Tiesa, tuomet neegzistavo socialinė žiniasklaida, kuri situaciją būtų „žymiai pabloginusi“. Šiandien novelistą trikdo baimė dėl naujojo fašizmo iškilimo bei Donaldo Trumpo grįžimo. Jis perspėjo apie Jungtinėse Valstijose augantį smurtą. „Blogai, jog grasinimai mirtimi tapo įprastu dalyku,“ – sakė jis, akcentuodamas, kad nenori atrodyti pesimistas. „Iš prigimties esu optimistas, – pabrėžė. – Aš žiūriu į priekį.“ Šiuo metu jo romanai aptarinėjami nebe politinėje erdvėje, o feljetonuose. „Išties, jis tik rašytojas, kuris praleidžia dvejus ar trejus metus rašydamas knygą ir išlenda iš savo kambario keliems interviu.“
Paklaustas, ką galėtų patarti tiems, kurie dabar susiduria su baime dėl padėties pasaulyje, S. Rushdie atsakė: „Turite imtis veiksmų. Darykite viską, kad išvengtumėte pavojų.“ Taip elgėsi ir pats, priėmęs sprendimą neišsigąsti, netylėti ir tapti žodžio laisvės simboliu. Šis interviu turėjo būti publikuotas rugpjūčio 18 d., tačiau įvykiai susiklostė kitaip. Rugpjūčio 12 d. ant Šatokvos institucijos scenos, kur S. Rushdie turėjo netrukus kalbėti renginyje „Prieglobsčio miestas“ apie JAV kaip „saugų rojų ištremtiems rašytojams“, užšoko 24 metų Hadi Mataras ir peiliu smeigė jam 15 dūrių į veidą, kaklą, ranką ir pilvą.
Komentuodamas CNN, renginio moderatorius Henry’is Reese’as teigė, jog „užpuolikas užsiminė apie fatvą, tačiau buvo sunku suprasti.“ Suteikus pirmąją pagalbą, rašytojas išvežtas į ligoninę Eryje (Pensilvanijoje). Paskaitą rengusi institucija sulaukė kritikos dėl nepasirūpinimo atsargumo priemonėmis, tokiomis kaip metalo ieškikliai. Ji nusprendė to nedaryti, nes „baiminosi, kad taip sukurs atskirtį tarp pranešėjų ir auditorijos.“
Libaniečių šeimoje, emigravusioje į JAV iš Jarūno miestelio (pietų Libanas), gimęs Hadi Mataras niekuo neišsiskyrė. Pasak „The Telegraph“, vaikino būdas pasikeitė 2018 m., kai sugrįžo iš Libano, kur mėnesį svečiavosi pas tėvą. Jis virto uoliu tikinčiuoju. Anot motinos Silvanos Fardos, „sūnus tapo paniuręs, intravertas.
Tikėjausi, jog grįš motyvuotas, baigs mokyklą, gaus diplomą bei pradės dirbti. Bet jis užsidarė rūsyje ir neleido įeiti.“ H. Mataras niršo, kad motina jo nuo mažens nesupažindino su islamu. Užpuolikas į renginį pateko su įėjimo kortele, taip pat turėjo „netikrą vairuotojo pažymėjimą, išduotą „Hezbollah“ lyderiui Imadui Mughniyah, žuvusiam per bombos sprogimą automobilyje 2008 m. Damaske (Sirijoje)“. Kaip pranešė „Vice World News“, manoma, kad H. Mataras galėjo palaikyti ryšius su Irano revoliucijos gvardija.
Artimųjų Rytų žvalgybos pareigūnai teigė, jog yra „aišku“, kad vaikinas per socialinę žiniasklaidą bendravo su „žmonėmis, tiesiogiai susijusiais ar bendradarbiaujančiais su Kudso pajėgomis“.
Nenuostabu, Jarūne, greta Izraelio sienos, gausu Irano remiamos Libano kovotojų grupės „Hezbollah“ vėliavų kartu su religinių ir politinių lyderių portretais, pvz, Hassano Nasrallah, Ali Khamenėjaus, generolo Qasemo Soleimanio (2020 m. amerikiečių susprogdinto Irake). H. Mataro tėvas užsidarė namuose ir atsisakė incidentą komentuoti, o žurnalistai miestelio valdžios buvo išprašyti.
Nors „Hezbollah“ nuo komentarų susilaikė, jos šalininkai tviteryje žymėdami įrašus grotažyme „šventasis dūris“ išpuolį sveikino. O Irane, kurio vadovybė „kategoriškai“ paneigė bet kokias sąsajas su užpuoliku, reakcijos vyravo skirtingos. Irano branduolinių derybų patarėjas Mohammadas Marandis nevengė sąmokslo teorijos. „Neliesiu ašarų dėl žmogaus, kuris ilgus metus skleidė neapykantą islamui ir musulmonams. Bet ar ne keista, kad artėjant galimam branduoliniam susitarimui JAV reiškia pretenzijas dėl planų nužudyti Johną Boltoną... o tada nutinka tai?“
Dar rugpjūčio 13 d. Niujorke gyvenanti Irano žurnalistė ir aktyvistė Masiha Alinejad tviteryje citavo buvusio Irano viceprezidento Ata‘ollah Mohajeranio komentarą: „Aš parašiau knygą apie Khomeinio fatvą ir pasakiau Parlamento nariui Irane, jog nužudymas turi būti atliktas kitų rankomis.“ Pati režimą aštriai kritikuojanti M. Alinejad ragino Britaniją, kur gyvena šis politikas, kuo skubiau ištirti jo veiklą ir kovoti su terorizmu. Irano žiniasklaida, išskyrus reformistinį leidinį „Etemad“, laikėsi vieningos pozicijos.
Ultrakonservatyvios linijos laikraštis „Kayhan“ rašė: „Tūkstantis bravo... drąsiam ir pareigingam žmogui, kuris Niujorke užpuolė atskalūną ir piktąjį S. Rushdie. Žmogaus, kuris perplėšė kaklą Dievo priešui, ranka turėtų būti pabučiuota.“ O valstybinis laikraštis „Jam-e Jam“ pirmajame puslapyje išspausdino raguoto novelisto viena tuščia akiduobe karikatūrą su antrašte „Šėtono akis buvo išdurta“.
Teherano gatvėse „The Associated Press“ kalbinti praeiviai nevengė valdžios lozungų. „Nepažįstu Rushdie, bet džiaugiuosi girdėdamas, kad buvo užpultas, nes įžeidė islamą“, – sakė pasiuntinukas Reza Amiri. Kitas gyventojas teigė, jog įžeidinėjančių islamą bausmė lauks ne tik kitame pasaulyje, bet ir šiame – nuo žmonių rankos. Visgi atsirado tokių, kurie įvykį vertino neigiamai.
„Jaučiu, kad tie, kas tai padarė, mėgina izoliuoti Iraną, – sakė geografijos mokytoja Mahshid Barati. – Tai neigiamai paveiks santykius su daugeliu – net Rusija ir Kinija.“
Jungtinėse Valstijose įsikūrę opoziciniai judėjimai – Nacionalinė sąjunga už demokratišką Iraną ir Irano nacionalinė pasipriešinimo taryba – konstatavo, jog išpuolį „paskatino“ jau 30 metų besitęsiantis režimo kurstymas smurtauti prieš autorių.
Kaip teigė Dubajuje gyvenantis Libano šiitas Haidaras Moussawis: „Toks religinis nutarimas nepriimamas lengvabūdiškai. Negalima priversti jo išnykti.“
Pirmą kartą apie Šėtoniškas eiles S. Rushdie išgirdo besimokydamas Kembridže. Antrame istorijos kurse jam reikėjo pasirinkti tris papildomus dalykus, kurių vienas buvo „Mahometas, islamo iškilimas ir pirmasis kalifatas“, kurį dėstė medievistas Arthuras Hibbertas. Nors rašyti savo knygą ėmėsi tik 1984 m. ir rašydamas užtruko ketverius metus. Vėliau darbo trukmę kai kurie bandė pateikti kaip įžeidimą, tačiau kūrėjas visad atšaudavo: „aš galiu įžeisti žmones daug greičiau.“ Knyga išleista Jungtinėje Karalystėje 1988 m. rugsėjį.
Tada romano „Šėtoniškos eilės“ autorius jau buvo puikiai žinomas, 1981 m. laimėjęs Bookerio premiją. Knyga kontroversiška, nes S. Rushdie daro užuominas į Pranašą Mahometą ir jo žmonas, „kurių vardais romane pavadintos prostitutės.“ Vis dėlto medžiaga, gauta islamo istorijos studijose, iš esmės gerbia Pranašą ir juo žavisi.
Kaip sakė rašytojas: „su Mahometu elgtasi taip, kaip jis visad norėjo – ne kaip su dieviška figūra (kaip krikščionys – „Dievo sūnus“), bet kaip su žmogumi („Pasiuntiniu“).“ Tas kelias savaites knyga buvo „tik romanas“ ir net pateko į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą. Tačiau spalio 6 d. jam paskambino draugas Salmanas Haidaras, Indijos vyriausiojo komisaro pavaduotojas Londone, ir oficialiai, Vyriausybės vardu, pranešė, kad „Šėtoniškos eilės“ Indijoje uždraustos.
Iki gruodžio Britanijos musulmonai sujudo bei žygiuodami miestelių gatvėmis degino romano kopijas. Protestų mastas bendruomenėse atskleidė Indijos subkontinento varžybas tarp Deobandis (sunitų atgimimo judėjimas, besilaikantis Hanafi teisės mokyklos) ir Barelvi (sunitų atgimimo judėjimas, besilaikantis Hanafi ir Shafi‘i teisės mokyklų) grupių.
Po mėnesio, 1989 m. sausį, didžiulis mitingas įvyko Bradforde. Pyktis nuraibuliavo atgal į Indiją. Kad nebūtų pralenktas, Jamaat-e-Islami (islamo judėjimas, susikūręs Britų Indijoje) vasario 12 d. surengė demonstraciją Islamabade, kur priešais JAV kultūros centrą suplūdo didžiulė minia. Kilus riaušėms daugiau nei 80 žmonių sužeista, 5 žuvo.
Anot žurnalistės Kim Ghattas, „tą vakarą Khomeinis esą žiūrėjo žinias ir buvo sukrėstas jaunų pakistaniečių mirčių, dėl ko paskelbė fatvą.“ Ironiška, kad ši knyga jau kelis mėnesius buvo išversta į persų kalbą ir laisvai pardavinėjama Teherane, kol valdžia ūmai susizgribo.
1989 m. vasario 14 d. Teherano radijuje perskaitytas Khomeinio įsakas: „Informuoju išdidžius pasaulio musulmonus, kad autorius knygos „Šėtoniškos eilės“, kuri yra priešiška Islamui, Pranašui ir Koranui, ir visi, kurie susiję su jos leidimu, kurie žinojo apie jos turinį, pasmerkiami mirti. Prašau musulmonų, vos juos radus, nužudyti.“
O jei kuris musulmonas tai vykdydamas žus, iškart bus laikomas kankiniu. Tą pačią naktį S. Rushdie gavo policijos apsaugą ir pradėjo slapstytis. Dešimtmetį, praleistą baimėje, tarsi vaiduokliui išnykus visuomenėje, rašytojas atkūrė 2012 m. „The New Yorker“ straipsnyje „The Disappeared“ (liet. „Pradingusysis“). Tekste susipina sunki žmogaus psichologinė būsena su kandžiu, autoriui būdingu humoru. Iškart po fatvos paskelbimo S. Rushdie CBS News biure žurnalisto paklausė, kaip jam reaguoti, bet tas šyptelėjo: „O, pernelyg nesijaudinkit. Khomeinis nuteisia mirties bausme Amerikos prezidentą kiekvieną penktadienio popietę.“
Vakaruose ediktas vertintas kaip religinio fanatizmo išraiška, tačiau, ekspertų nuomone, už jo slypėjo politinis išskaičiavimas. Ajatola tapo visų musulmonų, kurie jautėsi įžeisti ir niekinami, net tų, kurie apskritai neskaitė „Šėtoniškų eilių“, balsu. Galbūt niekada nesužinosime, ar Khomeini specialiai išrinko šią datą, kad nustelbtų antraštes apie sovietų pasitraukimą iš Afganistano bei Saudi ideologinį laimėjimą, o gal tiesiog pasinaudojo gautu šansu.
Tuo metu jauna Islamo Respublika buvo ką tik išbridusi iš egzistencinių iššūkių: aštuonerius metus trukusio karo su Iraku, gilėjančio politinio nesutarimo tarp dvasininkų, svyruojančios ekonomikos, kuomet normuotas maistas ir degalai, bei diplomatinės izoliacijos. Khomeinis dažnai naudojosi problemomis, kurios atitraukdavo visuomenės dėmesį nuo revoliucijos klaidų, pvz., 1979 m. studentams apgulus JAV ambasadą, kai šalies viduje blykstelėjo krizė dėl politinės ateities. Vis dėlto XX a. devintąjį dešimtmetį ajatolos valdžia sudrebėjo iš pagrindų, atradus schemą, pagal kurią Iranas gaudavo ginklų siuntas iš JAV arba, Khomeinio žodžiais, „Didžiojo Šėtono“ – mainais už pagalbą išlaisvinant „Hezbollah“ laikomus amerikiečių įkaitus.
Tarp 1986 m. „Irano-Contra skandalo“ ir Irano-Irako karo pabaigos ajatolai žūtbūt reikėjo kito gudraus žingsnio. Jis norėjo garantuoti savo sukurtos teokratijos amžinumą. Šią tarptautinę aferą padėjęs atskleisti Irano ryšininkas Mehdis Hashemis buvo artimas ajatolos įpėdinio Husseino-Ali Montazerio sąjungininkas. O pastarasis viešai protestavo prieš masines politinių kalinių egzekucijas ir pasisakė už nuosaikią vidaus ir užsienio politiką, leidžiančią Iranui iš revoliucinės visuomenės virsti normalia šalimi, gerbiančia žmogaus ir Dievo įstatymus.
Taigi ajatolai reikėjo dar vienos dūmų uždangos, siekiant perrašyti konstituciją, kad įpėdiniu taptų atsidavęs pasekėjas Ali Khamenėjus (dabartinis lyderis), kuris neturėjo tokios kvalifikacijos kaip Montazeris. „Šėtoniškos eilės“ pasirodė tinkamiausiu laiku. Beje, Montazeris užginčijo fatvą: „pasaulyje suvokiama, kad mūsų verslas Irane yra tik žmonių žudymas.“
Vos kelios musulmoniškos šalys atsišaukė į ajatolos raginimą. Maža to, įsikišo Saudo Arabija, kuri nuėjo teisiniu keliu. Šeichas Bin Bazas paskelbė, kad S. Rushdie turėtų būti teisiamas už akių, išsiaiškinant, ar jo knyga išties šventvagiška. Šeichas Gad al-Haqas, Egipto vyriausiasis Al-Azharo imamas, taipogi pasisakė prieš Khomeinio fatvą. Tačiau jie abu žodžio ir rašymo laisvės negynė, Al-Azharo požiūris buvo paprastas: niekas negali būti pasmerktas mirties bausme prieš tai neįvykdžius teisingo teismo. Verdiktą tokiu atveju turėtų paskelbti Vyriausybės atstovas. Praėjus keturiems mėnesiams po fatvos, ajatola Khomeinis mirė nuo širdies smūgio. Iranas liko su dviguba krize: jokio oficialaus įpėdinio ir fatva, sukėlusia dešimtmetį trukusią diplomatinę krizę su pasauliu, sužlugdžiusia tarptautinę prekybą ir dar labiau izoliavusia režimą.
S. Rushdie nestojo prieš teismą ir išvengė mirties. Tačiau dėl asociacijos su autorium kentėjo leidėjai, vertėjai ir knygynai. Japonų arabistas, vertėjas Hitoshi Igarashi 1991 m. mirė subadytas, 1993 m. į norvegų leidėją Williamą Nygaardą paleisti trys šūviai (jis išgyveno). 1993 m. liepos 2 d. islamo kovotojai padegė „Madimak“ viešbutį rytų Turkijoje, ketindami nužudyti turkų vertėją Azizą Nesiną; vertėjas išgyveno, tačiau žuvo 37 žmonės.
Kiti, neturintys jokių ryšių su S. Rushdie, taipogi pajuto virš galvų Damoklo kardą nuo Egipto iki Pakistano. 1994 m. sausį šimtas arabų intelektualų pasirašė pareiškimą, ginantį S. Rushdie, kuris buvo išspausdintas Egipto dienraštyje. Spalio 14 d. Kaire fundamentalistų sunkiai sužeistas Nobelio literatūros premijos laimėtojas, egiptiečių rašytojas Naguibas Mahfouzas, kurio romanas „Gebelavio vaikai“ (angl. Children of Gebelawi, 1959 m.) taipogi uždraustas kaltinant šventvagyste. Draudimas panaikintas 2006 m. ir knyga Egipte tapo bestseleriu. Vienaip ar kitaip, mirties posūkis Irano ir Saudo Arabijos varžybose leido žaidėjams save pozicionuoti kaip pasaulinius islamo vėliavnešius.
Daugelio atžvilgiu S. Rushdie skandalas žymėjo islamofobijos iškilimo JAV ir Europoje pradžią, paveikusią milijonus musulmonų bendruomenių, o ypač pabėgėlius. Ajatolai vadovaujant karingiems fanatikams, S. Rushdie darė tą patį su islamofobiškais, liberaliais imperialistais (Billu Maheriu, Christopheriu Hitchensu, Samu Harrisu), o paprastos musulmonų bendruomenės netikėtai įstrigo tarp jų. Kitą dieną po fatvos niekas negalėjo skaityti „Šėtoniškų eilių“ kaip eilinio romano. S. Rushdie tapo ikona, vakariečiai naudojo jį maskuodami savo neapykantą musulmonams, o musulmonai – smerkdami Vakarus ir jų tariamą sąmokslą prieš islamo pasaulį.
Pasak britų rašytojo Kenano Maliko, „ši knyga Britanijos politiniame ir kultūriniame gyvenime virto takoskyra, iškėlusia į paviršių tokias problemas kaip radikalusis islamas, žodžio laisvė ir tolerancijos ribos.“ Po fatvos labiau išaugo priešiškumas musulmonams ir sustiprėjo moralinio nepriimtinumo jausmas, įžeidžiantis kitas kultūras ar tikėjimus pliuralistinėje visuomenėje. Fundamentalistinis islamas anksčiau bemaž neegzistavo Vakarų musulmonų bendruomenėse, o dabar – giliai įsitvirtino. Kampanija prieš S. Rushdie buvo bene pirmasis didelis įniršio pliūpsnis dėl tapatybės simbolių sutepimo, tuo metu, kai tie simboliai įgavo naują reikšmę. Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius Vakaruose augę musulmonai retai savo tapatybe laikė „buvimą musulmonu“.
Tad neapykanta S. Rushdie parodė, kad pakito savęs suvokimas ir atsirado savita musulmono tapatybė. Tai iššaukė „civilizacijų susidūrimą“, kurio šalininkai pabrėžė, jog „musulmonų buvimas yra nesuderinamas su Vakarų vertybėmis“. Maža to, devintasis dešimtmetis buvo tradicinių politinių ir moralinių ribų laužymas, kuris veikia mus ir šiandien.
Kaip 1990 m. S. Rushdie savo esė „In Good Faith“ pastebėjo: „žmonės savo ateitį formuoja ginčydamiesi ir mesdami iššūkius, kvestionuodami ir sakydami, kas nepasakoma; ne lenkdami kelius dievams ir žmonėms.“ Vis dėlto žodžio laisvė net dabar išlieka pavojuje. 2019 m. apie 40 proc. pasaulio šalių galiojo šventvagystės įstatymas, taikomas knygoms. Pasak amerikiečių rašytojos Jill Filipovic, JAV religiniai konservatoriai jau seniai siekia naudoti valdžią kalboms bei išraiškoms, kurios jiems nepatinka, blokuoti: nuo krikščionybę žeidžiančių meno kūrinių finansavimo blokavimo iki knygų, kuriose aprašoma keista, „nepadori“ tapatybė, draudimo.
Ir liberalai turi savo cenzūrinių impulsų, nors šie labiau kliaujasi kultūros institucijomis ir verslu, o ne valstybe. 2015 m. net 40 proc. jaunų JAV žmonių pritarė, kad valstybė ribotų žodžio laisvę, jei ta žeidžia mažumų grupes.
1998 m. Irano reformatorių prezidentas Mohammadas Khatamis patikino Britaniją, kad šalis neįgyvendins fatvos. Tačiau 2019 m. ajatola Ali Khamenėjus pareiškė, jog mirties nuosprendis rašytojui „neatšaukiamas“, o už jo galvą paskirta 3 mln. dolerių premija.
S. Rushdie yra sakęs: „pačią Khomeinio fatvą galima vertinti kaip šėtoniškų eilių rinkinį, nes blogis pasirodo prisidengęs dorybe, o tikintieji – apgaudinėjami.“
