors virš Baltijos jūros, vėliau – derybos.
O jeigu vėjas papūs į Rusijos pusę ir užneš radiacijos saviesiems? Nusispjaut!
Propagandistai nutylės, kaip ir prieš keturias dešimtis metų. Arba suvers visą bėdą kitiems. Svarbiausia, kad būtų propagandinio šieno asilams, petardų ir patetikos Pergalės paradui.
Ar Lietuva šio karo galimai eskalacijai pasirengusi? Gynybos ministras, mano buvęs kolega, mane užtikrino, kad – „taip“. Bemat bus aktyvuojami kažkokie planai. Puiku. Bet aš galvoju apie civilius. Mano seniūnijoje šalia Vilniaus galima gauti jodo tablečių. Tačiau šį kartą turime reikalų su didesniais bepročiais, negu turėjome Gorbačiovo laikais, ir tablečių gali nepakakti. Ar žino nors vienas gyventojas, kur jo kvartalo, rajono, gyvenvietės slėptuvė nuo bombų?
Beje, sovietmečiu man nebuvo juokingesnio dalyko už visose darbovietėse ir institutuose vedamas civilinės gynybos pratybas. Tačiau tuomet gynyba nuo neva agresyvių Vakarų buvo oficialios propagandos komponentas. Šiais laikais tai visai kitas dalykas. Visokios Nostradamo arba mįslingų sektų, arba spalvingų čigonių prie gelžkelio stočių išburtos apokalipsės, žiūrėk, ims ir virs tikrove.
O gal žinybos, kurios užsiima civilių apsauga, jau užmigo žiemos miegu?
Kas be ko, nesu linkęs kelti panikos. Tai reikštų elgtis taip, kaip to norėtų Kremlius. Tai taip pat reikštų atjungti sveiką protą – jo tikrai prireiks artėjančią žiemą. Bet jau dabar, kai įstaigos įsiskolinusios už elektrą, vandenį ir dujas, man atrodo, kad sveiko proto gali pritrūkti ne vien tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Ar masiškai sirgti nėra brangiau, negu „taupyti“ iš energijos? Valdiškos mūsų ligoninės ir šiaip jau kartais primena žmonių kūnų sandėlius, kartais – skurstančias, sovietines praėjusio amžiaus kareivines. (Daktarėlis gal ir neblogas, bet atsiprašom už slaugą, kuri, kaip žinoma, yra bendro gydymo komponentas... Patys suprantate: finansai, personalas, viena slaugutė – trisdešimt ligoniukų...)
Kremlius nori, kad mes dėl to jaudintumės, baimintumės, protestuotume, kad žiemą, netekę rusiškų dujų (kas Kremliui beliko – gąsdinti vamzdžiais ir raketomis), maištautume prieš savąsias valdžias visa Europa, bet mūsų Vyriausybė, kuriai, žinoma, nelengva, turėtų bandyti efektyviai „nuskausminti“ gyventojams artėjančius sunkumus. Pasižiūrėti į juos eilinio gyventojo akimis, o valdžios vyrų ir moterų pastangos turėtų būti aiškios kiekvienam žmogui. (Beje, Jungtinės Karalystės Konservatorių viena svarbiausių neseniai vykusių rinkimų temų taip pat buvo valstybės kompensacijos ir mokesčių mažinimas.)
Šiomis dienomis yra, kaip žinoma, švenčiami žydų Naujieji. Linkima ir „saldžių“, ir „sveikų“. Padarykime viską, kad jie nebūtų kartūs!
Tegu Dievas įrašo mus visus į Gyvenimo knygą.
Bet nežinau, kur Jis įrašys bepročius, šantažuojančius atomine bomba visą pasaulį.
