Buvęs premjeras Andrius Kubilius yra sakęs, kad aš susireikšminęs influenceris, ir jis teisus. Jis yra politikas ir neturi už ką manęs mėgti, ir aš jo nekaltinu. Maža to, Kubilius yra labai nusipelnęs Lietuvai, ir yra tas žmogus, kurį įvertino Lietuvoje mažiau, negu užsienyje. Mūsų šalyje mes pratę nevertinti tų, kas daugiausiai padarė Lietuvai – nuo Vytauto Landsbergio iki Ingridos Šimonytės.
Tuo tarpu minėtasis Užkalnis yra tik kai kurių sričių ekspertas, pasiskyręs pats save, ir toleruojamas, kol geresnių neatsirado.
Tačiau, jei politikų matas yra rinkėjai, tai mano gerumo kokybės ženklas yra mano skaitytojai, ir jais aš džiaugiuosi.
Net jei daugelis manęs labai nemėgsta ir visaip keikia komentaruose, ir gatvėje sutikę nutaiso sarkastiškai rūgščią šypseną (tai labai būdinga pagyvenusioms inteligentėms, kurios mane vis skaito, bjaurisi, pyksta ir skaito), bet visi jie yra mano auditorija, mano skaitytojai, mano didelė parapija, ir jai aš ir rašau kelis kartus per savaitę.
Gal prisimenate, kad per karantiną (jau jam einant į pabaigą) gana ekspresyviai ir nekantriai rašiau, kad metas bent jau lauke atidaryti restoranus, kurie jau kentėjo pakankamai. Taip atsitiko, kad juos po kelių dienų atidarė (ne, ne dėl manęs, taip sutapo). Tada aiškinau, kad kavinės, restoranai, picerijos ir šašlykinės yra svarbi mūsų ekonomikos dalis, ten daugybė darbo vietų, ten sumokama nemažai mokesčių.
Žiūrėkite, aš turiu parašyti nepopuliarų dalyką, nes jeigu aš neparašysiu, tai kas parašys.
Nepopuliarų – nes turiu apginti tuos, ką ginti nėra populiaru nei apsimoka. Kalbu apie restoranus. Rašyti apie juos gerai ir užstoti juos yra tas pat, kas pritarti Ingridai Šimonytei dėl valstybės tarnautojų algų didinimo (Šimonytė: rinkėjai turėtų būti labai suinteresuoti, kad Seimo nariai uždirbtų daugiau) – o aš pritariu premjerei, kad mes gauname tokias viešąsias paslaugas, kokias perkame, o valstybės valdymas yra rimtas darbas.
Jeigu norite, kaltinkite mane korupcija ar prekyba įtaka, tačiau tiesa yra tokia: man restoranai nemoka už šį straipsnį (tiesą sakant, nemoka ir už tuos, kuriuos kiekvieną sekmadienį skelbiu DELFI; kai kurie yra bauginę pasekmėmis, tačiau man už juos nemoka). Ne todėl, kad nenorėtų man mokėti – didžioji jų dauguma neturi iš ko mokėti. Galite laikyti mane lobistu, bet aš ir lobistas nesu, nes lobistai iš savo veiklos uždirba. Aš uždirbu iš kitų veiklų.
Mūsų nuostabus, per tris dešimtmečių susikūręs, civilizuoto vakarietiško maisto ir gastronomijos pasaulis yra blogiausioje situacijoje, kokią tik galima įsivaizduoti. Situacija baisesnė, negu krizė daugiau nei prieš dešimtmetį. Tai praktiškai taip pat blogai, kaip alkani ir tamsūs 1992 metai, kai visų kišenėse švilpė vėjai ir turtingi verslininkai važinėjo apynauju Volkswagen Golfu, o visi jiems pavydėjo.
Pandemijos apribojimai trenkė restoranams žiauriai: jie dabar gyvena su skolomis ir be daugelio darbuotojų. Darbuotojai išsilakstė, susirado kitus darbus, nes prastovose ilgai būti nesigauna. Valstybės parama buvo, bet ji buvo nedidelė ir atliko kompreso funkciją.
Dabar restoranai, kavinės ir viešbučiai patiria pašokusias elektros sąskaitas, kurios mums visiems yra sunkios ir nemalonios, tačiau verslui jos gali reikšti mirtį. Kai kuriems restoranams pora tūkstančių per mėnesį gali virsti dešimčia tūkstančių eurų, ir tai galbūt bus skirtumas tarp normalaus gyvenimo ir bankroto.
Aš žinau viską, ką jūs galite man pasakyti: visiems sunku, o kodėl tada nerašai apie tuos, anuos ir dar kitus, negi valgymas restorane tau yra svarbiausias dalykas gyvenime? O kodėl nereikia padėti štai tiems?
Restoranas ir viešbutis yra svarbūs tiems, kas ten dirba, nes tai yra jų gyvenimas. Svetingumo verslas yra vienas iš civilizacijos atributų – toli gražu ne pats pelningiausias tuo užsiimantiems, tačiau labai reikalingas moderniai šaliai. Aš galiu išvažiuoti ir valgyti Palerme arba Los Andžele, bet Lietuva iš savęs neišvažiuos, ji liks čia, kur ji yra, ir mūsų visų prievolė yra prisidėti prie to, kad ji atrodytų, kaip civilizuota valstybė, o ne kaip tie Afrikos pakampiai, kur viešbučiai ir restoranai yra diplomatams ir valdininkams, kurie moka ne iš savų pinigų, o likusieji valgo namie, nes tokia elgetų dalia.
Žinau ir kitą nesusipratimą Lietuvoje, kartojamą dešimtmečiais: esą restoranai ir taip labai gerai gyvena, ten, girdi, dideli antkainiai, verslininkai plėšikai ir godūs niekšai. Tai recidyvas iš sovietinių laikų, kai bufetininkės, vogusios konjaką ir viešbučių administratoriai, kambarius skirstę už kyšius, buvo turtingi, kaip buvo turtingi kirpėjai ir daržovių bazių direktoriai. Šiandien niekas, kas pats yra užsiėmęs verslu – bet kokiu verslu, nebūtinai restoranais – taip negalvoja. Svetingumo verslas nėra didelio pelningumo sritis, jis turi baisiai dideles kapitalines investicijas, baisius kaštus ir nestabilias pajamas, yra priklausomas nuo daugelio aplinkybių, ir jam reikia pagalbos.
Aš neprašau Vyriausybės dabar imti ir kažką kažkam padalinti. Juo labiau, kad esu toks pat mokesčių mokėtojas, kaip ir kiti, ir suvokiu, kad čia ir mano pinigai. Tačiau čia mano balsas: šiuolaikinėje valstybėje, kurioje svarbiausia paslaugos ir modernumas, picerija ir jos veikla yra ne mažiau svarbu, negu azoto trąšos arba statybinės medžiagos. Tokios šalys, kaip Italija, tai suvokė jau labai seniai – ir todėl šalis, administruojama kaip bananų respublika, gyvena stabiliai ir laimingai: nes niekada neniekino restorano, viešbučio ar picerijos, kaip „nebūtinos veiklos“. Smulkus ir vidutinis verslas, taip pat ir svetingumo industrija, yra stuburas.
Argi nenorite gyventi mažiau panašiai į Baltarusiją ir panašiau į Italiją?
