Įsivaizduokime neutralų stebėtoją, kuris sužino apie M. Gorbačiovo mirties faktą, teturėdamas galvoje tik tai, kad šis buvo paskutinysis žlugusio daugiataučio politinio darinio vadovas. Ką šis stebėtojas galėtų nuspręsti iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių reakcijų?
Spėju, kad tokį neutralų stebėtoją ištiktų stiprokas kognityvinis disonansas. Vienoje pusėje liūdintys, užuojautas ir pagarbą velioniui siunčiantys sovietinės imperijos ir rusiškojo komunistinio projekto nostalgikai, kartu su jais – liberalūs vakarietiškojo pasaulio lyderiai, deklaruojantys pagarbą žmogaus teisėms ir demokratijai.
Kitoje pusėje – putinizmo ideologai ir imperinės Rusijos idėjos palaikytojai, pykstantys dėl iš rankų paleistų teritorijų, o kartu – paradoksaliai – ir tų paleistųjų, bet sovietinės okupacijos gerokai prisiragavusių valstybių demokratai, prisimenantys miegantį sovietinį lyderį gatvėmis riedančių tankų fone.
Kodėl susikūrė toks dviprasmiškas Michailo Gorbačiovo vaizdinys, keistai suvienijantis ir išskiriantis vertybinius draugus ir priešus?
Pirma, Gorbačiovo vertinimas turi kelias perspektyvas. Mūsų regiono (Baltijos valstybių, Vidurio Europos) kontekste Gorbačiovas prisimenamas kaip paskutinis griūvančios imperijos lyderis, kuris stengėsi įgyvendinti būtinas reformas, integruoti į sovietinį naratyvą nepatogias istorines tiesas (Stalino represijos, Molotovo-Ribentropo paktas), bet tvirtai laikėsi tikslo išsaugoti vadinamąją sąjungą ir jos ribas.
Vakaruose Gorbačiovas sėkmingai suformavo savo kaip slapto demokrato komunistinėje sistemoje įvaizdį. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo pradžioje Vakarų pasaulyje tvyrojo tikėjimas, kad Šaltasis karas pasibaigė demokratijos idėjos pergale. Gorbačiovas patogiai patvirtindavo tą idėją, pozuodamas kaip tariamas reformatorius, kurio tikslas ir buvo komunistinio totalitarizmo sistemos griūtis.
Tiesa čia ta, kad sugrįžęs į savąją geležinės uždangos pusę Gorbačiovas taip pat entuziastingai aiškino apie būtinybę likti vadinamojoje sąjungoje. Besipriešinantys Tbilisyje, Baku ar Vilniuje sulaukė ne tik milicininkų bananų, bet ir kulkų, o galiausiai – tankų. Savo esme Gorbačiovas buvo ne demokratas, o tiesiog paskutinis griūvančios imperijos administratorius, suprantantis reformų neišvengiamumą, bet ir pasirengęs naudoti smurtą prieš tuos, kurie neigia pačią imperijos būtinybės idėją.
Vakaruose šis Gorbačiovo veidas niekada nebuvo deramai atskleistas. Tiesą sakant, niekas tikrosios istorijos girdėti ir nenorėjo. Visiems Gorbačiovas buvo tiesiog paslaptingos, niūrios, priešiškos sistemos lyderis, kuris viešai pripažino Vakarų pergalę ir demonstravo norą paremti deterministines neišvengiamos demokratijos ir liberalizmo pergalės idėjas.
Antra, mūsų istorinis naratyvas ir mūsų regiono pasakojimai per šiuos tris dešimtmečius taip ir nebuvo išgirsti ir įvertinti Vakaruose. Vytauto Landsbergio ir Sausio įvykių aukų noras patraukti Gorbačiovą į teisinės atsakomybės lauką, nubausti už jo priimtus sprendimus ar ignoruotus jam atsakingų asmenų veiksmus, Vakaruose buvo sutinkamas kaip nereikalingas emocingumas. Pačių nusikaltimų ir sovietinio lyderio vaidmens juose faktas nebuvo įsisąmonintas ir netapo bendro vakarietiško istorinio naratyvo dalimi.
Deja, bet šį istorinės tiesos atskleidimo ir įsteigimo bendroje sąmonėje darbą vėluojame atlikti ir neskubame to daryti iki šiol. Tai akivaizdžiai parodo ir dalies vakariečių nuostaba, susidūrus su revanšistinėmis putinizmo tendencijomis, pakursčiusiomis karą Ukrainoje. Nesuprantama, kad tai iš dalies yra ir Rusijoje vertinamų kaip didžiosios klaidos Gorbačiovo sprendimų taisymas.
Putino karas Ukrainoje yra revanšas už Gorbačiovo pasidavimą imperijos griūties akivaizdoje. Rusija nepripažįsta pralaimėjusi ir meta iššūkį Vakarams, kurie beveik ištisus tris dešimtmečius gyveno demokratijos ir liberalizmo pergalės nuotaikomis. Amžinosios taikos motyvo nuotaikomis.
Lietuva ir kitos Baltijos šalys, o ir visas posovietinis regionas nesugebėjo užauginti tiek įtakingų viešųjų intelektualų, sukaupti tiek politinės galios ir autoriteto, kad būtų išgirsti mūsų kaltinimai ir mūsų istorinis pasakojimas. Gorbačiovo mirtis sulaukė užuojautų.
Galiausiai, trečia. Nepaisant to, jog Gorbačiovo teismo suole jau nepamatysime, net ir dabarties įvykių fone labai svarbu, kad jo istorinis vaidmuo mūsų sąjungininkų sąmonėje pasikeistų.
Kai kurie Vakarų analitikai su nostalgija kalba apie Gorbačiovo atvirumą Vakarams ir mielai priimtų panašų lyderį dabarties Rusijoje. Mūsų tikslas yra parodyti, kad Gorbačiovas savo esme ir savo darbais buvo ne demokratas reformatorius, o ideologinio bankroto administratorius, patekęs į poziciją, kurioje vienintelė išeitis buvo deklaruoti, jog jo pralaimėjimas esąs išteisinamas, nes visada tokio ir norėjęs.
Galbūt dabarties Rusijai ir bus reikalingas toks bankroto administratorius, kuris galiausiai pripažintų pralaimėto karo prieš Vakarus statusą, bet jis turėtų ateiti kaip neišvengiama būtinybė. Ne kaip apsimetėlis laiminčio vertybių rinkinio apologetas.
