Privataus verslo paskirtis ir pagrindinis tikslas – siekti pelno, valstybės pareigūnų – sudaryti tokias sąlygas, kurios saugotų vartotoją, užtikrintų rinkos tvarumą, kontroliuotų veiklą jautriose srityse. Būtent taip elgtis juos įpareigoja ir Elektros energijos įstatymas: nustatyti „aukštą vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį“, „veiksmingas (vartotojų) teisių gynimo priemones“, užtikrinti „aiškią ir skaidrią kainodarą“, „elektros energijos prieinamumą ir pakankamumą vartotojams už ekonomiškai pagrįstą kainą“ ir t. t.
Maža to „pusbrangio mineralo“ istorijos, dar ir elektros energijos kainos šovė į padebesius. Mūsų valdantieji sako: kalta Rusija ir taikomos sankcijos, be to – ES reikalavimai, kurie kartu su „Nordpool“ birža nustato keistus „algoritmus“.
Algoritmai kaip niekada populiarūs: pamenate, algoritmais buvo valdoma net pandemija. Ir visur tie algoritmai kreivi, ypač energetikoje; ar tiesa, pone Kreivy? Gal tuos kreivus algoritmus reikėjo keisti 2021 metais, kol dar nebuvo jokio karo Ukrainoje? Juk jau tuomet vidutinė valandinė elektros rinkos kaina padidėjo žvėriškai ir buvo beveik tris kartus didesnė nei 2020-aisiais. Jei ministras negali artikuliuotai paaiškinti kylančių elektros kainų problemos, nežino elektros kainos sudėtinių dalių, lieka kaltinti visus aplinkui, tik ne savo kompetenciją. Ir slapstytis nuo žiniasklaidos ir žmonių.
Premjerė ministro nekaltina, kad šis nežino energetikos pradžiamokslio. Kalti vartotojai, nes nemoka perskaityti elektros energijos pirkimo sutarties, kurioje apstu nuorodų į Elektros energijos įstatymą.
Juk ne ministro darbas skaityti šį įstatymą, kuriame vien apibrėžimų 110 vienetų! Dalis apibrėžimų net ir įstatyme nepateikta – tik nuorodos į Europos Sąjungos (ES) teisės aktus. Ministro darbas „liberalizuoti“ – į elektros rinką pritraukti „privačių“ elektros tiekėjų.
Rezultatas: 100 proc. Latvijos valstybinei „Latvenergo“ priklausanti „Electrum Lietuva“ ir 100 proc. Estijos valstybinei „Eesti Energia“ priklausanti „Enefit“ šiuo metu valdo po kiek daugiau nei 8 proc. Lietuvos buitinių vartotojų rinkos. Trečias didysis žaidėjas – buvusios Lietuvos valstybinės „Lietuvos energijos“ grupės įmonė Ignitis, valdanti beveik 70 proc. rinkos. Pagarsėjusi „Perlas energija“, valdžiusi beveik 15 proc. elektros tiekimo rinkos, jos netenka „Ignitis“ sąskaita. Liberalizacija „privatiems“ valstybiniams tiekėjams.
Bet grįžtu prie esmės. Tyčia ar nelabai, visi kalba apie nelemtą rinkos liberalizavimą, tačiau nutyli esminius klausimus. Tęsiu tai, apie ką neseniai užsiminė Raimundas Kuodis. Ir gerokai tai papildysiu. Chaoso elektros rinkoje priežasčių – bent trys, jei priežastimi neįvardytume nekompetencijos, o gal ir tyčinės destruktyvios veiklos.
Pirma, Lietuvos elektros energijos sektoriaus dalies perleidimas privatiems asmenims. Antra, „Nordpool“ biržos veikimo mechanizmas (algoritmas), įgalinantis gauti neįsivaizduojamus normalioje rinkoje pelnus. Ir trečia, savų atsinaujinančios elektros energijos pajėgumų neturėjimas ir jungčių su užsienio valstybėmis nepakankamumas.
Šiame straipsnyje apsiribosiu tik pirmuoju aspektu, jį supaprastintai įvardydamas Lietuvos elektros sektoriaus „privatizavimu“. Nes šį aspektą dauguma specialistų nutyli.
Privatizavimas buvo pradėtas 2020 metų pavasarį. Tuometis finansų ministras Vilius Šapoka pasiūlymą teikė Vyriausybei, o ši netrukus pritarė „Ignitis grupės“ pertvarkymui: nuspręsta padidinti akcinį kapitalą papildomais įnašais, įsileidžiant privačių investuotojų į valstybės valdomą bendrovę. Primenu, UAB „Ignitis grupė“ – buvusi 100 proc. valstybinė „Lietuvos energija“.
Privatizavimo pasekmė – Lietuvos valstybė šiuo metu valdo 73 proc. UAB „Ignitis grupė“ akcijų, o 27 procentai priklauso privatiems investuotojams.
UAB „Ignitis grupei“ priklauso didžiausi Lietuvos elektros gamintojai: Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, Kombinuoto ciklo blokas bei rezervinė elektrinė Elektrėnų komplekse, Kauno hidroelektrinė, Kauno ir Vilniaus kogeneracinės jėgainės. Šiai grupei taip pat priklauso UAB „Ignitis“ – didžiausias elektros tiekėjas Lietuvoje buitiniams vartotojams ir verslui.
Grupei priklauso ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ – vadinamoji ESO, – kuri valdo elektros tinklus ir rūpinasi garantiniu tiekimu. Taigi šiam Lietuvos elektros energetikos monstrui šiuo metu priklauso didžioji dalis Lietuvos elektros gamybos, skirstymo ir tiekimo, įskaitant ir „garantinį“ bei „visuomeninį“ elektros teikimą. Kaip jau minėjau, ši grupė iš dalies privati.
Kyla pagrįstas klausimas: kam reikėjo iš dalies privatizuoti Lietuvos tinklus, didžiausius elektros gamintojus ir tiekėjus bei skirstytojus? Oficialus paaiškinimas: per artimiausius metus reikėjo pritraukti 5–6 milijardus eurų „Ignitis grupei“. O su ta papildoma akcijų emisija arba daliniu privatizavimu pritraukta... 450 milijonų. Išverčiu: privatiems investuotojams buvo sudaryta galimybė įsigyti beveik 27 procentus Lietuvos energetikos sektoriaus už 450 milijonų eurų. Tarp privačių AB „Ignitis grupė“ akcininkų – tiesiogiai ar netiesiogiai – Lietuvoje veikiantys bankai SEB ir „Swedbank“ bei investicijų valdymo bendrovė „Invalda“, taip pat keletas fizinių asmenų. Tarp privačių investuotojų nemažai „užsieniečių“ (tiesiogiai ar netiesiogiai): „The Bank of New York Mellon“, „Avaron“ ir „Avaroni“, „State Street Bank and Trust company“ ir kiti (norintys sužinoti tikruosius Lietuvoje registruotų juridinių asmenų naudos gavėjus, šią informaciją gali rasti Registrų centro valdomoje sistemoje JANGIS). AB „Ignitis grupė“ pajamos per pastaruosius metus šoko į neregėtas aukštumas. Vien per šį pusmetį jos apyvarta paaugo 134 procentais, beveik 1 milijardu eurų. Pasaka, o ne verslas.
Ir vyšnia ant torto. „Privatizuota“ ne tik elektros gamyba, tiekimas ir paskirstymas, bet ir patys elektros (skirstomieji) tinklai. Tiesa, kol kas labai nedidele dalimi, bet – jau iš dalies privatūs. Akcinės bendrovės „LITGRID“, kurios vadovas – Rokas Masiulis, valdančios aukštos įtampos skirstomuosius tinklus, įskaitant strateginius tarptautinių jungčių „NordBalt“ (Lietuva–Švedija) ir „LitPol Link“ (Lietuva–Lenkija) projektus, 97,5 procento akcijų priklauso valstybei, o štai 2,5 procento – jau privačiose rankose. Kokiu tikslu įleistas privatus kapitalas į strategiškai svarbiausių energetikos tinklų valdymą?
Akivaizdu, kad ne dėl papildomo kapitalo pritraukimo, kaip buvo skelbiama AB „Ignitis grupės“ atveju, nes už 2,5 proc. akcijų jokio reikšmingo finansavimo negausi.
Nuo to momento, kai valstybei priklausiusi įmonė tampa privati, nors keliomis akcijomis, ji, kaip ir kiekvienas privatus verslo subjektas, privalo veikti siekdama svarbiausio tikslo – pelno. Valstybės įmonių tikslas nėra pelno siekimas – jos teikia paslaugas, gamina produkciją visų pirma atsižvelgdamos į viešąjį interesą, todėl jų tikslas nėra vien pelno siekimas.
Lygiai tas pats pasakytina apie įmones, kurios neturi valstybės įmonės statuso, tačiau visas akcijas valdo valstybė. Formaliai, jos veikia pagal akcinių bendrovių įstatymą ir turėtų siekti pelno. Tačiau priimdama sprendimus valstybė kaip vienintelis akcininkas gali atsižvelgti į viešuosius interesus ir nesivaikyti vien pelno. Vienas akcininkas – valstybė – gali nesibaiminti, kad kiti akcininkai reikalaus maksimalizuoti pelningumą: tiesiog nėra kam kelti tokio pobūdžio reikalavimų akcininkų susirinkimuose ar teisminiu keliu (dėl ir taip ilgo teksto kreditorių teises palieku nuošalyje).
Pavyzdžiui, prieš keletą dienų Estijos premjerė pranešė, kad ketveriems metams bus nustatytos elektros kainos ribos visiems buitiniams vartotojams, siekiant apsaugoti juos nuo didelių kainų. Vienas iš šio sprendimo įgyvendinimo kelių – apriboti Estijos valstybinės įmonės „Eesti Energia“ pelną. Ši įmonė valstybės sprendimu gali veikti nesiekdama pelno, visą pelningumą perleisdama vartotojams. O Lietuvoje to atlikti neįmanoma, nes privatus investuotojas reikalaus investicijų grąžos: bet kokia privati bendrovė, kokia šiuo metu yra AB „Ignitis grupė“, privalo veikti siekdama pelno.
Užteks vieno jos akcininko pasikreipimo į teismą dėl, pavyzdžiui, galimo jo teisėtų lūkesčių pažeidimo. Ir nereikia pykti ant tų privačių akcininkų: jie yra verslas, siekiantis gauti savo investicijos grąžą. Kelti klausimus reikia tiems, kurie leido sukurti visą šią privataus elektros energijos monstro sistemą.
Kurioziškiausia tai, kad Lietuvos vartotojų patiriami kaštai yra žymiai didesni nei pačios AB „Ignitis grupė“ pajamų augimas: nepagrįstai aukšta elektros energijos biržos kaina ir fantastiški pelnai pasiskirsto visiems elektros energijos rinkos žaidėjams. Kitaip tariant, pelno siekianti AB „Ignitis grupė“ ir jos grupės įmonės gali stipriai išpūsti biržos elektros kainą: tos žvėriškos kainos kaštai guls ant Lietuvos vartotojų pečių, o naudą pasidalys daugybė elektros rinkoje veikiančių žaidėjų, įskaitant ir pačią AB „Ignitis grupė“.
Išardyti šį Lietuvoje sukurtą elektros energijos sistemos monstrą bus tikrai sunku: kai kurių specialistų, pavyzdžiui, Almanto Stankūno, siūlomas nacionalizavimo modelis gali kainuoti gerokai daugiau ir laiko ir finansų nei 2020-aisiais gautos 450 mln. eurų investicijos. Bet ar yra kitas – alternatyvus ilgalaikis ir tvarus sprendimas?
Tiesa, pastaruoju metu viešojoje erdvėje nuolat peršamas saliamoniškas siūlymas valstybės pasiskolintais pinigais finansuoti elektros energijos buitiniams vartotojams kainos dalį. Tai reikštų, kad AB „Ignitis grupė“ galėtų gaminti ir pardavinėti elektros energiją už kainą, kuri neš pasakiškus pelnus jai ir kitiems elektros rinkos žaidėjams.
O dalį itin aukštos buitiniams vartotojams tiekiamos elektros energijos kainos iš pasiskolintų lėšų kompensuotų valstybė. Solidūs vyrai ir moterys, politikai ir ekonomistai, dabar viešai diskutuoja, kokia gi ta „geroji“ kaina, kuri bus vartotojo mokama UAB „Igničiui“ tiesiogiai iš vartotojo kišenės, o kuri dalis – iš valstybės skolintų lėšų. Apie tai, kad skolą reikės gražinti tiems patiems mokesčių mokėtojams, niekas neužsimena. Kaip ir solidžiai nutylimi nežmoniški elektros energijos kaštai visam Lietuvos verslui. Toks „nuoširdus“ dėmesys vartotojams ir jokio rūpesčio privatiems AB „Ignitis grupė“ akcininkams – kas, kad galimas tų garsių politikų ir ekonomistų interesų konfliktas tiesiog badyte bado akis.
Ir vilkas sotus ir avelės smagiai rupšnoja žolę. Vilkas šypsosi, nes avelės nesusimąsto, kaip dažnai ateityje jos bus kerpamos.
