Bet dabar vienu nusikaltėliu mažiau. Mirė paskutinis sovietinės komunistų partijos generalinis sekretorius, buvęs blogio imperijos prezidentas Michailas Gorbačiovas, kurį prisiminti geru žodžiu gali nebent tie, kas nežino istorijos.
Dar Gorbačiovą labai mėgo vokiečiai, kurie jautė jam dėkingumą už leidimą suvienyti jų šalį, padalintą po Antrojo pasaulinio karo (na, bet vokiečiai šiaip dažnai elgiasi, lyg užmigę: užtenka paminėti Shchroederį, Merkel ir visus Vokietijos energetikos sprendimus). Gorbačiovas neturėjo jokių galimybių to susivienijimo neleisti, ir jo nuomonės apie tai niekas neklausė. Kaip jo neklausė ir dėl NATO būsimo augimo.
Sovietų Sąjunga Michailo Gorbačiovo laikais tebuvo bankrutavęs elgetų kraštas su branduolinėmis raketomis, kurio paskutinis tuometinis lyderis net nebuvo lyderis, o labai neefektyvus, naivus, nenuovokus partinis viršininkas, kuris nieko nesuprato apie besikeičiantį pasaulį, istoriją ir žmonių norus.
Lietuvos laisvės troškimo ir savarankiško gyvenimo ambicijų jis nesuvokė, nes pats pažino tik savo pasaulį. Atvykęs jaunystėje iš pietų Rusijos provincijos į Maskvą ir marinuotas partiniame sultinyje, jis suprato aplinką tik taip, kaip ji buvo pateikiama Kremliaus mitologijoje. Prieš tris dešimtmečius su trupučiu atskridęs į Vilnių, nes Kremlius nerimavo dėl atsiradusio Sąjūdžio ir mūsų atgimimo, Gorbačiovas kalbėjo su Lietuvos žmonėmis, kaip su neklusniais kvaileliais, kurie patys nesupranta, ko nori. Kažkoks lietuvis laikė plakatą „Ne daugiau teisių, o visiška nepriklausomybė“. Gorbačiovų pora priėjo prie to žmogaus, ir Raisa Gorbačiova paklausė šaižiu mokyklos direktorės balsu ir intonacija: „Nepriklausomybė – nuo ko?“. Jie tada nesuprato, kad žmonės gali norėti eiti savu keliu, o išgirdę stengėsi atkalbėti, kaip suaugusieji atkalbinėja vaikus, nes galvoja, kad geriau žino, ko jiems reikia.
Paskui, per 1991 metų sausio tryliktosios tragediją, jis žinojo, kas vyksta Vilniuje, bet pasirinko nesikišti (niekada nesužinosime, kas tikrai davė įsakymą, gal ir jis pats). Žuvo ir buvo sužeisti žmonės, ir atsakomybė tenka jam. Už savo nusikaltimą taip niekada ir nebuvo nubaustas. Jei esi šalies vadovas, turėtum atsakyti už viską: ir Rusijoje, ir Sovietų Sąjungoje, pirmasis valstybės žmogus visada atsako už viską, arba jis nebebūna šalies vadovas.
Jo pasaulio vaizdas, nepaisant partinės privilegijos keliauti po pasaulį tada, kai beveik niekas iš sovietinių žmonių to negalėjo daryti, buvo naivus ir infantilus (ne veltui sakoma, kad protingiems žmonėms kelionės padeda plėsti akiratį, o kvailiai kelionėse tik kvailėja: pažiūrėjęs į daugelį lietuvių Tailande ar Maroke, iškart pagalvoji, kad geriau jie būtų likę Palangoje, kur jiems viskas suprantama).
Susitikęs su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu Gorbačiovas aiškino, kad Sovietų Sąjunga yra draugiškesnė šalis negu JAV, nes rusai žiūri daug amerikietiškų filmų, o štai Amerikoje nerodo rusiškų, ir Vašingtono administracija tuo nesirūpina. Reaganas atsakė, kad dalykai laisvame pasaulyje veikia kitaip: JAV prezidentas negali paskambinti kinoteatrų savininkams ir liepti jiems koreguoti repertuarą. „Jeigu žmonės norėtų žiūrėti rusų filmus, juos Amerikoje rodytų kiekviename kine.“ Gorbačiovas nepatenkintas numojo ranka – atsikalbinėjimai, girdi, kaip tai negali valdžia pasirūpinti rodomais filmais. Tai tik vienas epizodas, kurį mes žinome todėl, kad pokalbis vyko viešame renginyje, publikai girdint. Galima tik įsivaizduoti, ko Gorbačiovas prišnekėdavo uždaruose susitikimuose.
Naujasis mąstymas, perestroika, viešumas – visa tai buvo ne Gorbačiovo idėjos. Tai buvo jo komandos sugalvotos pakuotės tiems procesams, kurių sustabdyti jau nebuvo įmanoma. Yra posakis, kurį mėgsta politikai: „Kaip gavosi, taip ir norėjom“ – čia kai apsimeti, kad viskas, kas atsitiktinai įvyko, tiksliai taip ir buvo planuota. Tai pastaruosius pusę metų nuolat kartoja Putinas, kuriam jo tragiškas karas Ukrainoje visąlaik „vyksta pagal planą“.
Gorbačiovas, kuris buvo labai prastas kolektyvo vadovas ir neįžvalgus žmonių vertintojas, atsitiktinai turėjo keletą labai stiprių patarėjų savo artimiausioje aplinkoje, iš kurių kai kada išgirsdavo tai, ką norėjo girdėti, ir jais pasitikėjo. Jis apskritai labai vertino tuos, kas sugebėdavo jam įtikti: pavyzdžiui, lankydamasis Kazachstane, jis tiesiog džiūgavo, kai aplink jį su šypsena šliaužiojo ir lankstėsi vietinis vadovas Nursultanas Nazarbajevas, kuris leido Gorbačiovui pasijusti galingu imperatoriumi, nuo kurio švytėjimo ir išminties tirpsta dėkingi nacionalinių pakraščių vasalai. O Vytauto Landsbergio, negarsiai kalbančio muzikologo su aiškiais savo planais, kuris iš pat pradžių elgėsi taip, lyg Lietuva jau būtų laisva šalis, Gorbačiovas negalėjo pakęsti: Landsbergis rūpinosi tik Lietuva ir nesistengė Gorbačiovui patikti.
Michailą Gorbačiovą politiškai pražudė būtent jo aplinka: žmonės, kurių jis nesuprato, kuriuos jis rinkosi chaotiškai ir nematė jų pagrindinio tikslo – išsaugoti sistemą, savo darbo vietas ir privilegijas bet kokiais būdais (bandymas jį nuversti 1991-ųjų rugpjūtį buvo Gorbačiovui netikėtumas, nes blogiau už vadovą paranojiką, kuris visur regi sąmokslą, yra tik vadovas, kuris apskritai negalvoja apie tai, ką iš tikrųjų mano jo artimiausi patikėtiniai). Sunku pasakyti, ar Sovietų Sąjungos išsaugojimas buvo jo asmeninis sumanymas, ar aplinkos spaudžiamas variantas, ar tiesiog ta brutali ir absurdiška šalis, kuriai pradžią davė ciniški perversmininkai ir nusikaltėliai 1917 metais, buvo vienintelė sistema, kurią jis pažino ir išmanė.
Nenuostabu, kad jam davė Nobelio taikos premiją: ją dažnai skiria žmonėms tik buvusiems greta įvykių ir nieko nenuveikusiems (Barackas Obama ją gavo avansu, vien už tai, kad buvo išrinktas) arba tokiems, kurie senatvėje buvo šiek tiek mažesni teroristai, negu jaunystėje (kaip Yassiras Arafatas iš Palestinos).
Ir naivūs vakariečiai, kurie šiandien šlovina Gorbačiovą kaip gelbėtoją ir taikdarį, ir tie rusai, kaltintatys jį sugriovus ir išpardavus Vakarams dvasingą ir galingą šalį, kurią dabar štai bando atstatyti ir prikelti nuo kelių valdovas Putinas, vienodai klysta. Jis tik stovėjo šalia, kai istorija trumpai atidarė mums ir kitoms tautoms laisvės langelį, kai sunkiai sužeistas ir nusilpęs Rusijos imperijos monstras vos tegalėjo pasijudinti.
Tai, kad mes sugebėjome nelaukdami ir nedvejodami, nesitardami ir neatsiprašinėdami tuo langeliu pasinaudoti ir iššokti iš degančio traukinio, yra tik mūsų nuopelnas ir istorinė sėkmė, o ne Gorbačiovo dovana mums. Jis kurį laiką buvo tik nekompetentingas ir maršruto nežinantis to degančio traukinio mašinistas.
