Tai, ką mes šį rudenį matėme Prahoje, Venčeslavo aikštėje, yra tik pradžia. 70 tūkst. elektros ir dujų kainomis nepatenkintų čekų yra lėto veikimo, neblogai veikiantis sprogdiklis. Tai kol kas tik ramus Prahos ruduo kaštonams krintant. Europos dar laukia tamsi metų pabaiga, be nacionalinių kalėdinių eglių apšvietimo čempionatų, be fejerverkų. O paskui – šalta ir bjauri kitų metų pradžia. Ir vasario karnavalai su liūdesio kaukėmis, nes valstybiniai dujų rezervai jau bus išsekę.
Kada ir kur išseks patamsiais žiemojančių europiečių kantrybė? Berlyne? Romoje? Vilniuje?
Prognozės yra slidus dalykas, bet, pavyzdžiui, Budapešte nematysime to, kas prasidėjo Prahoje. Pas vengrus viskas sumaniai sutvarkyta, apie viską pagalvota. Jeigu ir ne apie viską, tai apie vertybes – elektrą, dujas ir dyzeliną – tikrai pagalvota. Apie tradicinių šeimų grožį ir geriau apmokamas moteris-inkubatores irgi pagalvota, todėl demonstracijų Budapešte nebus. Vengrų Viktoras pigiai gauna tai, ko negauna lietuviai, čekai, italai ir estai. Nes jis tvarkingai susimoka už vamzdžius. Ne pinigais susimoka. O smagiai šantažuodamas darbo žmonių nekenčiamą Briuselį. Tai rusų karo popą liepia iš sankcijų sąrašo išbraukti. Tai milijardierių Usmanovą, kurį italai nuskriaudė, Sardinijoje vilą už 20 milijonų atėmė, o dabar, Viktoro rūpesčiu, gal sugrąžins.
Imkime ir užduokime sau klausimą: ar dujų ir kitos vamzdinės produkcijos kaina tikrai liktų ta pati, jeigu Lietuva staiga imtų ir pasakytų, kad neprisidės prie septintojo sankcijų paketo? Padidėtų? Šiek tiek sumažėtų? Atsakymas į šį klausimą turbūt yra žymiai paprastesnis nei atsakymas į klausimą, kelintą vietą Europoje užims Lietuvos krepšininkai.
Tai, kas dabar vyksta Prahoje, yra priminimas: kariauti ir užkariauti, gąsdinti ir prigąsdinti, skaldyti ir valdyti, kiršinti ir sukiršinti galima be tankų, be raketų. Užtenka šiek tiek tamsos ir kažkiek šalčio. Ir daug erzelio, neapykantos. Lietuva vieną kartą jau buvo okupuota ir užgrobta be artilerijos salvių. Prireikė vieno teatro, kelių nukvakusių poetų, beprotiško, lietuvių tautą nuo Mindaugo kankinančio keršto jausmo ir voilà – bežemiai, mažažemiai, fabrikantų engiamieji padarė tvarką. Neturėjai žemės – gavai žemės ir kultūros namus su ūsuoto gruzino portretu. Mokėjai begėdiškai brangiai už Belgijos kapitalistų brangią elektrą, dabar mokėsi kelias kapeikas už kilovatvalandę. Negalėjai sau leisti prie Juodosios jūros poilsiauti, dabar – pirmyn.
Tada, prieš 82 metus, buvo dilema: gauti ar būti. Ir dabar panaši: gauti pigiau ar būti.
Atidžiai peržiūrėjau vaizdo reportažus iš Prahos. Ten susibūrė ne šiaip minia, o milžiniška minia – 70 tūkstančių žmonių. Kai kurie čekų naujienų portalai skelbė ir apie 100 tūkstančių. Susibūrė ne bet kur, o ant čekų laisvės pjedestalo – Venčeslavo aikštės grindinio...
Čia, šioje aikštėje, studentas Janas Palachas apsipylė benzinu ir susidegino, nes per „Prahos pavasarį“ pervažiavo Maskvos tankai, ir visa šalis paniro į stingdantį masinės depresijos snaudulį. Palachas susidegino dėl savų, ne dėl svetimų: neužmikite, kovokite!
Čia, Venčeslavo aikštėje, 1989-ųjų lapkritį susivėlęs, prasirūkęs, pagiriotas dramaturgas Vaclavas Havelas kalbėjo miniai apie tai, kad reikia pradėti gyventi tiesoje, o po poros savaičių tapo laisvos Čekijos prezidentu.
Čia, Venčeslavo aikštėje, gimė laisvos Prahos mitas, prieš kurį pagarbiai nusilenkė Vakarų Europa. Mitas, prieš kurį buvo bejėgė Maskva, neišdrįsusi antrą kartą paleisti tankų.
Šį rudenį čia, Venčeslavo aikštėje, stovėjo raudonai vilkinti moteriškė ir laikė plakatą apie visų šalių proletarų susivienijimą. Čia tarsi savo namuose puikiai jautėsi, pakiliai kalbėjo, sėkmingai žongliravo faktais vietinė KSČM (ček. Komunistická strana Čech a Moravy) atstovė. Čia, Prahoje, ant čekų laisvės pjedestalo į mikrofoną 70-čiai, o gal net 100-tui tūkstančių tautiečių spiegė vietinė Zuzana: „Fialos (Čekijos premjeras – aut. past.) Vyriausybė gali būti ukrainiečių vyriausybė, gali būti Briuselio vyriausybė, bet ji tikrai nėra čekų Vyriausybė.“
Tereikia vietoje premjero Fialos įrašyti lietuvišką, lenkišką, estišką, suomišką vyriausybės vadovo pavardę, ir rezultatas bus tas pats – čekiška nirtulio bacila jau skleidžiasi tarsi naujasis Europos politinis kovidas. Beje, Venčeslavo aikštėje stovėjo, gniaužė kumščius ir jie – kovido epochos fašistai, antivakseriai: „Paraleliniai medicinos rūmai“ arba smagiai pasivadinusi politinė antivakserių grupuotė „Alkanas šuo“. Kovido epidemija šiuo metu neaktuali, suvaržymų nėra, todėl alkani čekų antivakseriai loja prieš Europos Sąjungą: „Išstokime!“
Informatyviausias, trumpistinio maga egoizmo pritvinkęs plakatas buvo šis: „Česká republika na 1. místě“. Čekijos Respublika – pirmoje vietoje. Ir tuo viskas pasakyta. O štai dar vienas pacifistinio egoizmo protrūkis: „Toto není naše válka“. Tai ne mūsų karas. Ir taškas. Neįdomu. Nes kažko reikia atsisakyti, o tada rodome patį šauniausią plakatą: „Ukrajincům pomyšelní a nám dva svetry“. Nelabai tikslus autorinis vertimas būtų toks: apie ukrainiečius pagalvota, o mums – pora megztinių.
Šiuos plakatų tekstus iš Venčeslavo aikštės cituoju originalo kalba, nes mums, lietuviams, ši kalba artima, gavome iš jos unikalius diakritinius ženklus. Klausimas: ar pasigausime naują čekiško egoizmo bacilą? Kritikuoti Vyriausybę dėl neūkiškumo, dėl kompetencijų stokos yra teisinga veikla. Susirinkti aikštėje ir paklausti, kokio velnio pradėti elektros liberalizacijos biliardo partiją, kai siautėja karas, yra normali veikla. Išsiaiškinti, kuris aukštas valdininkas apsižioplino ir pareikalauti jo atsistatydinimo yra visiškai teisinga veikla. Verkti dėl dviejų megztinių ir dėl svetimo karo yra kitokio pobūdžio veikla.
Genialiame romane „Nepakeliama būties lengvybė“ čekas Milanas Kundera rašo: „Visi ligšioliniai Rusijos imperijos nusikaltimai buvo atlikti diskretiškame šėšėlyje. Pusės milijono lietuvių deportacija, šimtų tūkstančių lenkų žudynės, Krymo totorių naikinimas – visa tai liko atmintyje be fotografinių vaizdų, kaip kažkokie neįrodomi dalykai, kaip mistifikacija. 1968 metų Čekijos invazija buvo nufotografuota ir nufilmuota, ji liko viso pasaulio archyvuose. Čekų fotografai ir operatoriai suprato, kad būtent jie galėjo atlikti svarbų darbą: tolimos ateities poreikiams išsaugoti prievartos vaizdus.“
Tolima praeitis yra šiandien. Atidžiai žiūrime į Venčeslavo aikštės nuotraukas. Ir neramu. Čekijai ir visai likusiai Europai laikas peržiūrėti, perskaityti, nepamiršti. Nes ten, Venčeslavo aikštėje, liepsnojęs Jano Palacho kūnas irgi įskaičiuotas į kilovatvalandės kainą. Gal ir mūsiškio Romo Kalantos. Romai, tu juk ne dėl pabrangusios elektros susideginai?
