Kodėl universitetas?
Universitetai atsirado kaip nepriklausomi susivienijimai dėstytojų ir studentų, kurie siekdami asmeninio tobulėjimo keitė pasaulį. Nors viešoji valdžia savo fundacijomis ir autonomijos pripažinimu skatino šią veiklą nuo pat pradžių, tačiau valstybės ir universitetų santykis laikui bėgant tik gilėjo. Nepaisant skirtingų universitetų statusų, daugelyje šalių valstybė išlieka pagrindinė aukštojo mokslo finansuotoja. Todėl politikos ir universitetų susitikimas ir diskusija yra geras būdas pasitikrinti, kokio universiteto reikia valstybei ir visuomenei.
Paprastas trumpas atsakymas būtų, kad Lietuvai reikia universitetų kaip tarptautinių mokslinio žinojimo ir kritinio mąstymo centrų, kurie gali būti pajėgūs keisti šalį.
Bet galima klausti ir kitaip. Prieš kelerius metus Vilniaus universitete vyko konferencija „Ateitis be universitetų“ – teisėtas klausimas laikais, kai viskas greitai kinta ir kai susvyruoja ilgametės ir iš pirmo žvilgsnio nepakeičiamos struktūros, institucijos ar įpročiai. Verslų transformacija nuo savininko modelio iki korporacijų yra tik vienas instruktyvus pavyzdys. Ar edukacija gali virsti komerciniu projektu, pritaikytu kliento poreikiams, brangų ir vis brangstantį tradicinį auditorinį-laboratorinį-bibliotekinį modelį keičiant įvairaus tipo trumpalaikiais, vis labiau nuotoliniais konkrečių įgūdžių bei specializuotų žinių diegimo formatais?
Bet jei ir universitetas kaip institucija prisitaikys, kas visgi tikėtina, ar aukštajame moksle neprasideda globali konsolidacija, galbūt ateina megauniversitetų ar konsorciumų era? Jau dabar kalbama apie europinį diplomą kaip ne taip jau tolimą perspektyvą. Koks šios idėjos santykis su konkrečių universitetų tapatybėmis?
Taigi kokio universiteto norime? Universitetas 2050: pagrindinis veiksnys, kuriantis šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP); 5 proveržio sritys, kur Lietuva yra tarp globalių žaidėjų; Lietuva tarp vietų, kur Europos jaunimas nori studijuoti ir likti gyventi; gerai finansuojamas Lietuvos mokslas (tiek technologinis, tiek humanitarinis) įdomus ir reikalingas pasauliui.
Universitetai gali pagrįsti savo egzistavimą, jei išliks ir stiprės ne tik kaip aukšto lygio mokslo ir studijų centrai, bet ir kaip demokratinių vertybių skleidėjai demokratijos aižėjimo ir populistinio veikimo bei komunikavimo sąlygomis.
Galiausiai už universitetus kalba tęstinumas. Verslas gali investuoti į mokslą, gali net kurti paralelines mokymo struktūras, tačiau jo interesas, viena vertus, visada bus temiškai ribotas, o kita vertus, jis niekada nebus prioritetinis ir ilgalaikis. Verslas gali savo projektą tiesiog užbaigti. Universiteto pagrindinė misija – stebėti ir analizuoti tikrovę. Ir čia jo niekas nepakeičia.
Kur esame?
Neretai klausiama dėl Lietuvos universitetų pajėgumo, jų konkurencingumo tarptautiniu mastu. Pagrįstai atkreipiamas dėmesys į žemą mūsų mokslininkų dalyvavimą „Horizonto“ ir kituose aukšto lygio Europos projektuose, ko gero, teisinga pastaba, kad itin aukštas absolventų, besirenkančių universitetines studijas, procentas (čia esame lyderiai) nekoreliuoja su mokslo ir studijų institucijų lygiu.
Ir vis dėlto drįsčiau teigti, kad Lietuvoje aukštasis mokslas eina teisinga kryptimi. Jei pamatinę vertybinę išsilavinimo, kurį suteikia universitetas, svarbą pamatuoti sunku, įvairiopa iš universitetų ateinanti grąža visuomenei gali būti nesunkiai pademonstruota įvairiais pavyzdžiais. Kokybiška universitetų plėtra lemia šalies augimą bei modernizavimą. Pažangus verslas kuriasi ar ateina tik į tas šalis, kuriose yra aukšto lygio mokslas ir studijos.
Pastarojo meto proveržiai gyvybės ir fizinių mokslų, o taip pat fintecho srityse rodo, ką galima pasiekti, jei panaudojamas esamas potencialas ir laiku investuojama. Iš aukšto lygio mokslo išsivystė inovatyvūs ir reikšmingi verslo sektoriai, kurie šiandien yra ypač svarbi Lietuvos ekonomikos dalis. Dėl naujų investicijų į mokslo slėnius ir institucijų gebėjimo pasinaudoti nauja galimybe šios sritys pasiekė ne tik išskirtinių pasiekimų mokslo srityje, bet ir pripildė itin kvalifikuotais darbuotojais įmones, o taip pat įkvėpė startuolių bangą.
Gyvybės mokslų sektorius šiuo metu vystosi sparčiausiai Europoje (2020–2021 m. augo eksponentiškai, t. y. rekordiškai dvigubėjo) ir jau sudaro labai solidžius 2,5 proc. Lietuvos BVP. „Thermo Fisher Scientific Baltics“ (bendrovė, kuri 2021 m. pirmąjį ketvirtį sumokėjo mokesčių 6 kartus daugiau nei prieš metus) ne tik įnešė svarų indėlį į biudžetą, bet ir prisidėjo prie pasaulinių sprendimų kovoje su COVID-19.
Lietuvos lazerių industrija sudaro 50 proc. globalios ultratrumpųjų lazerių impulsų rinkos. Glaudus mokslo ir verslo ryšys šioje srityje lėmė, kad šiuo metu apie 50 įmonių eksportuoja lazerius ar lazeriais paremtas technologijas į daugiau kaip 80 šalių. Galiausiai tai, kad daugiau nei 85 proc. IT sektoriaus darbuotojų Lietuvoje turi aukštojo mokslo diplomą, leidžia Lietuvai užimti neįtikėtiną 4 vietą pasauliniame „FinTech“ reitinge.
Lietuvos universitetai savo tarptautinį konkurencingumą didina įsijungdami į pažangiausias Europos tyrimų infrastruktūras – „European Light Infrastructure“, „Extreme Light Infrastructure“, CERN fizikiniuose moksluose, „European Molecular Biology Laboratory“, „Biobanking and Biomolecular Resources Infrastructure“ gyvybės ar „European Social Survey“, „The Survey of Health, Ageing and Retirement in Europe“ humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Visa tai prisideda prie to, kad, STRATA duomenimis, nuo 2015 m. Lietuvos tyrėjų tarptautinių publikacijų dalis sparčiai augo ir viršija ES vidurkį.
Dar viena kryptis, kurioje Lietuvos universitetai aktyviai stiprina savo pozicijas, yra Europos universitetų aljansai. Lietuvos universitetai yra tarp entuziastingiausių šios 2017 m. startavusios ir pagreitį įgavusios iniciatyvos, skatinančios jungtis į ilgalaikės strateginės partnerystės aljansus, rėmėjų. Iniciatyvos, kurios tikslas yra stiprinti ir integruoti Europos mokslo ir studijų pajėgas.
Galiausiai universitetai parodė savo potencialą aktyviai įsitraukdami į kovą su pandemija, tiek konkrečiu dalyvavimu laboratorijose, ligoninėse, tiek visuomenės informavimo, edukavimo ir nuraminimo požiūriais. Turbūt niekad universitetų mokslininkų balsas nebuvo taip girdimas ir tiražuojamas medijose, o tai liudija pasirengimą reaguoti į aktualijas, nevengiant svarbių ir esminių temų, nebijant pareikalauti deramos vietos prie stalų, prie kurių priimami svarbūs sprendimai ar derinami didieji interesai. Kaip mūsų angažavimosi pripažinimą vertiname tai, kad Vyriausybė pakvietė universitetus drauge kurti nacionalinę pažangos strategiją Lietuva 2050.
Ko trūksta?
Visų pirma reikia nuolatinio konstruktyvaus dialogo su viešąja valdžia, kad mokslo ir studijų finansavimas leistų turėti ilgalaikę veiklos perspektyvą. Galime pasiekti iškeltus tikslus, jei valstybė rimtai laikysis švietimo kaip prioriteto linijos.
Nors Lietuva kasmet „Europos inovacijų švieslentėje“ demonstruoja didžiausią ilgalaikę pažangą tarp ES valstybių (pvz., 2012–2019 m. laikotarpiu Lietuvos pažanga siekė 27,8 proc., kai ES vidurkis – 8,9 proc.), tačiau to nepakanka, kad bendrame mokslo ir inovacijų reitinge šalis reikšmingai sumažintų atotrūkį ir galėtų konkuruoti su pirmaujančiomis ES šalimis.
Pirma problema yra tyrėjų kokybė ir skaičius. Lietuva negali pasigirti nei pakankamu tyrėjų skaičiumi mokslo ir studijų institucijose, kuris būtų palankus pasiekti proveržį, nei konkurencingu atlyginimu. Lietuvoje tyrėjai 2019 m. sudarė 0,68 proc. ir tai yra 27 proc. mažiau nei ES šalių vidurkis, o skiriamas finansavimas yra žymiai mažesnis (išlaidos vienam Lietuvos tyrėjui per metus sudaro 40 tūkst. eurų, kai vidutiniškai ES vienam tyrėjui tenka net tris kartus daugiau – 120 tūkst. eurų). Todėl konkuruojant globaliame pasaulyje Lietuvos universitetams sunkiai sekasi pritraukti gerų kandidatų ir juos išlaikyti, o dirbančių tyrėjų motyvacija ir produktyvumas dėl karjeros kelio nepatrauklumo yra gana žemi. Žemas tyrėjo karjeros patrauklumas nulemia daug kitų iššūkių, su kuriais susiduria Lietuvos mokslo ir inovacijų sistema, – jaunų tyrėjų (iki 35 metų) dalies mažėjimą (8 proc. per 2010–2019 m.), mažą užsienio tyrėjų, dirbančių Lietuvoje, skaičių ir kt.
Perpus mažesnis doktorantūros absolventų skaičius nei vidutiniškai ES ir nedidelis užsienio talentų pritraukimo procentas (Lietuvoje užsieniečiai sudaro 6,8 proc. visų doktorantų, kai ES vidurkis – daugiau kaip 20 proc.) akivaizdžiai indikuoja menką konkurenciją dėl tyrėjų pozicijų Lietuvos mokslo sistemoje. Doktorantūroje studijuojančiųjų dalis Lietuvoje sudaro vos 2 proc. visų studentų, kai vidutiniškai ES šis skaičius yra dvigubai didesnis – 4 proc.
Antras dalykas yra ir toliau menkai konsoliduotas Lietuvos mokslo potencialas, kuris itin išskaidytas ir veikia ne tik išorinės, bet ir perdėtos vidinės konkurencijos sąlygomis. Didieji iššūkiai visuomenei ir kartu mokslui įveikiami ir inovacijos gimsta mokslų sandūroje. Lietuvos pažanga priklausys nuo to, kaip sugebėsime sutelkti akademinį potencialą kompleksiškų iššūkių sprendimams, peržengiantiems institucijų ir disciplinų ribas. Todėl tarpdalykiškumo skatinimas ir parama institucijų konsolidacijai yra dar viena sąlyga tarptautinio lygio mokslo plėtrai.
Tokia konsolidacija leistų universitetams įsitraukti ir tapti vieniems iš darnaus vystymosi tikslų darbotvarkės (nuo klimato kaitos iki visuomenės edukacijos) įgyvendinimo lyderių valstybėje bei įtvirtinti savo transformuojantį vaidmenį valstybės ir visuomenės raidoje.
Trečia, Lietuvai pats laikas parengti valstybinę aukštojo mokslo tarptautinimo politiką, nes nepakanka kliautis pavienėmis institucijų pastangomis konkuruoti globalioje studijų ir mokslinių tyrimų rinkoje. Daugelis pažangių Europos ir pasaulių valstybių įgyvendina solidžias tarptautiškumo strategijas konkuruodamos dėl tarptautinių studentų pritraukimo. Toli dairytis nereikia, mūsų kaimynė Lenkija 2018 m. patvirtino į mokslą orientuotų, geriausių universitetų stiprinimo programą „The Excellence Initiative – Research University“, kuria siekiama, kad geriausi Lenkijos universitetai tyrimuose prilygtų stipriausiems Europos universitetams. 2019 m. 10 universitetų gavo subsidiją, kuri didinama po 10 procentų kasmet 2020–2026 m. Antai Varšuvos universitetas, užėmęs pirmą vietą konkurse, septyneriems metams gaus daugiau nei 100 milijonų eurų paramos. Suomijoje 2018 m. įsteigtas ir Vyriausybės finansuojamas „Team Finland Knowledge Network“ siekia tarptautinti aukštąjį mokslą bei tyrimus, pritraukti užsienio talentų, didinti šalies aukštojo mokslo matomumą ir plėtoti bendradarbiavimą su užsienio partneriais. Švedijoje panašius uždavinius kelia „Internationalisation of Swedish Higher Education and Research“ (2018).
Aukštojo mokslo tarptautiškumas turi bent keturis tikslus. Akademiniu požiūriu tarptautiškumas paruošia studentus karjerai globalioje darbo aplinkoje. Politinėje darbotvarkėje tarptautiškos studijos ir mokslas yra svarbi ryšius tarp šalių ir visuomenių palaikanti veikla. Ekonomiškai tarptautiškumas prisideda prie žinių ir inovacijų sistemos atnaujinimo, naudojant naujus metodus, požiūrius ir technologijas. Kultūros ir visuomenės požiūriu studentų ir mokslininkų mobilumas spartina žinių ir vertybių sklaidą.
Demografiniu požiūriu Lietuvai dar aktualus talentų pritraukimas ir jų integracija į šalies ekonomiką. Tik 7 proc. studijas Lietuvoje baigusių tarptautinių studentų lieka šalies darbo rinkoje. Bet ir pasklidę po pasaulį absolventai tampa natūraliais šalies ambasadoriais, palaiko pažintis, užtikrina ryšius, grįžta su projektais. Lietuvos universitetai yra pasirengę, kad aukštasis mokslas taptų vienu iš mūsų eksporto prioritetų.
Akivaizdu, kad Lietuvai reikalinga nacionalinė mokslo ekscelencijos ir aukštojo mokslo tarptautinimo programa, kuri apimtų tiek kokybiniais kriterijais paremtą subsidiją, tiek specialias stipendijas nuo magistrantūros iki podoktorantūros studijų, grantus į Lietuvos mokslo centrus stažuotėms atvykstantiems mokslininkams, paraleliai paprastinant imigracijos tvarką.
Ketvirta, reikia tiesiog daugiau pasitikėjimo universitetais, o tai leistų mažinti biurokratijos procedūras, perteklinį reguliavimą ir kontrolę, keisti mokslo ir studijų veiklų pobūdžiui nepritaikytas viešųjų pirkimų taisykles bei procedūras ir kt.
Septynios tezės pabaigai
1. „Lietuva 2050“ strategijos rengimo procesas leidžia įsitikinti, kad švietimui ir mokslui valstybėje turi būti skiriamas kertinis vaidmuo. Labai svarbu nuo deklaratyvių teiginių pereiti prie sisteminio darbo. Švietimas ir mokslas turi įgauti ne prestižo, o kasdienio reikšmingo darbo sampratą.
2. Universitetams reikalingas aiškumas dėl finansavimo modelio, auginama biudžeto dalis, skiriama mokslinių tyrimų finansavimui. Jau dabar universitetuose ir šalia jų gimsta aukščiausio lygio mokslu paremtos verslo idėjos, kurios kuria didelę pridėtinę vertę. Lazeriai, biotechnologijos, biochemijos pramonė atsirado ne plyname lauke ir ne iš pavienių iniciatyvų, o dėl universitetuose plėtojamų tyrimų ir verslo idėjų įgyvendinimo sintezės. Taip pat transformuojanti darnaus vystymosi tikslų darbotvarkė gali būti įgyvendinta tik išnaudojant universitetų potencialą.
3. Būtinas išteklių ir pajėgų konsolidavimas, impulsas mokslo ekscelencijai ir tarptautinimui. Turime aiškiai įsivardyti sritis, kuriose esame stiprūs ir norime toliau stiprėti. Reikalinga nacionalinė iniciatyva, kuri leistų universitetams pagaliau įveikti finansinę išgyvenimo paradigmą ir sutelkti finansinius ir infrastruktūrinius resursus tarptautiniam proveržiui.
4. Turime toliau stiprinti savo pozicijas Europos mokslo ir studijų politikoje, dalyvaudami tyrėjų ir infrastruktūros tinkluose bei europiniuose universitetų aljansuose.
5. Labai svarbu, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai įgautų reikšmingesnį vaidmenį valstybės valdymo procese ir viešojoje erdvėje vykstančiose diskusijose. Pandemijos laikotarpis ir dabarties geopolitiniai iššūkiai rodo, kad supratimas, kritinis mąstymas ir informacijos atranka yra pamatiniai gebėjimai, kurie skleidžiami ir ugdomi universitete. Šiuo požiūriu universitetai užtikrina demokratijos gyvybingumą ir atsparumą visuomenėje.
6. Universitetai gali aktyviai įsitraukti tiek į vidaus, tiek į užsienio politikos procesus, neperžengdami objektyvaus dalyvavimo ribų. Tai pademonstravo jų dalyvavimas sprendžiant pandemijos ir karo Ukrainoje akivaizdoje kylančias problemas. Universitetai turi visas kompetencijas efektyviai padėti valstybei kaip universaliai veikiančios idėjų kalvės (angl. Think tank).
7. Universitetų atsakomybė už mokytojų rengimą ir visą edukacijos sistemą apskritai, įskaitant mokymosi visą gyvenimą programas. Universitetai gali ir turi esmingai dalyvauti sprendžiant švietimo sistemos klausimus, kad neliktų tokios akivaizdžios prarajos tarp skirtingų mokyklų, tarp mokyklos ir universiteto. Tam reikia ne tik struktūrinių permainų, didesnio universitetų įsitraukimo mokyklose, supažindinant su mokslu, bet ir visuomenės požiūrio keitimo. Išsilavinimas yra ne tarpinė karjeros stotelė, o pagrindinis laiptas. Ugdymas, pažinimas, tobulėjimas yra principiniai uždaviniai, galvojant ir apie pilietišką visuomenės narį, ir apie lengviau į pokyčius reaguojantį ir prisitaikantį darbo rinkos dalyvį.
Parengta pranešimo, skaityto Seime vykusioje konferencijoje „Aukštasis mokslas: pasiekimai, iššūkiai galimybės“, pagrindu.
