Atleiskite ne tik nelygų vertimą, bet ir politiškai nekorektišką terminiją („negras“) – žodžiai ne mano, o rusų proletarinio poeto Vladimiro Majakovskio, kuris neturėjo talento (sakau jums kaip literatūros specialistas), bet užtat buvo labai uolus tuometinės valdžios šlovintojas ir rašė apie Sovietų Sąjungos pasą beveik erotiškai susijaudinęs, kaip aš rašau apie mėsainius Amerikoje. O dar jis kalbėjo apie svajonių pasaulį, „be Rusijų ir be Latvijų“, kad visos tautos gyventų dideliame vieningame bendrabutyje.
Kadangi propagandininkams ir revoliucijų šaukliams yra būdinga būti veidmainiams, Vladimiras Majakovskis pats nenorėjo gyventi bendrabutyje – jam labiausiai patiko Paryžiuje (kaip mūsų laikų Rusijos propagandininkui Vladimirui Rudolfovičiui Solovjovui labiausiai patinka gyventi Šiaurės Italijoje, prie Komo ežero).
O Vladimiras Leninas iš eilėraščio, paaiškinsiu aš jaunesnei auditorijai, buvo 1917 metų perversmininkų vadas Rusijoje, kuris, atėjęs į valdžią, korė, šaudė ir marino šimtus tūkstančių žmonių badu, reikalavo dar daugiau žudyti, davė pradžią slaptajai policijai, saugumiečiams (kurie valdo Rusiją ligi šiol) ir koncentracijos stovykloms, o 1924 metais, nusibaigęs nuo sifilio ir kitų ligų, paliko valdžią gudriam plėšikui ir psichopatui iš Gruzijos, Josifui Stalinui, kuris kalinimus, kankinimus ir žudymus pavertė olimpiniu sportu dar beveik trisdešimčiai metų ir Gulagas tapo tokiu pat bendriniu terminu, kaip Holokaustas, Holivudas ir Atėnai.
Rusų kalbai, kuri buvo užkariautojų ir ekspansijos kalba be gilios nuosavos kultūros, pasaulyje labai sekėsi augti (panašiai, kaip kažkada sekėsi persų kalbai). Turinti palyginti trumpą iškilios literatūros laikotarpį (Tolstojus, Čechovas, Dostojevskis, Bulgakovas, Buninas, Nabokovas ir daugybė kitų telpa į vos poros šimtų metų atkarpą, ir daugybė tų autorių buvo daugiakalbiai, užsienio kilmės ir (arba) neišlaikė viso gyvenimo Rusijoje – ir tai gerai, nes išvykimas iš šalies padėjo jiems išgyventi ilgiau), tos šalies kultūra ir mokslas nuolatos mito Vakarų Europos syvais: visų pirma, vokiečių, paskui – prancūzų, o taip pat anglų, italų ir ispanų.
Levas Tolstojus negalėjo trijų puslapių parašyti, neprikaišiojęs tekste prancūziškų citatų (be to, rašė savo didžiąsias knygas labai prasta, medine rusu kalba su prancūziška sintakse, kas yra ne mano sugalvojimas, o kelių kartų rusų literatūros žinovų konsensusas) – panašiai, kaip Rusija nemoka pati nei automobilio, nei lėktuvo sumeistrauti be užsienio technologijų, pirktų arba vogtų, ir užsieninių sudėtinių dalių, o rusiškos architektūros šedevrai beveik visi yra itališki. Daugelis neva rusiškų kūrinių, nuo Krylovo pasakėčių iki pasakos apie medinuką Buratiną, yra vogtos iš užsieniečių, lygiai kaip Rusijos Federacijos kariai vogė Ukrainoje skalbykles arba kaip Raudonosios Armijos karininkai vogė iš vokiečių namų naktinius marškinius savo žmonoms, galvodami, kad ten suknios.
Mes, lietuviai, irgi ne be nuodėmės: daugeliui žinoma vaikiška poema „Zuikis Puikis“, kurią parašė Eduardas Mieželaitis („O zuikienė nuo Vyžūnų / Leido mokslan savo sūnų“) yra kopija – su beveik perpieštomis iliustracijomis – vokiškos 1924 m. knygos „Die Häschenschule“ (liet. „Kiškių mokykla“), tik lietuviai leisdami nepaminėjo nei autoriaus (Albert Sixtus), nei iliustratoriaus (Fritz Koch-Gotha). Tai jums ir atsakymas, kodėl zuikienė nuo Vyžūnų, o jos vaikas ir net mokytojas lietuviškoje knygelėje apsirengę, lyg būtų pasiturintys miestelėnai iš XX amžiaus pradžios Bavarijos.
Tai, žinoma, nėra savaime nieko blogo. Kartojimas ir kopijavimas yra būdas, kuriuo auga ir plinta kultūra, be to, mes ir patys Lietuvoje turime labai nedaug savo unikalaus turinio: nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki Antano Vienuolio, nuo Jono Basanavičiaus iki Andriaus Užkalnio – visi lietuviški kūrėjai buvo tuo sėkmingesni, kuo daugiau gėrė į save užsienio įtakos.
Rusų kalba ir jos paveldas sudaro nemažą pasaulinės kultūros dalį, tačiau tikrai ne kritinę ir ne privalomą. Daugybė žmonių pasaulyje sukuria fantastinius kūrinius, niekada neprisilietę prie rusiško paveldo (kiti apsieina be kiniško, indiško, persiško, japoniško ar be Lotynų Amerikos palikimo – visa tai yra vertinga, tačiau, kartoju, neprivaloma). Vakarų civilizacija negali apsieiti be senovės Graikijos, senovės Romos, o taip pat Artimųjų Rytų, arabų pasaulio ir Osmanų imperijos paveldo, bet tai ir viskas.
Klausimas: o kodėl mes turėtume rusų kalbos vengti? Kam reikia pervadinti Rusų dramos teatrą (kuris man, pavyzdžiui, yra mano prisiminimų dalis, nes mano tėtis ten kurį laiką dirbo su dekoracijomis ir ten vieną kartą mane, vaiką, pristatė pasaulinei lietuviško džiazo legendai Viačeslavui Ganelinui) arba kam braukti rusų kalbą iš dalykų, kurių moko valstybinėse mokyklose už mokesčių mokėtojų pinigus?
Kuo kalta rusų kalba pati savaime? Raidės, žodžiai, sakiniai?
Kalba nekalta, jai nepasisekė: kalba yra tik bendravimo instrumentas, kuris, deja, neša su savimi požiūrį, pasaulio matymą, civilizacijos plėtros kryptį, o taip pat prievartą, smurtą, toksišką dominavimą ir pasaulio vaizdą. Taip jau yra, kad tenka pasirinkti, į kurią pasaulio pusę, į kurią kultūros tonaciją mes suksimės. Prie vandenyno esi atsisukęs arba į vandenį, arba į kalnus, bet negali vienu metu rinktis abiejų.
Rusiškai pasakojami anekdotai apie Rusijos pilietinio karo personažus Vasilijų Čiapajevą ir jo pagalbininką Petką yra daugiau negu folkloras, lygiai kaip fašistinis filmas „Brat 2“, kurio šūkiai ir citatos šiandien skamba Rusijos agresorių ir žudikų lūpose Ukrainoje, yra ne tik kinematografinio meno kūrinys. „Brat 2“ negalėtų būti sukurtas ir žiūrimas jau du dešimtmečius jokia kita kalba, tik rusiškai. Šimto metų senumo melagiena – „Siono išminčių protokolai“ – sukurti Rusijoje ir naudoti visą XX amžių antisemitizmui pagrįsti, irgi buvo parašyti būtent ten ir ta kalba, kur jau gyvavo neapykanta žydams. Rusų kalba dėl to nekalta. Ar ji išsitepė nuo šio kūrinio? Žinoma.
Lygiai kaip Adolfo Hitlerio manifestas „Mano kova“ (vok. „Mein Kampf“) negalėjo būti parašytas kitaip, tik vokiškai. Ar kalta dėl to vokiečių kalba? Ne. Bet ar kas nors kaltina žydus po Antrojo pasaulinio karo, kad jie nepuola mokytis vokiečių kalbos arba groti vokiečių kompozitorių muzikos? Nemanau.
Štai pavyzdys: kai Austrijoje arba Belgijoje maniakai ir nusikaltėliai daugelį metų slepia savo namo rūsyje vaikus, juos žagina, ir iš to nusikaltimo rūsiuose gimsta nauji vaikai, ir kai nusikaltimas yra išaiškinamas, žinote, kas įvyksta su namu? Jis nugriaunamas, pamatai iškasami ir užpilami, kad nė žymės neliktų, sodo medžiai nupjaunami, šaknys išraunamos, užpilamas naujas gruntas, pasodinama nauja augmenija ir toje vietoje niekas niekada namo nebestato. Kodėl, ar buvusios plytos ir čerpės kaltos? Ne, tiesiog kai kurie dalykai yra pernelyg toksiški, kad su jais būtų galima turėti neutralų santykį.
Aš pats gerai moku rusų kalbą ir net kurį laiką iš jos uždirbinėjau (ne tiek, kiek iš lietuvių, bet vis tiek), nes buvau Anglijoje sertifikuotas vertėjas, ir vieną kartą net laimėjau didelį konkursą versti Londono Tarptautinės naftos biržos (angl. International Petroleum Exchange) dokumentams į rusų kalbą – taigi, esu netiesiogiai uždirbęs net ir iš rusiškos naftos. Tai buvo dar iki Vladimiro Putino, tai nors tiek.
Aš pats turiu rusiško kraujo, nors ir nedaug. Aš pats skaičiau nemažai rusiškų knygų ir net daugelis literatūros, dėstytojų rekomenduotos universitete, – filosofijos, estetikos, istorijos – buvo rusų kalba, nors tai buvo laisvos Lietuvos laisvas Vytauto Didžiojo universitetas. Nes internetas dar nebuvo sugalvotas, o anglų kalba literatūros buvo labai nedaug.
Tačiau man atrodo, kad dabar atėjo tas laikas, kai rusų kalba nebegali būti jokiais būdais remiama ir jos įtaka plečiama Lietuvoje valstybės pastangomis. Naikinti nereikia. Tegul nebūna tik naujos plėtros. Kiek knygų išleista – tegu būna, kiek yra filmų internete – prašom, kiek yra kalbančių, rašančių ir skaitančių – tegu kalba ir skaito, jei kas nori laisvu laiku mokyti vaikus rusų kalbos kokiame būrelyje ar užsiėmimuose po pamokų – nematau problemos.
Aš ramiai su rusais kalbėsiu rusiškai, jei jiems taip bus patogiau, arba, jei taip aš galėsiu geriau išreikšti savo mintis tai auditorijos daliai. Aš niekada neatsisakau eiti į rusiškas laidas (DELFI ar kitur) ir mielai bendrauju su rusiškai kalbančiais Lietuvos gyventojais. Esu dėkingas, kad jie nori mane išgirsti.
Maža to, realybė yra tokia, kad dešimtims tūkstančių ukrainiečių, kurie rado prieglobstį Lietuvoje, trumpalaikėje perspektyvoje būtent rusų kalba bus pagrindinė bendravimo kalba. Kai taksi vairuotojas nekalba nei lietuviškai, nei angliškai, aš su juo kalbu rusiškai ir nebandau jam aiškinti, kad tu, girdi, eik, mokykis lietuviškai – aš nežinau jo gyvenimo aplinkybių, nežinau, ar jo namai nėra sugriauti, ir gal kalbos mokslai jam šiuo metu nėra pirmas prioritetas. Ateis laikas – išmoks.
Tiesą sakant, paramos ir geranoriškumo rusų kalbai jau seniai buvo nepelnytai daug.
Kalbai, ne rusams. Rusams, kaip ir visiems mūsų gyventojams, to geranoriškumo reikia kuo daugiau: Lietuva tokia buvo visada ir, tikiuosi, tokia visada bus – su daugeliu čia gyvenančių tautų.
Rusų kalba kaip bendravimo instrumentas Lietuvoje susijusi su daugeliu dalykų, kurių pamiršti negalima: nuo lietuvių kalbos draudimo (kai buvo draudžiama lietuvių kalba, alternatyva buvo ne anglų ir ne prancūzų), nuo kartuvių entuziasto generolo gubernatoriaus Michailo Muravjovo, prieškario ir pokario trėmimų XX amžiuje iki okupacijos, NKVD, KGB, komunistų partijos veiklos, o ir pastarųjų trijų dešimtmečių liepsnojančių bezdalų iš naujųjų Rusijos fašistų, nukreiptų Lietuvai: jau velnius linksminančio Vladimiro Žirinovskio, taip pat Aleksadro Prochanovo, Marijos Zacharovos, Michailo Leontjevo ir begalės kitų nusikaltėlių, kuriems vieta tribunolo teisiamųjų suole. Jie visi kreipėsi į mus ne kitaip, o rusiškai. Vadino pigmėjais, snargliais, vabaliukais, baugino radioaktyviosiomis atliekomis ir galingais ventiliatoriais mūsų pasienyje. Rėkė, kad, jei reikės, pavėžins į Sibirą dar, „galim pakartot“ – visa tai buvo rusiškai.
Ne koks kitas, o rusiškas kanalas „Dožd“, nespėjęs nė kojų apšilti Latvijoje, laido rekomendacijas ir pamokymus, kokius paminklus mums kur statyti. Ne kokia kita kalba, bet būtent rusiškai mums ateina pamokymai iš dar neseniai tokios draugiškos Rusijos opozicijos (ne iš visos, bet tiek, kiek girdime, pakanka) apie tai, kaip mes neteisingai vykdome vizų politiką, lyg ta politika būtų jų reikalas, o ne mūsų suvereni teisė.
Kraupus vokiškas posakis „Arbeit macht frei“ (liet. darbas išlaisvins) atsirado ne nacių laikais – jis yra iš 1873 metų vokiečių autoriaus Lorenzo Diefenbacho knygos apie tai, kaip darbas gali perauklėti sukčius ir lošėjus. Pati vokiška frazė yra kilusi iš tikro išlaisvinimo idėjos: Viduramžių vokiškose žemėse buvo įstatymas, pagal kurį baudžiauninkas tapdavo laisvu žmogumi, išgyvenęs mieste metus ir vieną dieną (vok. „Stadtluft macht frei nach Jahr und Tag“ – liet. „Miesto oras išlaisvina po metų ir vienos dienos“).
Tačiau, suprantate, kai virš koncentracijos stovyklos vartų būdavo parašyta „Arbeit macht frei“, tiems žmonėms, kurie buvo įkalinti stovykloje, ši frazė nėra įtikinama priežastis mokytis vokiečių kalbą arba ja bendrauti.
