Iniciatyva tarsi yra geras dalykas, puiku, jei ministrė ją rodytų srityje, už kurią tiesiogiai yra atsakinga. Dabar atrodo, kad, negalėdama pasiūlyti jokių efektyvių ir savalaikių paramos verslui ir išaugusių kaštų kompensavimo programų, ministrė tiesiog išaugusią finansinę naštą darbdaviams sumažina darbuotojų sąskaita – kalbėdama apie perpus mažesnį MMA pakėlimą negu jis buvo apskaičiuotas pagal dar praėjusios kadencijos metu Trišalės tarybos patvirtintą formulę. Ši formulė iš esmės ir buvo suderinta tam, kad minimalios algos didinimas būtų depolitizuotas, kad atsirastų objektyvūs dydžiai ir laikas, kuriais remiantis nustatomas MMA didėjimas be ilgų diskusijų.
Vyriausybei darbuotojų ir darbdavių derybose tenka tarpininko, objektyvaus teisėjo ar prižiūrėtojo vaidmuo. Valstybė yra suinteresuota turėti stiprų, klestintį verslo sektorių, mokantį mokesčius ir samdantį darbuotojus, tuo pat metu jos tikslas yra orų atlygį gaunantys dirbantieji, galintys patenkinti savo ir šeimos poreikius, nelaukiantys valstybės pašalpų, paramos ar kompensacijų. Minimali alga turėtų būti tas sąžiningiausias įmanomas susitarimas, kad verslas nebankrutuotų, darbuotojas išgyventų, o valdžia užtikrintų, jog pasiektas geriausias įmanomas kompromisas. Būtent tokiu tikslu ir atsirado MMA didinimo formulė, kurios įgyvendinimo praktikoje iki šiol laikėsi Vyriausybė.
Iš ministrės pasisakymo atrodo, jog objektyvumo nebeliko, svarbesni yra verslo patiriami kaštai ir pagalba jam, net jei tai daroma mažiausiai uždirbančiųjų sąskaita. Man kyla pagrįstas klausimas, ar tai tik ministrės pozicija, ar visos Vyriausybės objektyvumas dingsta? Ar tikrai verslus išgelbėsime gaunančiųjų minimalią algą sąskaita? O kas, anot ministrės, turėtų išgelbėti darbuotojus, gaunančius minimumą, kai maisto kainos auga rekordiniais tempais, elektra, dujos ir kuras tampa prabangos preke, o prieš akis žiema ir šildymo sezonas? Lietuvos banko siūlomas minimalios algos didinimas skaičiuojamas remiantis 2021 metų statistika, kas reiškia, jog 867,67 eurų minimali alga turėjo pasiekti jau šiemet, tačiau ministrė sako, kad tai neįvyks net ir kitąmet. Mano manymu, taip apiplėšiami mažiausiai uždirbantys darbo rinkos dalyviai ar bent jau negrąžinami jiems iš anksto sutarti pinigai. Atlyginimas nedidinimas, nes verslui tai gali būti per didelė našta, tuo tarpu esamos kainos, gaunant minimumą, ministrei atrodo įveikiamos.
Nors MMA dydis yra visos Vyriausybės atsakomybė, tačiau jį visuomet kuravo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Užimtumo politika, kaupimas senatvei, parama mažiausias pajamas gaunantiems ir minimali alga yra tos pačios dėlionės detalės ir turi derėti tarpusavyje. Kaip šį paveikslą keičia iniciatyvos perdavimas inovacijų ir ekonomikos ministerijai, kuri tiesiogiai atsakinga už verslo gerovę? Ar vis dar galima tikėtis objektyvumo derinant darbuotojų ir darbdavių interesus? Ką apie tai mano Vyriausybės vadovė ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė? Abiems viskas tinka?
Žmonių pajamas „į rankas“ ministrė siūlo didinti sparčiau didinant neapmokestinamąjį pajamų dydį. Apie pastarojo prilyginimą MMA diskutuojama jau ne vienerius metus, politiškai turbūt jau visi tam pritaria, ir toks pasiūlymas tikrai sulauktų palaikymo Seime. Tačiau kadangi tai didelių finansų reikalaujantis klausimas visi laukia Vyriausybės lyderystės tai įgyvendinant. Esu tikras, jog niekas net neįsivaizdavo, kad tai būtų galima daryti užšaldant MMA augimą, nes turėtų tiesiogines pasekmes mažiausias pajamas gaunančių socialinėms garantijoms, valstybės finansams ir bendrai visų atlyginimų augimui.
Kalbant apie darbuotojus ir darbdavius, gana akivaizdu, kad pastarieji yra galios pozicijoje, „kas moka pinigus, tas ir muziką užsako“ yra tinkama patarlė šiai situacijai. Verslo atstovai gali sau leisti samdyti lobistus, rengti konferencijas, burtis į asociacijas, nuolat pranešinėti politikams, kad „jau tuoj tuoj bankrutuos“ ir taip daryti įtaką siekiant sau palankios pozicijos. Visos teisėtos priemonės yra galimos ir dėl to aš neturiu jokių priekaištų. Man tik norisi, jog valstybė užtikrintų balansą, kurio šiuo metu vis dar nėra. Mažiausiai uždirba paprastai žemesnį išsilavinimą turintys, mažiau kvalifikuoti, nesukaupę reikiamos patirties darbuotojai, jų interesai, teisėti lūkesčiai ir tesės tikrai ne visada yra tinkamai atstovaujami tiek įmonės, tiek ir nacionaliniu lygmeniu. Balansui užtikrinti turime stiprinti profsąjungas, aiškinti darbuotojams apie jų teises, skatinti pasirašyti kolektyvines sutartis ir t. t. O kol sąžiningas balansas susikurs ir taps savaime suprantamu, valstybės užduotis yra atsakingai ir objektyviai jį palaikyti. Kaip tik šio atsakingumo ir objektyvumo, mano manymu, labai trūksta ministrės A. Armonaitės pasisakymams.
Iš jos vadovaujamos ministerijos pasigirsta svarstymų apie būtinybę keisti MMA skaičiavimo formulę įtraukiant į ją darbo našumą. Šis rodiklis yra išskirtinai darbdavių ir valdžios vykdomos politikos atsakomybė ir man tai dar vienas įrodymas, kad ministrė, užuot pati kokybiškai dirbusi savo darbą – rėmusi verslo tapimą efektyvesniu ar spartinusi perkvalifikavimo programas, – mažo našumo naštą perkelia ant mažiausiai uždirbančių pečių. Šis ministerijos siūlymas yra ne kas kitas, kaip siekis „užšaldyti“ mūsų šalį mažo darbo našumo, taigi, ir mažo darbo užmokesčio lygmenyje. Turbūt visiems yra akivaizdu, kad kol darbdaviams apsimokės nenaši ir pigi darbo jėga, tol tokią ir turėsime. Nejaugi tai skatina mūsų ekonomikos ir inovacijų ministrė?