Kairiosios koalicijos partijas sudaro didžiausia ir įtakingiausia socialdemokratų Darbo partija su jos vadove ir šalies premjere Magdalena Andersson priešakyje, buvusių eurokomunistų – Kairioji partija (vadovė – Nooshi Dadgostar) ir Žaliųjų partija (vadovė – Anna Märta Viktoria Stenevi). Prie šios koalicijos dalinai prisišliejusi yra svarbi dešinioji Centro partija (vadovė – Annie Lööf) – kaip remianti socialdemokratų partijos vadovę ir premjerę. Neatmestina, kad šios partijos pozicija ir po rinkimų gali lemti socialdemokratų vedamos koalicijos suformuotą Vyriausybę.
Tokia kairiųjų partijų koalicija faktiškai atitinka centro kairės pozicijas, jų pagrindu sudaryta iki rinkimų Švedijai vadovaujanti socialdemokratų mažumos Vyriausybė, kurios lyderė Magdalena Andersson, pagal nuomonių apklausas, renka nemažą – 30 proc. – rinkėjų prielankumą, tačiau to negalima pasakyti apie visos kairiosios koalicijos rėmimą, nes koalicija, pagal įvairias visuomenės nuomonės apklausas, renka vienu-dviem procentais mažesnį potencialių rinkėjų prielankumą nei dešiniosios koalicijos partijos.
Dešiniųjų partijų koaliciją sudaro ilgus metus jai vadovavusi Moderatų (nuosaikioji koalicinė) partija, vadovaujama Ulfo Kristerssono, kuri dabar turi tik 16-18 proc. rinkėjų palaikymą, Krikščionių demokratų partija (vadovė – Ebba Busch) ir Liberalų partija (vadovas – Johan Pehrson), bei greitai kylanti, svarbiausią intrigą rinkimuose palaikanti – radikali dešinioji Demokratų partija, kuri dabar, pagal visuomenės nuomonių apklausas, turi 20–23 proc. rinkėjų palaikymą.
Ji ilgą laiką po 2010 metų Riksdago rinkimų buvo savotiška atstumtųjų partija, nes palaikė priešingas Švedijos visuomeniniam gyvenimui antiimigracines ir bausmių nusikaltėliams griežtinimo priemones. Švedijos ir kitų šalių žiniasklaida tada traktavo Demokratų partijos nuotaikas kaip profašistines, neonacistines, nors partijos pirmininkas Jimmie Åkesonas teigia, kad radikalūs ideologiniai nusistatymai dabartiniu metu partijoje visai išnyko, kai nuo partinės veiklos pasišalino jos įkūrėjai.
2018 metų Riksdago rinkimuose Demokratų partijos įtaka dar labiau sustiprėjo – partija gavo 17,5 proc. rinkėjų balsų.
Tačiau Švedijos visuomenė nepamiršo reakcingo Jimmie Åkesono teiginio apie Vladimirą Putiną, tiesa, pasakyto dar prieš karą Ukrainoje, kai, paklaustas, kuo reikėtų remtis – JAV prezidentu Joe Bidenu, ar Vladimiru Putinu, – Jimmie Åkesonas atsakė, kad „priklausomai nuo konteksto“.
Dabartiniu metu Demokratų partija su savo pirmininku priešakyje yra pasmerkusi Rusijos karą prieš Ukrainą ir Rusiją vertina kaip didžiausią grėsmę kitų valstybių saugumui, tačiau išlieka akivaizdu, kad kitos Švedijos partijos ir jų lyderiai tokių kontroversiškų pozicijų niekada nėra turėjusios. Taip pat kaip ir rasistinių, antiimigracinių pasisakymų.
Taip, Demokratų partija piktinasi nusikaltėlių gaujų siautėjimais Švedijos miestų gatvėse, kelia klausimą apie bausmių nusikaltėliams sugriežtinimą ir sieja nusikaltimų gausėjimą su imigracija ir imigrantais iš Artimųjų Rytų bei Afrikos, o savo partijos priešrinkiminėje reklamoje nevengia tokių teiginių, kurie, pavyzdžiui, buvo skirti partijos reklamai Stokholmo metro.
Taip, Švedijos Demokratų partijos ir Riksdago narys Tobias Anderssonas metro traukinį pavadino „grįžtamosios migracijos traukiniu“ ir užrašė: „jūs turite vienos krypties bilietą. Kitas sustojimas – Kabulas“.
Panašu, kad kažkada politiniu stabilumu, prognozuojamumu ir ramiomis visuomenės nuotaikomis garsėjusi Švedija palaipsniui netenka savo ryškesnio identiteto, o labiau išreikštai, socialdemokratinio institucinio tipo „švediškai gerovės valstybei“ pradeda grasinti ne tik vidiniai prieštaravimai, bet ir dabartinio pasaulio geopolitika bei įvairios tarptautinės įtampos.
Ne veltui nesena Švedijos, taip pat, kaip ir Suomijos, paraiška stojimui į NATO žymi naują politinį etapą šioje ilgai neutralitetą, socialinę taiką bei kolektyvines sutartis, ir visuomeninę ramybę puoselėjusioje šalyje.
