Rytprūsiai – liūdna mirusi žemė, nebyli karo nusikaltimų liudininkė, apgyvendinta nesuprantančių, kur ir kodėl pateko, rusų kolonistų. Dabar ne laikas kelti teritorines pretenzijas galbūt netgi veikiantį branduolinį ginklą turinčiai valstybei, bet nė kiek neabejoju, kad po visiško Putino imperijos žlugimo Rytprūsių likimą teks spręsti iš naujo.
Išsigandęs tironas atvyko ten padrąsinti savo kolonistų, abejojančių, ar jiems ne laikas pasekti sprunkančių iš Krymo rusų pavyzdžiu. Bet svarbiausia – įtikinti save, kad viskas yra gerai, dešimtmečiais jokių gyvybės ženklų nerodęs imperijos pakraštys sėkmingai prie jos prigijo.
Santykiai su velioniu Gorbačiovu – kur kas jautresnė Putinui tema negu kažkoks Kaliningrado tranzitas. Pasirinkęs svarbiausiu savo ideologijos naratyvu istorinę skriaudą dėl sugriuvusios Sovietų sąjungos, Putinas perrašė ir Gorbačiovo vaidmenį istorijoje. Iš paskutinio Sovietų Sąjungos vadovo, desperatiškai bandžiusio pasipriešinti jos griūčiai, Gorbačiovas perpieštas į griovėją, gavusį už savo nuopelnus Vakarams Nobelio taikos premiją. Todėl gyvas, nors ir labai senas bei ligotas, Putinui jis buvo nereikalingas – dar ims ir leptelės kažką apie taiką ir nenusisekusią „specialiąją operaciją“.
Lietuvoje Gorbačiovo mirtis paskatino eilinį stebėjimosi tariamu Vakarų politikų naivumu priepuolį. Nes Šaltojo karo užbaigimas mums neatrodo pakankama priežastis pasakyti apie velionį keletą šiltų žodžių, pacituotų iš istorijos vadovėlio. Ir jau tikrai nesuprasime vokiečių, su Gorbačiovo pavarde siejančių Berlyno sienos griuvimą ir šalies susivienijimą. Lietuvos užsienio politikos formuotojų ir sofos ekspertų vienybė nesusvyravo – Gorbačiovas pasmerktas, kaip pelnytos bausmės išvengęs nusikaltėlis. Tik ne už Sovietų Sąjungos sugriovimą, o už desperatiškas pastangas tą griūtį stabdyti.
Apie save nesužinojome nieko naujo, tokie pat neatlaidūs net ir mirusiems priešams bei suklydusiems draugams buvome visada. Kur kas daugiau viešų asmenybių pasisakymai Gorbačiovo mirties proga atskleidė apie šių dienų Rusiją. Buvęs Valstybės Dūmos deputatas, dabar tapęs visų Kremliaus propagandos TV kanalų pašnekovu, Sergejus Markovas nesiliauja stebėtis, kad Rusijos karo prieš Ukrainą, kurį jis vadina „specialiąja karine operacija“, metu mirė net trys Sovietų Sąjungos „griovėjai“: Leonidas Kravčiukas, Stanislavas Šuškevičius ir Michailas Gorbačiovas.
„Taip specialioji karinė operacija uždaro posovietinį Rusijos istorijos periodą. Šie politikai kalti dėl Rusijos tragedijos ir irimo. O dabar specialioji karinė operacija surenka Rusiją“, – rašo S. Markovas socialiniame tinkle „Telegram“.
Organizacijos „Rusų reporteriai“ vadovas Dmitrijus Michailinas priekaištus pašarvotam velioniui suformulavo dar aiškiau, teigdamas, esą tai, ką dabar daro Putinas, prieš 30 metų privalėjo padaryti Gorbačiovas.
„Manau, kad Michailas Sergejevičius nuoširdžiai manė, kad daro gerą šaliai ir planetai: taika, draugystė, atviros sienos ir visi visus myli. O gavosi tai, kas gavosi: NATO bazės prie mūsų sienų ir 90-ieji. Visus 20 savo valdymo metų Putinas taiso klaidas, kurias padarė Gorbačiovas ir Jelcinas“, – teigia D. Michailinas.
Ginčytis su propaganda nėra daug prasmės, bet pabandykime įsivaizduoti, kaip ir kur gyventumėm dabar, jei Gorbačiovas būtų elgęsis pagal dabartinių jo smerkėjų įsivaizdavimą: grasindamas branduoliniu ginklu neleidęs Vokietijai susivienyti, jėga vertęs Baltijos šalis pasilikti Sovietų Sąjungoje, uždaręs į lagerius disidentus ir toliau lenktyniavęs su JAV ginklavimosi varžybose net tada, kai atpigo nafta ir merdėjo planinė ekonomika.
Nė vienas iš prabanga Putino valdymo laikais besimėgaujančių Kremliaus propagandistų tokioje į Šiaurės Korėją panašioje valstybėje gyventi nenorėtų. Ir Stalino laikų represijų visai nepasiilgo, nes liaudies priešų kaulus pradėjęs traiškyti represinis aparatas, pristigęs žaliavos, anksčiau ar vėliau ima tuos priešus pats kurti net iš lojaliausių sistemos rėmėjų.
Putino režimas šiandien atmeta kaip klaidą po 1991-ųjų rugpjūčio pučo pralaimėjimo prasidėjusią Rusijos istoriją. Sustatę anuometinius pučistus ir dabartinius artimiausios Putino aplinkos žmones į vieną būrį sunkiai vienus nuo kitų atskirtumėte.
Vienodas ne tik pasaulio suvokimas, bet ir veidai tokie patys. Net ir nusenusį Putiną visai nesunku įsivaizduoti sėdint prezidiume kažkur tarp Vladimiro Kriučkovo ir Boriso Pugo. Po trijų dešimtmečių jis iš tikrųjų tapo vienu iš pučistų, užsimojusiu užbaigti jų apgailėtiną bandymą istorijos ratą pasukti atgal.
Todėl JAV prezidentas Joe Bidenas, pasakęs, kad Gorbačiovo veiklos „rezultatas buvo saugesnis pasaulis ir daugiau laisvės milijonams žmonių“, yra ne toks naivus, kaip jį bando įsivaizduoti lietuviai. Kaip ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, parašiusi tviteryje: „Jis suvaidino kertinį vaidmenį pabaigiant Šaltąjį karą ir sugriaunant geležinę uždangą.
Tai atvėrė kelią laisvai Europai. Šio palikimo mes nepamiršime“. Kad ir kiek nuoskaudų po Sausio 13-osios buvome sukaupę, atėjo metas pažvelgti plačiau ir suprasti, kad alternatyva Gorbačiovui buvo tik pučistai bei jų misiją po dešimtmečių pratęsęs Putinas.
Todėl bent Gorbačiovo laidotuvių dieną pripažinkime jo nuopelnus, kad Lietuvai atsivėrė galimybė pasprukti iš griūvančios imperijos ir tapti Vakarų pasaulio dalimi.
