Tokį signalą vyriausybei trečiadienį pasiuntė (tarp eilučių pasiųsdamas galimai ne tik jį, bet ir ją) Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas konservatorius-krikdemas Mykolas Majauskas.
„Man sunkiai galvoje telpa toks požiūris į Lietuvos verslą, kai mes negalime pasakyti, kokie mokesčiai bus ateityje. <…> Trys mėnesiai iki naujųjų metų, [ir neskelbti], kokie laukia mokesčiai – man atrodo, tai nėra atsakingas požiūris“, – rėžė Majauskas apie savo bendražygių kontroliuojamos Finansų ministerijos trypčiojimą.
Beje, vieša paslaptis, kad Finansų ministerija šią kadenciją veikia kaip ministrės pirmininkės aparato dalis. Todėl, jei kas nors turi priekaištų šios ministerijos vadovybės darbui, adresuoti juos reikėtų tiesiogiai premjerei. Majauskas tai žino.
Ir tai – anaiptol ne smulkmena. Kai saviškiams taip trūksta kantrybė, kad jie ryžtasi rizikuoti savo politine karjera, viešai sakydami, ką galvoja apie kolegų klystkelius, tai – ženklas, kad padėtis – rimta.
Jos rimtumą liudija ir neseniai to paties Majausko inicijuotas siūlymas Seimui nelaukti amžinai vėluojančių ir kažkur paskęstančių vyriausybės išvadų dėl įstatymų projektų, kuriuos vyriausybė piktybiškai marinuoja mėnesių mėnesiais.
Toks Seimo priklausomybės nuo vyriausybės išvadų atsikratymas reikštų ne tik įstatymų leidžiamosios valdžios darbo normalizavimą, bet ir vykdomosios valdžios pažabojimą. O juk abiejose valdžios šakose – ta pati valdančioji dauguma.
Ir vilniečiai už šią netvarką vėl mokės iš savo kišenių. Bendrovė – valstybinė. Opozicija šaukia, kad kaltas – energetikos ministras. Ministrė pirmininkė sako, kad „kalti – visi” (supraskite – kaltų nėra). O kas iš tiesų atsakingas?
O atsakinga pirmiausia – Finansų ministerija. Ne Energetikos ministerija ir ne Dainius Kreivys. Net keista, kad opozicija, iki šiol dėl „Ignitis” negebėjimo dirbti kaltinusi Energetikos ministeriją, pražiūri paprastą faktą: bendrovė „Ignitis” pavaldi Finansų ministerijai. O Finansų ministerija, kaip jau minėta, dabar valdoma ne tiek ministrės, kiek jos vadovės.
Verslas prašo mokesčių atidėjimo, bet gauna špygą. Laukia aiškumo dėl mokesčių po Naujųjų metų, nes jau rugsėjis, bet vyriausybė tyli (todėl ir trūko Majausko kantrybė). Gyventojai tikisi savo rinktų politikų aktyvumo taisant ES padarytas elektros kainų politikos klaidas ir amortizuojant tų klaidų poveikį kainoms Lietuvoje, bet politikai tik skėsčioja rankomis ir sako, kad nieko padaryti negali.
Pastaruosius dvidešimt metų Tėvynės sąjunga vadovaujasi šūkiu „stipri valstybė”. Tačiau konservatorių vyriausybės reakcija į energetikos problemas parodo, kad ji to šūkio nepaiso, kai patogu jo nepaisyti. „Kalti visi”. Kaltų nėra. Kalta Rusija. Pakentėkite, pataupykite, juk ukrainiečiams dabar – daug sunkiau. Tiek žinių Lietuvos rinkėjams.
Turime puikų derinį: prezidento Gitano Nausėdos žadėtą „gerovės valstybę” ir konservatorių žadėtą „stiprią valstybę”. Tame, kas vyksta, galima ilgai ieškoti „stiprios” ir „gerovės” valstybės požymių. Kai kas jų net ras: parlamentarų algos didėja, varžyti piliečių konstitucines laisves valstybei jėgos užtenka.
Ar kas nors įrodė, jog tas sprendimas, drastiškai apribojęs judėjimo laisvę, buvo naudingas ir išmintingas? Net nepasistengė įrodyti. Valdžia tiesiog dėl viso pikto atėmė iš žmonių judėjimo laisvę, idant parodytų, jog kažką daro dėl viruso valdymo. Tai maždaug tas pats, kas uždrausti naudotis automobiliais aiškinant tokį sprendimą tuo, kad keliuose žūsta ir sužalojama daug žmonių. Porą mėnesių nevairuosite – pagerinsime statistiką.
Užtat dabar, kai išties reikia didesnės valstybės intervencijos gelbstint stojančią pramonę ir amortizuojant gyventojams perkamosios galios mažėjimą, vyriausybė užsispyrė ir nenori nieko daryti. Ekonomistai ragina skolintis, bet ji nesiskolina. Ragina mesti verslui gelbėjimosi ratą, bet ji jo nemeta ir aiškina, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas.
Ekonomikos ministerijai vadovauja Laisvės partijos pirmininkė, bet Laisvės partijai įdomi ne tiek ekonomika, kiek vienos lyties asmenų partnerystė.
Užsienio reikalų minsterijai vadovauja Tėvynės sąjungos pirmininkas, bet Tėvynės sąjungai įdomu ne tiek ginti Lietuvos interesus su energetikos iššūkiais susidūrusioje Europoje, kiek kovoti už demokratiją ir žmogaus teises visame pasaulyje bei ginti Taivano interesus.
Partijų pirmininkai vyriausybėje, regis, užsiėmę ne tiek gyventojų ir verslo išgyvenimo klausimais, kiek tuo, kas jiems asmeniškai ir ideologiškai faina ir įdomu. Kaip kad Ramūnas Karbauskis rūpinosi kultūra ir Naisiais ankstesnės kadencijos Seime.
Pažvelgus į visuomenės nuomones apklausas, matyti, kad ir didžiausios valdančiosios partijos pirmininko, ir vyriausybės bei jos vadovės reitingai nieko gero šiai partijai nežada. Tikėtina, kad nei Gabrielius Landsbergis, nei Ingrida Šimonytė politinių ambicijų ir, vadinasi, politinės savisaugos nebeturi ir galvoja ne apie politines, o apie amžinąsias vertybes.
Klausimas – ar tokia jų pozicija priimtina kitiems šios partijos politikams, galvojantiems ne tiek apie savo istorinį ir pasaulinį vaidmenį sub specie aeternitatis, kiek tolesnę politinę karjerą šioje nuodėmingoje žemėje. Kas ir su kokiu visuomenės pasitikėjimo bagažu juos ves į būsimus rinkimus? Kokią partiją ir kokį rinkėjų vertinimą jiems paliks Šimonytė su Landsbergiu?
2012-aisiais, po itin sunkios kadencijos, Andriaus Kubiliaus vadovaujama partija savo rinkėjų pasitikėjimo neišbarstė ir net sustiprėjo, galutinai įsitvirtindama šalies sostinėje, kuri iki 2008-ųjų dar tikrai nebuvo Tėvynės sąjungos politinis bastionas. Gal ir po 2024-ųjų viskas bus gerai.
O Laisvės partijai dabartinio rinkėjų amžiaus sumažinimo gali nepakakti, kad ji 2024-aisias patektų į Seimą. Verta pagalvoti apie įstatymo tobulinimą, kuris leistų balsuoti nuo 12 metų. Tada ir Aušrinės Armonaitės partijai viskas gali baigtis palyginti neblogai.
