Pagal LR Atmintinų dienų įstatyme pateiktą apibrėžimą, Atmintina diena – tai „reikšminga diena, susijusi su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo faktais ir (ar) įvykiais, visuotinių vertybių propagavimu, atminimo kultūros ir gyvosios istorijos išsaugojimu“. (Beje, Laisvės diena, remiantis 1997 m. liepos 3 d. priimtu Atmintinų dienų įstatymu (įsigaliojo 1997 m. liepos 16 d.), nuo 1997 metų buvo švenčiama ne rugpjūčio 31-ąją, o rugsėjo 1-ąją.)
Taigi kuo reikšminga Lietuvai rugpjūčio 31-oji kaip atmintina diena? Ogi tuo, kad 1993-iaisiais rugpjūčio 31 d. 23 val. 47 min. pro Kenos geležinkelio stotį pravažiavo paskutinis ešelonas su okupacinės Rusijos kariuomenės 108-ojo pulko, dislokuoto Kaune, kareiviais ir karine technika. O tai reiškia, kad tą dieną po 53 raudonosios vergijos metų Lietuva tapo visiškai laisva, visateisė savo valstybės teritorijos šeimininkė su sostine Vilniumi bei Klaipėdos uostu.
Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, pagal kuriuos Stalinas ir Hitleris pasidalijo Rytų Europą, buvo vienas svarbiausių argumentų parlamentiniu būdu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Tautinio Atgimimo laikotarpiu, sužinojus visą tiesą apie šiuos dokumentus, kaip priežastis, lėmusias Lietuvos Respublikos valstybingumo praradimą, išsikristalizavo esminis reikalavimas Sovietų Sąjungos (SSRS) vadovybei: paskelbti slaptuosius protokolus teisiškai negaliojančiais nuo pat jų pasirašymo dienos ir panaikinti su jais susijusias pasekmes, t. y. atkurti Lietuvos nepriklausomybę ir išvesti iš jos teritorijos okupacinę kariuomenę.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir kitos politinės jėgos 1989-aisiais manė, kad svarbiausi tikslai, siekiant okupacijos ir aneksijos padarinių anuliavimo, yra 1940 metais vykusių Liaudies seimo rinkimų ir šio marionetinio seimo dokumentų paskelbimas neteisėtais ir neturinčiais juridinės galios, taip pat derybos su SSRS dėl okupacinės kariuomenės laipsniško išvedimo iš Lietuvos teritorijos.
Lietuvos žmonių dvasinis protestas prieš raudonųjų pavergėjų kariuomenės buvimą, įgavęs aktyvios politinės veiklos formą, pasireiškė įvairiais būdais. Iš SSRS Gynybos ministerijos buvo reikalaujama, kad Lietuvos jaunuoliai karinę tarnybą atliktų Lietuvos teritorijoje. Organizuota parašų rinkimo akcija: peticijoje, adresuotoje SSRS, VFR ir VDR vyriausybėms bei JTO generaliniam sekretoriui, reikalauta, kad SSRS išvestų okupacinę kariuomenę iš Baltijos respublikų ir leistų jose surengti laisvus rinkimus, kuriuos stebėtų JTO generalinio sekretoriaus įgalioti atstovai. Surinkta 1,5 milijono parašų.
Taip pat buvo boikotuojamas šaukimas į sovietinę armiją, grąžinami kariniai bilietai ir prirašymų liudijimai. Karo prievolininkai savo sprendimą motyvavo 1945 metais Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl okupuotų šalių. Jos 51-ojo straipsnio trečioji dalis draudžia okupacinei valstybei imti į savo armiją pavergtos šalies piliečius (šią Konvenciją buvo pasirašiusi ir SSRS).
Lietuvos komunistų partija (LKP) tuo metu reiškė kategorišką nepasitenkinimą sovietų okupuotoje Lietuvoje prasidėjusiu karinių bilietų grąžinimu ir šaukimo į sovietinę armija boikotu, nes visa tai, anot LKP, galėjo turėti neigiamų padarinių. LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas teigė: „Galime labai daug pasiekti Lietuvoje (…) atsisakę dviejų lozungų: šūkių išeiti iš Tarybų Sąjungos ir „Šalin okupantus!“
Surengtas pirmas pokario Lietuvoje referendumas dėl SSRS kareivių, dislokuotų Lietuvos teritorijoje, dalyvavimo rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, jog sovietinės armijos buvimas Lietuvos žemėje visiškai nepageidautinas.
Be to, ir pats Kremlius 1989 metų gruodžio pabaigoje neišvengė prisipažinimo, jog dėl Molotovo-Ribbentroppo pakto slaptųjų protokolų Baltijos valstybės neteko savo nepriklausomybės.
T. y. 1989 metų gruodžio 24-ąją Sovietų Sąjungos liaudies deputatų antrasis suvažiavimas nutarime „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ konstatavo, jog kartu su 1939–1941 metų SSRS ir Vokietijos sutartimis buvo dar pasirašyti ir slaptieji protokolai, kuriuose „nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei“.
SSRS liaudies deputatų suvažiavimas šiuo nutarimu, kurį pasirašė M. Gorbačiovas, pasmerkė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos 1939–1941 m. slaptuosius susitarimus ir pripažino „slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento“. Šiame istoriniame dokumente, kurio, kaip itin svarbaus teisės šaltinio, dabartinė Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų perėmėja Rusija nenori net prisiminti, rašoma:
„Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“:
1. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas priima žiniai komisijos Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarčiai politiškai ir teisiškai įvertinti išvadas.
2. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas sutinka su komisijos nuomone, kad nepuolimo sutartis su Vokietija buvo sudaryta esant kritiškai tarptautinei situacijai, kai didėjo fašizmo agresijos Europoje ir Japonijos militarizmo agresijos Azijoje pavojus, ir vienas jos tikslų buvo apsaugoti Tarybų Sąjungą nuo artėjusio karo grėsmės. Galiausiai šis tikslas nebuvo pasiektas, o klaidos, susijusios su tuo, kad Vokietija turėjo įsipareigojimų Tarybų Sąjungai, sukomplikavo klastingos nacistų agresijos padarinius. Tuo metu šaliai buvo iškilęs sunkus pasirinkimo kelias. Įsipareigojimai pagal sutartį įsigaliojo tuojau pat po jos pasirašymo, nors pačią sutartį turėjo patvirtinti TSRS Aukščiausioji Taryba. Nutarimas ją ratifikuoti buvo priimtas Maskvoje rugpjūčio 31 d., o ratifikavimo raštais buvo pasikeista 1939 m. rugsėjo 24 d.
3. Suvažiavimas mano, kad šios sutarties turinys nesiskyrė nuo tarptautinės teisės normų ir valstybių sutarčių praktikos, įprastos panašiems sureguliavimams. Tačiau tiek sudarant sutartį, tiek ir jos ratifikavimo procese buvo slepiama, kad kartu su sutartimi buvo pasirašytas „slaptasis papildomas protokolas“, kuriame buvo nustatytos susitarusiųjų šalių „interesų sferų“ ribos nuo Baltijos iki Juodosios jūros, nuo Suomijos iki Besarabijos. Protokolų originalų nerasta nei Tarybų Sąjungos, nei užsienio archyvuose. Tačiau kopijų, žemėlapių ir kitų dokumentų grafologinė, fototechninė ir leksinė ekspertizė, tai, kad paskesni įvykiai atitiko protokolo turinį, patvirtina, jog jis buvo pasirašytas ir egzistavo.
4. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas patvirtina, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartis, taip pat tų pačių metų rugsėjo 28 d. pasirašyta TSRS ir Vokietijos draugystės bei sienos sutartis, lygiai kaip ir kiti Tarybų Sąjungos ir Vokietijos susitarimai – pagal tarptautinės teisės normas – neteko galios tuo momentu, kai Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, tai yra 1941 m. birželio 22 d.
5. Suvažiavimas konstatuoja, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. protokolu ir kitais slaptaisiais protokolais, kurie buvo pasirašyti su Vokietija 1939–1941 metais, tiek pagal jų parengimo metodą, tiek pagal turinį buvo nukrypta nuo lenininių Tarybų Sąjungos užsienio politikos principų. Tai, kad juose buvo nustatytos TSRS ir Vokietijos „interesų sferų“ ribos, ir kiti veiksmai teisės požiūriu prieštaravo kai kurių trečiųjų šalių suverenumui ir nepriklausomybei. Suvažiavimas pažymi, kad tuo laikotarpiu TSRS santykiai su Latvija, Lietuva ir Estija buvo reguliuojami sutarčių sistema. Pagal 1920 metų taikos sutartis ir nepuolimo sutartis, sudarytas 1926–1933 metais, jų dalyviai įsipareigojo bet kokiomis aplinkybėmis savitarpiškai gerbti vienas kito suverenumą, teritorijos vientisumą ir neliečiamybę. Panašių įsipareigojimų Tarybų Sąjunga turėjo Lenkijai ir Suomijai.
6. Suvažiavimas konstatuoja, kad derybas su Vokietija dėl slaptųjų protokolų Stalinas ir Molotovas vedė slaptai nuo tarybinės liaudies, VKP(b) CK ir visos partijos, TSRS Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės, šie protokolai buvo išimti iš ratifikavimo procedūrų. Taigi sprendimas juos pasirašyti buvo iš esmės ir pagal formą asmeninės valdžios aktas ir jokiu būdu neatspindėjo valios tarybinės liaudies, kuri nėra atsakinga už šį sąmokslą.
7. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas smerkia tai, kad buvo pasirašytas 1939 m. rugpjūčio 23 d. „slaptasis papildomas protokolas“ ir kiti slapti susitarimai su Vokietija. Suvažiavimas pripažįsta slaptuosius protokolus teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Protokolai nesudarė Tarybų Sąjungos savitarpio santykių su trečiosiomis šalimis naujo teisinio pagrindo, bet Stalinas ir jo pakalikai juos panaudojo ultimatumams kelti ir jėgos spaudimui daryti kitoms valstybėms, pažeidžiant teisinius joms prisiimtus įsipareigojimus.
8. TSRS liaudies deputatų suvažiavimas vadovaujasi tuo, kad sudėtingos ir prieštaringos praeities įsisąmoninimas yra dalis pertvarkos proceso, kuris turi užtikrinti kiekvienai Tarybų Sąjungos tautai galimybę laisvai ir lygiateisiškai vystytis vientiso, savitarpiškai priklausomo pasaulio ir didėjančio savitarpio supratimo sąlygomis.
TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas
M. Gorbačiovas
Maskva, Kremlius. 1989 m. gruodžio 24 d.“
Atkreiptinas dėmesys, kad šio istorinio dokumento priėmimas – tai didelių SSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos, Latvijos ir Estijos pastangų rezultatas. Specialią SSRS liaudies deputatų suvažiavimo komisiją politiškai ir teisiškai įvertinti Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutartį tuo metu – 1989-aisiais – sudarė 26 nariai, tarp kurių ir keturi deputatai nuo Lietuvos: Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka, Vytautas Landsbergis ir Zita Šličytė. Komisijai vadovavo A. Jakovlevas. „Ši komisija mums buvo pati svarbiausia, – prisimena V. Landsbergis. – Teko kovoti ir su pačiu reformistu Jakovlevu ir jį spausti, nes jis turėjo užduotį, nurodytą iš viršaus. Jakovlevas bandydavo įsiūlyti savo vertinimus, o kartą komisijos posėdyje pasirodė nepasirašytas naujas projektas net su stalinizmo apologetika apie tai, kaip Sovietų Sąjunga, siekdama taikos, ieškojo susitarimų su Vokietija, kad tik nutolintų karą, apsaugotų tautas nuo pavojingos fašistinės vergijos“. Z. Šličytės teigimu, nutarimo „ Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ „reikšmę sunku pervertinti, nes juo SSRS netiesiogiai pripažino, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos priklausymas SSRS neturi teisinio pagrindo. Šis dokumentas suteikė mums teisinį pagrindą atkurti valstybes. O tai ir buvo padaryta 1990-aisiais“.
Tad po Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto paskelbimo 1990-aisiais SSRS kariuomenė tapo pagrindiniu slenkančios agresijos židiniu, kuris trukdė Lietuvai būti visateise valstybės teritorijos šeimininke. Todėl nepriklausomos Lietuvos valdžia pagrindiniu užsienio politikos uždaviniu paskelbė teisinių santykių su SSRS atkūrimą siekiant svarbiausio tikslo – tėvynės išvadavimo iš 1939 metais užplūdusių atėjūnų (juk pirmieji SSRS kariai Lietuvoje atsirado ne 1940 metais, o 1939-aisiais, po sovietinių bazių įkūrimo). Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai akivaizdžiai parodė, koks Damoklo kardas kabo virš laisvę mylinčios tautos ir kaip svarbu kuo greičiau išvesti svetimųjų kariuomenę.
Šios kariuomenės išvedimą, žinoma, paspartino ir komunistinio režimo žlugimas po nepavykusio 1991-ųjų rugpjūčio pučo, kai pergalę iškovojo demokratinės Rusijos jėgos. 1991 metų rugsėjo 6 dieną SSRS Valstybės Taryba pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir pritarė jos norui įstoti į Jungtinių Tautų Organizaciją bei prisijungti prie Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizacijos (ESBO). Iš pasaulio žemėlapio išnykus Sovietų Sąjungai, o Rusijos Federacijai tapus SSRS teisių ir pareigų perėmėja, Lietuvos politikai suvokė, kad atėjo metas pradėti laužti derybų ledus. 1992 metų sausio 17 dieną Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko V. Landsbergio iniciatyva Maskvoje įvyko jo susitikimas su Rusijos prezidentu B. Jelcinu. Pažymėtina, kad abiejų vadovų pasirašytame dokumente Rusijos kariuomenė, esanti Lietuvoje, jau traktuojama kaip iš Lietuvos išvedama kariuomenė, kurios veiksmai, pasak V. Landsbergio, negali pažeisti Lietuvos Respublikos suvereniteto ir įstatymų.
Sovietinės armijos išvedimui taip pat daug pasitarnavo ir viešoji pasaulio opinija. Rusija negalėjo neatsižvelgti į užsienio valstybių raginimus. Ji buvo priversta išsikraustyti, nes norėjo visiems įrodyti, kad laikosi visuotinai priimtų principų. O juk pagrindinis principas, kurį pripažįsta visas civilizuotas pasaulis, tarptautinėje teisėje apibrėžiamas taip: suverenios valstybės teritorijoje be jos sutikimo negali būti dislokuota svetima kariuomenė. Priešingu atveju, tokie veiksmai vertinami kaip šiurkštus tarptautinės teisės normų pažeidimas.
Dar prieš ESBO pasitarimą Helsinkyje Sąjūdžio iniciatyva 1992 metų birželio 14 dieną surengtas referendumas, kuriame Lietuvos žmonės pasisakė už greitą sovietinės kariuomenės išvedimą. Referendumo rezultatai turėjo didelį poveikį Helsinkio viršūnių susitikimui, nes visų šalių dalyvių aprobuotas Baigiamojo dokumento 15 paragrafas, reikalaujantis iš Rusijos visiško kariuomenės išvedimo. Tokiai nuostatai pritarė ir Rusijos vadovybė, nors anksčiau minėjo, kad techniškai įmanoma išvedimo data – tik 1999-ieji, vėliau – 1994-ųjų pabaiga. Be to, Lietuvai buvo primetamos kariškių butų, rusakalbių teisių bei kitokios problemos. Tik po referendumo ir Helsinkio viršūnių susitikimo ledai pajudėjo. 1992 metų rugsėjo 8 dieną Maskvoje Lietuvos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius ir Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas abiejų valstybių vadovų – V. Landsbergio ir B. Jelcino akivaizdoje pasirašė Rusijos kariuomenės išvedimo grafiką, pagal kurį okupacinė kariuomenė turėjo būti išvesta iki 1993 metų rugpjūčio 31 dienos.
Kariuomenės išvedimas vyko griežtai pagal numatytus terminus, kol 1993 metų rugpjūtį neprasidėjo nesusipratimai. Rugpjūčio 17 dieną A. Butkevičius paskelbė nelinksmą naujieną, kad Rusijos Šiaurės vakarų grupės vadas generolas pulkininkas L. Majorovas telefonu pranešė, jog sustabdomas kai kurių kariuomenės dalinių išvedimas. Jo teigimu, tokį sprendimą „lėmė nesėkminga Rusijos ir Lietuvos derybų delegacijų darbo eiga, ypač tai, kad Rusijos pusei visiškai nepriimtinas reikalavimas dėl žalos atlyginimo“. Lietuvos Respublikos Prezidentas A. Brazauskas, ieškodamas išeities iš susidariusios padėties, rugpjūčio 18 dieną telefoninio pokalbio metu susitarė susitikti su B. Jelcinu rugpjūčio 23 dieną. Tačiau šį susitikimą atšaukė, paklausęs aštuonių opozicinių partijų reikalavimo nevykti į Maskvą ir nepasirašyti su Rusija jokių sutarčių, kol Lietuvos nepaliko okupacinė kariuomenė. Pasak V. Landsbergio, kariuomenės išvedimo sustabdymas ir derybų nutraukimas – „tai politinė provokacija, pastanga sukurti konfliktą“. O konfliktas iš tikrųjų galėjo įvykti. Pasirodo, Rusijos Šiaurės vakarų kariuomenės grupės vadovybei buvo suteiktas leidimas išduoti ginklus, jei prireiktų ginti „savo garbę ir orumą“. O Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, jog „esant kokioms nors provokacijoms ar kitiems neatsakingiems veiksmams Rusijos pusės atsakymas bus greitas, praktiškas ir neatidėliotinas“.
Praėjus neramiai savaitei, rugpjūčio 30 dieną 12 val. Prezidentas A. Brazauskas per radiją pranešė, kad rytą kalbėjosi telefonu su B. Jelcinu ir susitarė, jog kariuomenė bus išvesta iki rugpjūčio 31 dienos. Anot Prezidento, „pasiteisino tvirtos ir kartu ramios politikos linija, kurios Lietuvos diplomatija ir aš kaip Prezidentas laikėmės pastarąją savaitę“.
Įdomu tai, kad pasirašyti šį istorinį įvykį fiksuojantį dokumentą neatvyko nei Rusijos valstybinė delegacija, nei kariuomenės išvedimą koordinavęs generolas pulkininkas L. Majorovas.
Vis dėlto istorinis teisingumas triumfavo – raudonieji pavergėjai paliko mūsų suniokotą protėvių žemę. Jie išėjo!
