O trigrašį kyštelėti pagaliau turėčiau ir moralinę teisę, nes jaunystėje gana ilgai profesionaliai žaidžiau futbolą, o be to, dar ir buvau premjeru. Iš karto pasakysiu, kad minėtas palyginimas man pasirodė vargiai vykęs, nes futbole atsarginiai iš tiesų įšoka į aikštę pilni jėgų, su tikslu pagerinti pavargusios komandos žaidimą, kartais tai būna numatoma iš anksto.
Su Vyriausybės nariais, pakeičiamais kadencijos viduryje ar kitu metu, taip iš esmės nebūna, greičiau priešingai. Vyriausybės narių keitimas beveik visuomet būna vienoks ar kitoks politinis veiksmas, be to, tiems, kas tą kabinetą formavo bei tvirtino, tenka tiesiogiai ar ne pripažinti klydus, pasirenkant komandą, kas dažnai ir sunku, o politiškai gali būti ir neparanku.
Naujiems ministrams beveik visuomet reikia laiko susipažinti su Vyriausybės veikla, savo sritimi, sudaryti savo kaip ministro komandą, susipažinti su atliktais ir neatliktais darbais, vykdant Vyriausybės programą, jau žinyboje dirbančiais valdininkais, kurie nebūtinai naujajam vadovui būna lojalūs, bent jau iš karto. Tai tikrai ne išleisto atsarginio į futbolo aikštę situacija, kur gali iš karto gauti kamuolį ir įmušti įvartį, nes komanda tam pasiruošusi.
Apskritai šis keistokas palyginimas su į futbolo aikštę išleidžiamu atsarginiu žaidėju atsirado kažkodėl šiuo metu kilusios diskusijos apie „Vyriausybės perkrovimą“ kontekste. Kodėl toks perkrovimas reikalingas, kodėl taip atkakliai peršamas, tarsi nebūtų kitų problemų, kokios čia gali būti politinės priežastys – kol kas migla.
Ar dėl to, kad artėja šio Seimo ir valdančiosios daugumos pusiaukelė, ar todėl, kad Vyriausybė ir jos nariai nepopuliarūs, o gal todėl, kad Seime galėtų susiformuoti kita dauguma arba pasikeisti valdančiosios koalicijos sudėtis?
Artėjantys savivaldos rinkimai taip pat negalėtų būti bent kiek rimtesnė „Vyriausybės perkrovimo“ priežastis, nes reikalautų didesnio politikų dėmesio būtent regionams, o ten iš tiesų yra daug problemų, jos įvairiuose miestuose skirtingos, yra ką veikti ir siūlyti.
Aišku, savivaldos rinkimų rezultatai, jei ne visai, tai iš dalies atspindės realų politinių partijų išsidėstymą prieš vėliau įvyksiančius prezidento ir Seimo rinkimus 2024-aisiais.
Nei pirma, nei antra, nei trečia minėtos aplinkybės nėra šiuo metu kokios nors realios priežastys Vyriausybės narių keitimui, jeigu šie tinka pačiai valdančiajai koalicijai, kuri, kaip ir jos deleguota premjerė, savo ministrų sudėtimi, atrodo, yra patenkinta, juos gina. Net „pokyčius“ mėgstanti Aušrinė Armonaitė Vyriausybės sudėties atžvilgiu pasisako visiškai priešingai, netgi konservatyviai.
Pagaliau valdančiųjų populiarumas yra pačių valdančiųjų reikalas, vargu, ar opozicija, politologai turėtų dėl to iš tiesų jaudintis. Kita vertus, labai sunkiai įsivaizduoju, jog vieno ar kito ministro pakeitimas iškeltų Vyriausybę į populiarumo aukštumas ar kaip nors tenkintų opozicijos reikalavimus.
Be to, ši Vyriausybė yra koalicinė, tokiai pakeisti kad ir vieną ministrą visuomet daug sunkiau nei kokiai nors vienpartinei, kaip yra, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Ten Vyriausybės narių keitimas yra iš esmės valdančiosios partijos vadovų reikalas. Lietuvos atveju, kur rinkimų sistema ilgainiui užprogramavo koalicines vyriausybes, tai reiškia įvairiausių pozicijų derinimą ir Seime, ir tarp koalicijos partnerių. O Vyriausybei, šiuo metu mėginančiai suvaldyti kelias krizes vienu metu, vargu, ar tai tikslinga.
Premjerė Ingrida Šimonytė, man regis, supranta, jog vieno ar kito Vyriausybės nario keitimas kritikų neužčiaups. O pats keitimo procesas visuomet sudėtingas, reikalaujantis ir prezidento įsikišimo, suderinimo, kaip jau minėta, trijose partijose ir todėl keliantis bangas pačioje koalicijoje, bet nebūtinai atnešantis naudos Vyriausybei, kaip teigia kai kurie ekspertai. Todėl vargu, ar vieno kito ministro pakeitimas pagerintų ir populiarumo rodiklius, ko galbūt norėtų visų valdančiųjų frakcijų politikai, artėjant rinkimams.
Dabartinė šalies situacija reikalauja, visų pirma, greitų ir ryžtingų Vyriausybės žingsnių, švelninant infliacijos ir aukštų elektros kainų pasekmes gyventojams. Jei jau trys ketvirtadaliai šalies piliečių galvoja, jog jų ekonominė padėtis prastėja, o greičiausiai taip ir yra, tai rimtas paraginimas politikams, Vyriausybei ne gaišti laiką, dažant fasadą, o ryžtingai veikti.
Ne menkesni iššūkiai ir kitose srityse – užsienio, saugumo politikoje, toliau mėginant suvaldyti iš Baltarusijos peršamą pabėgėlių srautą. Pagaliau ir karas Ukrainoje dar nesibaigė. Bet koks platesnis ar siauresnis Vyriausybės sudėties keitimas minėtoms problemoms dėmesį, akivaizdu, sumažintų.
Todėl šiuo metu daug svarbiau šalies institucijų – Vyriausybės, Seimo ir prezidentūros – bendradarbiavimas, o ne tik varžytinės, mėginant iškelti savo tikrus ir tariamus nuopelnus – esą, siūliau seniai tą ir aną, nepaklausė ir pan. Kol kas, deja, menkiausias iššūkis sukelia nereikalingus šalies politikų tarpusavio ginčus, kaltinimus, atsakomybės permetinėjimą vietoje glaudaus bendro darbo.
Lietuva – visos atsakingos institucijos kartu – privalo aktyviai dalyvauti ir Europos Sąjungoje vykstančiuose procesuose, ypač mėginant suvaldyti energetikos iššūkius, nes jų nesuvaldymas galėtų turėti nepageidautinų politinių pasekmių įvairiose šalyse narėse, o ir vykdant sankcijas, mažinant paramą Ukrainai ir t. t.
Kosmetiniai Vyriausybės „perkrovimai“ čia tikrai nepadės, juolab perkrovimai atsarginiais. Gana keista, jog mes mėginame patarti savo partneriams Europos Sąjungoje neišsigąsti energetinių sunkumų, šaltos žiemos, kai patys nepastebime, kaip gaištame laiką nevaisingoms diskusijoms, o mums kylančios problemos – tos pačios ir net, elektros kainų ar infliacijos atveju, dar sunkesnės.
