Tad kokios tikrosios konflikto su Maskva priežastys, siekiančios kur kas ankstesnius laikus nei 2014-aisiais įvykdyta Krymo okupacija ir karas Donbase? Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai apskritai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos gali jaustis visavertė imperija?
Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas S. Plokhyjus veda skaitytoją dramatiškais protėvių žemės istorijos vingiais nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus. Puslapis po puslapio autorius paprasta ir aiškia kalba atsako į daugelį skaitytojui galinčių iškilti klausimų. Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja? Kas tokie kazokai, už ką jie kovojo ir kodėl Bohdanas Chmelnyckis pasirinko sąjungą su klastingu Rytų kaimynu? Knygos puslapiuose pasakojama apie cariniais laikais vykdytą ukrainiečių rusinimą, mėginimą primesti „vieningos rusų tautos“, kurios neatsiejama dalis yra „mažarusiai“ ukrainiečiai, koncepciją, apie nacionalinį atgimimą, bandymus XX a. pirmoje pusėje sukurti nepriklausomą valstybę, taip pat apie sovietizaviciją ir kraupųjį Holodomorą, Stepano Banderos asmenybę ir pokario rezistenciją, apie „Krymo klausimą“, Černobylio tragediją ir nepriklausomybę subyrėjus SSRS. Galiausiai apie kruviną karą, sukeltą agresorės Rusijos.
Skaitant knygą, atskiri Ukrainos ir ukrainiečių tautos istorijos fragmentai tarsi susidėlioja į vientisą paveikslą, leidžiantį suprasti, kodėl po Rusijos smūgių Ukraina ne palūžo, o narsiai ir gana sėkmingai kovoja, siekdama susigrąžinti tai, kas atplėšta nuo valstybės kūno.
S. Plokhyjus taip pat yra lietuviškai išleistų knygų „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ ir „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“ autorius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Prisimindamas priverstinį Vakarų Ukrainos prijungimą prie Sovietų Sąjungos 1944–1945 m., Chruščiovas rašė: „Vakaruose atmušę vokiečius, sutikome seną priešą – ukrainiečių nacionalistus.“ Stalininiai propagandininkai juos dažnai vadino banderovcais, nes įtakingiausia partizanų nacionalistų frakcija buvo OUN, kurią sukūrė Stepano Banderos šalininkai. Taip vadintas ir kiekvienas Ukrainos sukilėlių armijos (ukr. Українська повстанська армія; UPA) kovotojas.
Pavadinimas nėra visiškai teisingas. Pirmiausia ne visi UPA nariai pritarė integralaus nacionalizmo principams ar priklausė OUN(b). Kita vertus, pats Stepanas Bandera niekada negrįžo į Ukrainą, kai 1941 m. vasarą jį suėmė vokiečiai, ir niekada nevadovavo jo vardu pramintoms pajėgoms. Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje ir vėliau Vakarų Vokietijoje gyvendamas emigracijoje jis tapo vėliavnešiu, simboliu, bet ne judėjimo lyderiu.
1944 m. vasarą UPA išaugo iki 100 000 kovotojų. Šie vyrai veikė sovietų kariuomenės užnugaryje, puldinėjo atskirus padalinius, naikino komunikacijas. Iš vadovų geriausiai žinomas buvęs ukrainiečių bataliono „Nachtigal“ vadas Romanas Šuchevyčius. Tačiau jis buvo ne vienintelis, baigęs vokiečių mokyklą. 1943 m. pirmoje pusėje į Vakarų Ukrainos miškus pasitraukė daug nacionalistų, taip pat buvusių policininkų. Nors pagrindiniu priešu jie laikė vokiečius, 1943 metais dažniausiai kovojo prieš lenkus. Ilgai besitęsiantis priešiškumas tarp tautų Rytų Galicijoje ir Voluinėje, kurį dar labiau sustiprino nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios augantis tarpusavio nepasitikėjimas, 1943 m. pavasarį virto masiniais etniniais valymais. Deginti ištisi kaimai, nužudyta tūkstančiai civilių gyventojų.
Ukrainos ir Lenkijos konflikto pradžia tapo Kovpako vadovaujamų sovietinių partizanų atvykimas į Voluinę po Stalingrado mūšio. Kai kurie lenkų naujakuriai jiems padėjo, tikėdamiesi sąjungos prieš banderovcus. Ukrainiečių ir lenkų istorikai iki šiol ginčijasi, ar UPA vadovybė davė įsakymą pradėti baudžiamąsias akcijas prieš lenkų kaimus, o jei taip, tai kokiu lygmeniu. Akivaizdu, kad per etninius valymus lenkai nukentėjo kur kas labiau nei ukrainiečiai. Nuo lenkų smogikų rankos Vakarų Ukrainoje žuvo 15 000–30 000 žmonių, o UPA nužudė nuo 50 000 iki 100 000, tai yra trigubai daugiau. Vokiečių okupantai, nors ir nesveikino kovos veiksmų savo užnugaryje, abi puses kurstė vieną prieš kitą, kartais tiekė joms ginklų. Vokiečiams taip pat buvo naudingi UPA veiksmai prieš artėjančią Raudonąją armiją.
Viena iš netikėtų UPA pergalių – 1-ajam Ukrainos frontui vadovavusio generolo Michailo Vatutino likvidavimas. 1944 m. vasario 29 d., grįždamas iš Rivnės, buvusios Ukrainos reichskomisariato sostinės, generolas buvo mirtinai sužeistas. Mirė balandžio 15 d. Kyjive. Vatutinas buvo palaidotas miesto centre, dalyvaujant Chruščiovui, kuris po karo pasiūlė užrašą ant paminklo: „Generolui Vatutinui nuo ukrainiečių tautos“. Nikita Sergejevičius tikėjosi, kad užrašas supykdys nacionalistus, tačiau Maskvos partiniai propagandininkai nacionalizmą įžvelgė pačiame užraše. Chruščiovas kreipėsi į Staliną ir diktatorius jo idėjai pritarė. Ant 1948 m. pastatyto paminklo postamento atsirado ukrainietiškas užrašas. Paminklas Vatutinui Kyjive vis dar stovi ir yra tapęs vienu iš daugybės prieštaringai vertinamo karo liudijimų.
Antrajame pasauliniame kare ukrainiečiai kovėsi abiejose pusėse. Didžioji dauguma – Raudonosios armijos gretose. SSRS mobilizavo daugiau kaip septynis milijonus įvairių tautybių Ukrainos gyventojų. Kas šeštas karys buvo iš Ukrainos. Pusė jų pašaukti pirmaisiais karo mėnesiais, likusieji – 1943 ir 1944 metais. Tūkstančiai žmonių, kuriuos 1941 m. vasarą ir rudenį vokiečiai paleido iš nelaisvės, grįžus bolševikams būdavo mobilizuojami į kariuomenę. Juos praminė „juodašvarkiais“, nes daugelis vyko į frontą be jokio karinio parengimo, be uniformų, kartais be amunicijos ir net be ginklo. Raudonosios armijos vadai visiškai nevertino „išdavikų“ gyvybių, skelbdami, kad šie žmonės kuo ramiausiai gyveno po vokiečių sparneliu. Daugelis „juodašvarkių“ žuvo netoli savo namų prabėgus vos kelioms dienoms, kai į jų namus atėjo „išvaduotojai“.
Stalinas nedvejodamas rinko ukrainiečius į Raudonąją armiją, o naciai ilgai priešinosi idėjai burti tautinius dalinius iš nukariautų kraštų gyventojų. Kitas dalykas buvo kariuomenės savanoriai pagalbininkai (Hiwi). Hiviais tapo apie milijoną SSRS piliečių, iš kurių ketvirtadalį sudarė Ukrainos gyventojai.
Pralaimėjus prie Stalingrado, Vermachtui pradėjo trūkti gyvosios jėgos, todėl požiūris į „pusžmogius slavus“ pradėjo keistis. „Žemesniųjų rasių“ atstovai pasitelkti formuojant Waffen-SS dalinius – liūdnai pagarsėjusios Himlerio baudžiamosios organizacijos kovinį sparną. Savanorius į Waffen-SS delegavo beveik visos Europos tautos: prancūzai, skandinavai, rusai, ukrainiečiai, kt. Per paskutinius dvejus karo metus apie 20 000 ukrainiečių įstojo į 14-osios Waffen SS grenadierių divizijos „Galicija“ (ukr. „Галичина́“) gretas.
Nacių paskirtas Galicijos gubernatorius Otas fon Vechteris (Otto von Wächter) buvo tvirtas šios idėjos šalininkas. Gimęs Vienoje, jis žaidė seną austrų žaidimą – rėmė ukrainiečius, kad susilpnintų lenkus. Vadovaujant fon Vechteriui, padaugėjo ukrainietiškų mokyklų. Galicijoje vokiečių okupantai uždraudė ukrainiečių politines organizacijas ir persekiojo OUN narius, bet pro pirštus žiūrėjo į visuomenines, kultūros, mokslo draugijas. Čia gyvenimas buvo kur kas lengvesnis nei reichskomisariate.
Otas fon Vechteris manė ukrainiečius esant pakankamai lojalius, kad jiems būtų galima patikėti ginklus. Tačiau Berlyne ne visi pritarė tokiam požiūriui į „pusžmogius“. Būtent dėl to divizija pavadinta ne ukrainietiška, o galiciška. Galicijos gyventojai, kaip buvę Habsburgų pavaldiniai, naciams atrodė kultūringesni ir patikimesni, nei jų tautiečiai rytuose. Trečiasis reichas ne tik padalino Ukrainą palei senąją Rusijos ir Austrijos sieną, bet ir tam tikrais atvejais laikėsi austriškų metodų buvusiose Habsburgų žemėse. Į diviziją priiminėti tik galiciečiai, Ukraina nebuvo minima nei junginio pavadinime, nei simbolikoje.
1943 m. balandį paskelbta savanorių atranka į diviziją dar labiau suskaldė pogrindininkus nacionalistus. Banderovcai kategoriškai draudė savo šalininkams vilktis SS uniformas, o Andrijaus Melnyko šalininkai pritarė verbavimui. Tarp nuosaikių pažiūrų politikų, taip pat ir Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios hierarchų, sutarimo irgi nebuvo. Tie, kurie ragino tautiečius prisijungti prie SS divizijos, gyveno prisiminimais apie „senutėlę Austriją“. 1918 m., kai Habsburgų kariuomenėje buvo suformuotas sičės šaulių legionas, Halyčynos gyventojai gavo progą įgyti karinį parengimą ir ginklų karui už nepriklausomybę nuo Lenkijos. Daugelis ukrainiečių tikėjosi, kad istorija pasikartos. Mažai kas džiaugėsi vokiečių okupacija, dar mažiau pritarė nacizmo idėjoms, o po pralaimėjimų prie Stalingrado ir Kursko reicho ateitimi niekas netikėjo. Tik pasidygėjimas komunizmu ir šaltas išskaičiavimas vertė ukrainiečių elitą bendradarbiauti su vokiečiais.
Nuosaikių politikų paveikti tėvai ragino savo sūnus stoti į diviziją. Tai atrodė mažesnė blogybė, nei eiti į mišką pas banditus ar nuolankiai laukti naujos sovietų okupacijos. Daugelis netrukus supras, kaip žiauriai klydo. Po parengimo vokiečių karininkų vadovaujama divizija 1944 m. liepą patyrė kovos krikštą Šiaurės Galicijoje prie Brodų. Krikštynos virto laidotuvėmis, nes ukrainiečių divizija kartu su Vermachto grupuote buvo apsupta Raudonosios armijos pajėgų. Bendrieji nuostoliai – 38 000 vyrų, iš kurių 17 000 pateko į nelaisvę. Divizija, kurią sudarė 11 000 karių, faktiškai nustojo egzistuoti. Iš mūšių grįžo ne daugiau kaip ketvirtadalis karių. Brodų mūšis padėjo tašką 14-osios Waffen-SS divizijos kaip kovinio fronto vieneto egzistavime. Netrukus divizija buvo papildyta naujais rekrūtais ir išsiųsta į Slovakiją, vėliau – į Jugoslaviją kovoti su partizanais. Istorija pasikartojo kaip farsas, jei ne tragedija. Prieš ketvirtį amžiaus austrų uniformomis vilkintys ukrainiečiai gynė Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką, o dabar ukrainiečiai su svastikomis ant vėliavų triuškino prokomunistinį, bet išsivaduojamąjį brolių slavų judėjimą.
1944 m. liepos 27 d. Raudonoji armija užėmė Lvivą. Išstūmęs reicho kariuomenę iš Vakarų Ukrainos, sovietų režimas turėjo išspręsti šio krašto statuso klausimą. Chruščiovą trikdė tai, kad lenkai galėjo sukurti valdžios institucijas, lojalias Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone. Nikita Sergejevičius nedelsdamas išvyko į Lvivą. Vėliau jis prisipažino: „Bijojome, kad ten gali atsirasti sovietų valdžiai priešiškų vietos elementų. Turėjome skubėti, kad būtent mūsų žmonės užimtų miestą. Taip ir padarėme.“ 1944 m. Lvive ir toliau dominavo lenkai, nors miestą supo ukrainiečių gyvenami kaimai. Galicija tapo nesutarimų objektu tarp Stalino ir Vakarų sąjungininkų, kurie rėmė lenkų vyriausybę. Chruščiovo veiksmai 1944 m. vasarą aiškiai liudijo, kad Kremlius neketina tenkinti Lenkijos reikalavimų.
Likus dviem dienoms iki Lvivo užėmimo, Stalinas paspaudė Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komitetą – Maskvos įsakymu sudarytą alternatyvią komunistinės Lenkijos vyriausybę – ir šis patvirtino rytinę valstybės sieną, nubrėžtą maždaug ten, kur ir buvo numatyta remiantis Molotovo–Ribentropo paktu. Tad Ukrainos SSR išsaugojo Lvivą. Tam pasitarnavo Chruščiovo laiškai Stalinui. Nikita Sergejevičius prašė ne tik grąžinti Ukrainai Lvivą ir visas teritorijas, atitekusias SSRS 1939 m. pabaigoje, bet ir prijungti Chelmo kraštą – tautiškai pusiau ukrainietišką regioną. Iš ten buvo kilusi Chruščiovo žmona Nina Kucharčuk. Stalinas šantažavo lenkus savo pavaldinio žodžiais, ir šie sumojo, kad Galicijos sostinę verčiau atiduoti, kitaip bus atimtas ir Chelmas. 1944 m. liepos 23 d. Raudonosios armijos užimtas Chelmas tapo pirmuoju miestu, esančiu į vakarus nuo 1939–1941 m. sovietų ir vokiečių demarkacijos linijos. Ten įsikūrė ir jau minėtas lenkų Nacionalinio išsivadavimo komitetas.
1944 m. rugsėjį ši institucija sudarė susitarimą su Ukrainos SSR vyriausybe dėl naujų sienų pripažinimo, taip pat dėl apsikeitimo gyventojais, kad sienos taptų ne tik politinėmis, bet ir etninėmis. Idėja paprasta: lenkai keliaus į vakarus, į Lenkiją, ukrainiečiai – į rytus, į Ukrainą. Stalinas perkėlė ne tik sienas, bet ir tautas, kad sumažintų Sovietų Sąjungai kylančias rizikas, išstumtų tautines mažumas ir užkirstų kelią bet kokiam iredentizmui. Nacionalistai siekė, kad politinė siena sutaptų su etnine, o Stalinas, ginkluota ranka perbraižydamas teritorijas, iškraustydamas milijonus žmonių, brėžė etnines ribas, kad jos atitiktų politines. 1945 m. vasarį JAV prezidentas Ruzveltas (Roosevelt) ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Čerčilis (Churchill) atvyko į Jaltą aptarti būsimos pasaulio tvarkos. Per derybas Stalinas primygtinai reikalavo, kad Sovietų Sąjungos vakarinė siena iš esmės liktų tokia pati, kokia buvo 1939 m. remiantis sutartimi su vokiečiais. Vakarų demokratiniai lyderiai nusileido.
Tuo buvo tarsi įteisintas lenkų ir ukrainiečių perkėlimas, kuris jau prieš tai buvo gerokai įsibėgėjęs. Kremlius taip pat užtikrino Ukrainos SSR ir Baltarusijos SSR vietas Jungtinėse Tautose. Potsdamo konferencijoje, kurioje po Trečiojo reicho pralaimėjimo vėl susitiko Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai, Vakarai sutiko kompensuoti Lenkijos teritorinius nuostolius Vokietijai priklausiusiomis Silezijos, Pomeranijos ir Rytų Prūsijos (išskyrus būsimąją Kaliningrado sritį) žemėmis. Stalino įsakymu iš šių žemių ištremta daugiau kaip septyni su puse milijono vokiečių, atlaisvinti namai lenkams, perkeltiems iš prieškario kresų. Vokiečiai masiškai bėgo į Vakarus dar prieš Raudonajai armijai užimant Sileziją ir Pomeraniją. Pavyzdžiui, 1944 m. rugsėjį lenkai iš Lvivo – jų naująja tėvyne turėjo tapti Breslau (Vroclavas) – laikinai apsistojo buvusioje Maidaneko mirties stovykloje netoli Liublino. Nuo vokiečių „išvalytą“ naująją tėvynę jie pasiekė ne iškart.
Vykstant karui tarp lenkų ir ukrainiečių nacionalistų, per kurį nedvejojant žudyti civiliai, daugelis civilių rinkosi palikti savo namus, kad išsaugotų gyvybę. Mėginimai priešintis pasibaigdavo nesėkme. Stalinas ir jo lenkų satelitai po ranka visada turėjo NKVD, prisidėjusį prie tuzino tautų deportacijos. Etninių mažumų išgujimo kampanija oficialiai vadinta repatriacija, grįžimu į istorinę tėvynę. Toji tėvynė buvo veikiau įsivaizduojama, nes iš tiesų daugelis tremtinių tikrąją tėvynę paliko, o ne grįžo į ją. Vien iš Ukrainos į naujai susikūrusią socialistinę Lenkiją „repatrijuota“ apie 780 000 lenkų. Kiek mažiau išvežta iš Baltarusijos ir Lietuvos Sovietų Socialistinių Respublikų. Tarp deportuojamų asmenų buvo ir 100 000 žydų, išgyvenusių Holokaustą.
Lenkai ir žydai keliavo į vakarus, ukrainiečiai – į rytus. 1944–1946 m. apie pusė milijono žmonių savanoriškai ar priverstinai iš naujosios Lenkijos persikėlė į Ukrainos SSR. Maždaug tuo pat metu daugiau kaip 180 000 Vakarų Ukrainos gyventojų buvo ištremti į Sibirą bei kitas atokias Sovietų Sąjungos vietoves dėl kaltinimų (dažniausiai nepagrįstų) bendradarbiavimu su nacionalistais. Dar 76 000 ukrainiečių tais pačiais keliais išvyko 1947 m. spalį. Deportacijų tikslas – palikti UPA be užnugario paramos. Antrasis pasaulinis karas baigėsi, bet kariuomenė negalėjo sudėti ginklų. Chruščiovas rašė, kad Stalinas norėjo deportuoti visus ukrainiečius, bet jų buvo tiesiog per daug.
