Tiesą sakant, per savo beveik pusšimčio metų gyvenimą aš nelabai ir prisimenu, kad 92-ejų metų natūrali žmogaus mirtis sukeltų tiek emocijų ir netgi aistrų. Vakarai jam dėkojo už Šaltojo karo pabaigą, Vokietija dar ir už suvienijimą, Lietuvoje dominavo primenama kaltė ir atsakomybė dėl 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių, Rusijoje iš Z kurso rėmėjų skriejo kaltinimai sugriovus Sovietų Sąjungą (šitie man mažiausiai įdomūs ir labiausiai nuspėjami), o iš liberaliosios rusų dalies – neišsenkamas dėkingumas.
Už tai, kad Gorbačiovas dovanojo jiems laisvę. Ir netgi vieši atsiprašymai, kad jie „prašiko“ tą laisvę ir vėl atsidūrė ten, iš kur jis juos ištraukė, – vergijoje. Viena vertus, šis dėkingumo choras skambėjo labai jau neoriai, būtent kaip vergų rauda, atsisveikinant su savo geruoju vergvaldžiu, kuris panaikino vergiją šeštadalio planetos dydžio plantacijoje. Kita vertus, galiu juos suprasti: Gorbačiovo mirtis juos ištiko, kai jų šalis devynmyliais žingsniais garma į totalitarinę praeitį. Todėl iš esmės čia apraudamas net ne pats Gorbačiovas, o visa laisvės epocha, prasidėjusi nuo jo Perestroikos.
1985-ųjų pradžioje man buvo vienuolika ir, suprantama, jokia politika aš nesidomėjau, nes jos paprasčiausiai nebuvo. Jau suvokiau, kad gyvenu milžiniškoje vergų plantacijoje, iš kurios nėra jokių šansų ištrūkti – teks kažkaip su tuo susitaikyti, gal net ir prisitaikyti, bet, kai tau vienuolika metų, visa tai dar atrodo saugiai nutolę. Kol kas tu dar vaikas, per pastaruosius keletą metų atradęs, kad dievai yra mirtingi. Vienas po kito miršta trys SSRS generaliniai sekretoriai ir kiekviena ši mirtis tau reiškia tik viena – kitą dieną nereikės į mokyklą. Ir staiga po visų tų gyvų lavonų (Brežnevo, Černenkos ir Andropovo) paskiriamas Gorbačiovas. Visi choru šaukia: „Koks jis jaunas!“ Tavo vaikiškomis akimis, 54 metų vyras, aišku, negali atrodyti jaunas, bet, palyginti su prieš jį buvusiais, skirtumai akivaizdūs. Ir vienintelė emocija – artimiausiu laiku laisvadienių nuo mokyklos nenusimato. Kaip dabar paaiškėjo (jei Gorbačiovas būtų buvęs Putino tipo tironas), laisvos nuo mokyklos dienos dėl eilinės SSRS genseko mirties nebūtų daugiau pasitaikę ne tik kad mano, bet ir mano dukters gyvenime. Kaip tik šią vasarą ji baigė mokyklą Niujorke.
Ačiū Dievui, imperija griuvo, mes iš jos ištrūkome, gavome visiškai kito gyvenimo galimybę, bet daugelį, kuriems šiandien virš keturiasdešimt, kažkur giliai pasąmonėje ir toliau kaip šešėlis persekioja ano beviltiško egzistavimo Sovietų Sąjungoje alternatyva (o kas, jei nebūtų pavykę?). Kaip košmaras, iš kurio pabundi, bet vis dar jauti tą viso kūno virpulį, sąmonei lėtai pereinant iš sapno į realybę.
Kas, jei anas sugriuvęs pasaulis nebūtų sugriuvęs ir visas tavo gyvenimas būtų pilkas kaip pelkė, o vienintelės tave puošiančios spalvos būtų komunisto ženklelis pilko švarko atlape ir nuo besaikio gėrimo paraudusi nosis. Matyt, būtent tai šiandien aprauda liberalieji rusai. Jų akimis, jų esamoje realybėje baigėsi epocha. 1985–2022 – tokie antkapiniai šios epochos gyvenimo skaičiai, žymintys jos gimimą ir mirtį. Jie sutampa su Gorbačiovo atėjimu į valdžią ir jo fizine mirtimi, bet talpina savyje nepalyginamai daugiau negu vien „Gorbačiovas“.
Ši epocha nėra ištisa vertikalė, greičiau kaip žmogaus gyvenimas su vaikyste, branda ir senatve: 5–6 metai įsibėgėjimo pradžioje, kai Gorbačiovas nusprendžia, kad SSRS yra per kieta ir pradeda leisti iš jos padangų orą. Po to, pamatęs, kad šis procesas tampa nevaldomas, bando užkimšti jas tankais, bet išeinančiųjų jau nebesulaikysi. Yra ir paskutinis šios epochos dešimtmetis, kai Putinas nepaliaudamas tas padangas kietino, bet taškas buvo padėtas būtent 2022-ųjų vasario 24-ąją. Kad ir kaip pasibaigtų karas, kad ir kokie pokyčiai po to įvyktų Rusijoje, ši epocha yra baigta. Ji truko 37 metus be dviejų savaičių, o daugeliui gyvųjų postsovietiniame regione tai yra didžiausias jų gyvenimo tarpsnis. Didžiausias, laisviausias, taikiausias, žodžiu, yra dėl ko lieti ašaras.
Lietuva į Gorbačiovą turi savo požiūrį ir savas sąskaitas. Būtent dėl vienos 1991-ųjų dienos, tiksliau, nakties – iš sausio 12-osios į 13-ąją. Prisimenant tą gerą Gorbačiovą veidą, jo žmogišką besišypsantį žvilgsnį, taip radikaliai kontrastavusį su prieš jį buvusių valdytojų veidais, man visada norėjosi tikėti, kad jis tikrai tą naktį miegojo ir viskas buvo padaryta be jo žinios – žmogus su tokiu veidu negali siųsti tankų traiškyti beginklės minios. Bet tikėjimas lieka tikėjimu, o protas sako, kad tai neįmanoma.
Tikiu, kad tai galėjo būti netiesioginis įsakymas, o tik nežymus galvos linktelėjimas kietosios linijos šalininkams jį prirėmus prie sienos. Galėjo tai būti ir tiesiog pabėgimas į lovą, į mylimos žmonos Raisos glėbį, užmerkiant akis prieš tai, kas įvyks tą naktį. Bet ir tuo atveju tai yra ne kas kita, kaip Pontijaus Piloto rankų nusiplovimas, duodant valią žudyti ištroškusiai savo pavaldinių miniai.
Nemanau, kad tas geras Gorbačiovo veidas buvo tik kaukė, po juo tikrai slėpėsi empatija, šiaip jau svetima didžiajai daugumai autoritarinių šalių lyderių. Todėl jis galiausiai ir buvo nušalintas – jis neturėjo pakankamai vidinio blogio, kad išsilaikytų tokio darinio kaip SSRS, sukalto iš kraujo ir teroro, viršūnėje.
Aišku, stebint dabartį, Ukrainos naikinimą, norisi sakyti: ačiū Dievui, kad už viso to buvo Gorbačiovas, kad už savo laisvę atsipirkome tik keliolikos, o ne keliolikos šimtų tūkstančių žmonių gyvybėmis. Bet didesnio nusikaltimo fone mažesnis nusikaltimas nėra atšaukiamas. Nužudymas lieka nužudymu. Žinau, kad jis po to gailėjosi. Girdėjau tai iš kelių žmonių, kurie artimai su juo bendravo.
Gailėjosi ne dėl savo ar SSRS griūties, o būtent „dėl Vilniaus“, tai yra Sausio 13-osios nakties. Tai tik patvirtina, kad empatijos jame buvo daug. Bet tuo pačiu tai yra ir netiesioginis kaltės pripažinimas. Žmonės dėl kažko gailisi, jei yra arba jaučiasi prie to prisidėję.
Viešai jis to niekada nepasakė, jo tikrieji veiksmai tą naktį taip ir liko nežinomi. Bet Norvegijos nacionalinės televizijos archyvuose tebėra keturiolika sekundžių Gorbačiovo tylos, galinčios apie visa tai pasakyti daug daugiau, nei visi jo kada nors ištarti žodžiai.
1991-ųjų birželio 5-ąją Gorbačiovas skrenda į Oslą atsiimti dar praeitų metų rudenį jam skirtą Nobelio taikos premiją ir atlikti nobelistui privalomą darbą – perskaityti iškilmingą paskaitą. Norvegijos nacionalinė televizija šio vizito išvakarėse skubiai išsikviečia savo specialųjų korespondentą Maskvoje Hansą-Wilhelmą Steinfeldą: šis ne tik puikiai moka rusų kalbą, bet ir gerai pažįsta Michailą Gorbačiovą, yra ėmęs iš jo ne vieną interviu, pirmuosius dar iki anam tampant SSRS galva.
Visa bėda (arba laimė), kad Sausio 13-osios naktį Hansas-Wilhelmas Steinfeldas buvo Vilniuje. Įtampai augant, jis atskrido čia iš Maskvos su savo kolegomis skandinavų žurnalistais ir iš pradžių buvo nusiteikęs itin skeptiškai, matydamas lietuvių pasirengimą gintis – aplink Parlamento rūmus statomas barikadas ir panašiai. Daug metų pažinodamas Gorbačiovą jis buvo įsitikinęs, kad visa tai yra gerokai perdėta, jokia karinė jėga tikrai nebus panaudota. Kol sausio 11-ąją, sekdamas ir filmuodamas Vilniaus gatvėmis judantį karinį šarvuotį, neatsidūrė prie šturmuojamų Spaudos rūmų. Jis ten iš užsienio žurnalistų buvo pirmas. Matydamas automatų šūviais įbauginti bandomą minią, sovietų tanko fone įrašė emocingą reportažą apie tai, kad Vilniuje kartojasi 1968-ųjų Prahos įvykiai – sovietų kariuomenė jėga bando užimti pastatą, kuriame leidžiama laisvoji spauda, šaudydama beginkliams žmonėms virš galvų.
Sausio 13-osios naktį, jau sekant ir filmuojant tankus, judančius Vilniaus gatvėmis Televizijos bokšto link, kelia jiems užtvėrė karinis visureigis. Buvo pareikalauta atiduoti filmavimo kamerą. Ir kai rusas Hanso-Wilhelmo operatorius ne iškart pakluso įsakymui, gavo smūgį į veidą automato buože.
Tą naktį Hansas-Wilhelmas Steinfeldas įstengė įrašyti tik radijo reportažą, stovėdamas anapus bokštą šturmuojančios Pskovo desantininkų divizijos – prasiveržti į patį įvykių epicentrą jam jau nebepavyko. Iš ten atvažiavo į Seimą ir likusią naktį tiesiog sėdėjo ant laiptų tarp parlamentinių stalų, stebėdamas mirtinai išvargusius mūsų parlamentarus, karts nuo karto einančius prie mikrofono pranešti naujausių žinių apie sužeistuosius ir žuvusiuosius arba tiesiog pasakyti kažką paguodžiančio, kad ausyse nespengtų tyla. Sėdėdamas ant tų praėjimo laiptų ir stebėdamas šį beviltišką šokį, jis galiausiai pravirko.
Kai praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų paklausiau jo, kodėl jis tada verkė, Hansas-Wilhelmas atsakė: „Nežinau, matyt, iš bejėgiškumo. Nors prieš tai kaip žurnalistas buvau praktiškai visuose braškančios SSRS „karštuosiuose taškuose“ ir mačiau daug žiauresnių dalykų, bet niekada neverkiau. Ne, niekada iki Vilniaus nebuvo tokios emocijos. O čia apsiblioviau kaip vaikas. Nes mačiau tą absoliučiai taikią žmonių kovą už savo laisvę, kuriai numalšinti buvo mesta tokia brutali karinė mašina. Tą naktį atrodė, kad jokios vilties nebėra, viskas bus sutraiškyta be jokių skrupulų.“
Birželio 5-osios rytą, iš vakaro atskridęs į savo namus Osle, Hansas-Wilhelmas Steinfeldas ruošėsi istoriniam interviu. Nuo sausio įvykių Vilniuje jau buvo praėję beveik pusė metų ir anos emocijos spėjo priblėsti. Jis vienintelis gavo leidimą pasitikti Gorbačiovą tiesiai prie lėktuvo trapo. Jokios žurnalistinės diversijos Hansas-Wilhelmas neplanavo, kol rišdamasis kaklaraištį per radiją neišgirdo, kad į Vilniaus gatves tą rytą vėl išriedėjo tankai. Ir čia jam užvirė kraujas, atmintyje iškilo Sausios 13-osios naktis. Jam einant pro duris, žmona, pajutusi jo pasikeitusią nuotaiką, pasakė: „Hansai, tik nekvailiok. Visa tai labai rimta.“ Oro uoste laukiant Gorbačiovo lėktuvo, operatorius irgi kažką pastebėjo. Ėmė jo klausinėti, kokio velnio jis taip jaudinasi, čia gi tik paprastas reportažas. Hansas-Wilhelmas nieko jam neatsakė.
Leisdamasis lėktuvo trapu Gorbačiovas nuoširdžiai apsidžiaugė, matydamas apačioje jo laukiant pažįstamą veidą. Kreipdamasis į jo pirmuosius žingsnius Norvegijos žemėje fiksuojančią kamerą pasakė, kad Hansas-Wilhelmas per pastaruosius metus tapo jam artimiausiu iš visų užsienio žurnalistų, kurį jis drąsiai gali pavadinti netgi savo draugu.
Pirmasis Hanso-Wilhelmo klausimas buvo darbinis. Maždaug: kokią jis, Michailas Gorbačiovas, Nobelio taikos premijos laureatas, mato taikos pasaulyje perspektyvą ir ką reikėtų daryti, kad taikos būtų dar daugiau. Į šį klausimą Gorbačiovas atsakinėjo ilgai ir noriai, vardijo savo nuopelnus ir jo veide visą tą laiką švietė atpalaiduojanti šypsena. Bet vos tik jis baigė, Hansas-Wilhelmas uždavė antrą klausimą: „Štai, Michailai Sergejevičiau, jūs vis kalbate apie taiką pasaulyje ir kiek jūs esate prie to prisidėjęs, o kaip tuomet jūs pakomentuotumėte tai, kas įvyko Vilniuje?“
Geranoriška, viską atpalaiduojanti šypsena iš Gorbačiovo veido dingo negrįžtamai. Žvilgsnis ėmė lėtai keistis – iš draugiškai atsidavusio į užspeistą ir išduotą. Visa ši veido transformacija truko ilgai (bent jau kaip eterio laikui) – ištisas keturiolika sekundžių. Per jas Gorbačiovas neištarė nė žodžio. Galiausiai nusisuko nuo kameros ir nuėjo link jam, Nobelio taikos premijos laureatui, paruošto limuzino.
Apie tai, kad egzistuoja keturiolika sekundžių tokios iškalbingos Gorbačiovo tylos, sužinojau atsitiktinai. 2013 metais buvau užsidegęs rašyti scenarijų vaidybiniam filmui apie Sausio 13-osios naktį Vilniuje. Maniau ir tebemanau, kad tai buvo unikalus epizodas istorijoje, kai kariuomenės ir taikių protestuotojų mūšyje pirmą kartą tokį milžinišką vaidmenį suvaidino vizualinė žurnalistika (foto ir ypač video). Panašų smūgį per Gandžio Indijos išsivadavimo judėjimą anglų kolonistams sudavė rašto žurnalistika ir čia buvo kažkas panašaus, tik jau technologijos kitos. Žudynių Vilniuje vaizdai žaibiškai apskriejo pasaulį, iššaukė žmonijos empatiją ir tai turėjo didžiulę, jei ne lemiamą įtaką, kad žudynės nebūtų tęsiamos.
Čia vėlgi tenka banaliai pasikartoti: ačiū Dievui, kad už viso to stovėjo pasaulio garbės ir meilės trokštantis Gorbačiovas, o ne Putino tipo tironas, kuriam, kaip matome šiandien, į visa tai giliai nusispjaut. Žodžiu, pradėjau gilintis, kokie užsienio žurnalistai tada labiausiai pasižymėjo šiame tankų ir VHS kamerų mūšyje ir labai greit atsitrenkiau į Hansą-Wilhelmą Steinfeldą. Jau po kelių dienų sėdėjau jo vasarnamyje prie Šiaurės jūros netoli Oslo, kur išgirdau šį pasakojimą. Filmas, kuris jau sukosi mano galvoje, turėjo baigtis būtent tomis dokumentinėmis keturiolika sekundžių Gorbačiovo tylos.
Filmo taip ir nepastačiau. Tą rudenį Kijeve prasidėjo Maidano revoliucija, paskui – Krymo užgrobimas, karas Donbase ir mūsų senos kovos už laisvę pasitraukė į antrą planą. Liko tik šis pasakojimas ir kažkur Norvegijos nacionalinės televizijos archyvuose tebesanti medžiaga. Negaliu garantuoti, kad tos keturiolika sekundžių tylos atsakytų į visus klausimus ir paslaptis, kurias Gorbačiovas nusinešė į Maskvos Novodevičės kapines, bet tai, ko gero, vienas tiksliausių, nuogiausių šio prieštaringo žmogaus videoportretų.
Žmogaus, norėjusio, kad visi jį mylėtų, ir tuo pat metu troškusio absoliučios valdžios, sunkiai suderinamos su prieš tai išvardytais norais. Siekusio suteikti imperijai žodžio laisvę ir žmogišką veidą ir išsigandusio, kai iš po nuolankių vergiškų kaukių ėmė lįsti žmogiški veidai ir kalbėti apie savo teises. Būdamas iš prigimties minkštas jis kartą pabandė būti kietu ir suprato, kad tai niekur neveda, bet buvo jau per vėlu.
Tą birželio 5-osios vidurdienį, lipdamas iš lėktuvo Oslo oro uoste, jis jau tikriausiai suvokė, kad viskas slysta iš jo rankų: tankai į Vilniaus gatves tą rytą išvažiavo ne šiaip sau – kažkas aiškiai norėjo parodyti, kad žmogus, išvykęs į Oslą atsiimti Nobelio taikos premijos, nebeturi jokios galios savo buvusioje plantacijoje. Sprendimus čia jau priima kiti ir tie sprendimai nuo šiol bus kieti.
Laimei, istorija pasisuko taip, kad šiandien galiu laisvai rašyti šį in memoriam, nesidairydamas pro petį, ar kartais prie manęs neartėja įtartini kostiumuoti vyrai. Bet toji alternatyvi sovietinio vergo gyvenimo perspektyva neapleidžia.
Vis dar norisi kažkam dėkoti, kad esu laisvas. Ir tai labai žemina, kerta per orumą, bet nieko negali su tuo padaryti. Matyt, tai yra užkoduota: gimęs vergu, niekada nebus... Nes norisi dėkoti, nors tu ką.
Pirmą kartą komentaras publikuotas „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.
