Problemos rimtumą tarsi ir supranta Vyriausybė. Tradiciškai puolamas rengti finansinis paketas, kuris turi spręsti ekonominių problemų cunamį. Premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad ministrų kabinetas rudenį parengs ir pristatys savo antiinfliacinių priemonių matymą.
Finansų ministrė Gintarė Skaistė atitaria, kad naujų kompensacijų už energiją gyventojai gali tikėtis tik nuo 2023 metų, priėmus naują valstybės biudžetą. Nulinis tarifas šilumai ir kitos papildomos priemonės energijos kainoms amortizuoti taip pat gali būti pradėtos naudoti tik atnaujinus makroekonomikos prognozes.
Pagrindinė problema, kad šalies Vyriausybė savo dispozicijoje turi tik vieną, nelabai tobulą ir limituotą įrankį – finansus. Valdžia gali sumažinti mokesčius, gali juos pakelti, išdalyti kompensacijas ir subsidijas, ir tai viskas. Poveikio priemonės – išsemtos.
Lietuvos ekonomikos dydis ir turimi resursai ne tokie, kad kylantį ekonominį sunkmetį galima būtų užgesinti vieninteliu veiksmu – milžinišku pinigų srauto įliejimu į šalies rinką. Pandemijos pradžioje galima buvo stabdyti verslus, uždaryti žmones į karantiną ir visą tai amortizuoti iš ES gautais pigiais pinigais. Dabar tokių nėra.
Be to, „nemokami“ 2020 ir 2021 metų pinigai atsigręžė kitu galu – išaugusia infliacija. Eurostato duomenimis, suderinta metinė infliacija Lietuvoje liepą siekė 20,9 proc. ir buvo trečia pagal dydį visoje ES! Tik Estijoje, kur infliacija – 23,2 proc. ir Latvijoje – 21,3 proc., infliacijos rodikliai buvo didesni.
Šalių ekonomikas ir valdžios turimus instrumentus galima būtų palyginti su orlaiviais. Modernios, turtingos ir ekonominį vystymosi toną užduodančios šalys kaip transatlantiniai orlaiviai – turi keletą ekonominių variklių. Esant problemoms su vienu varikliu, šių šalių ekonomikos gali toliau pakankamai sėkmingai skristi varomos kitų variklių.
Lietuva – kaip An 2 lėktuvas, liaudiškai vadinamas kukurūzniku. Jis turi tik vieną variklį. Ore ėmus šiam streikuoti, kitų variantų nėra.
Dėl išaugusių energijos kainų bendrovė Achema nuo rugsėjo 1 dienos laikinai stabdo gamyklos veiklą. Kiti gamybos verslai taip pat susiduria su augančių elektros ir dujų kainų problema. Jei seniau galutinėje produkto kainos dalyje energetikos komponentas buvo 20 proc., tai dabar išauga iki 50 proc. ir daugiau.
Kainos prasme produktas tampa nekonkurencingas, tad toliau tęsti gamybos nėra prasmės. Vadinasi, gresia žmonių atleidimai. Gamybos mažinimas. Galiausiai ekonominė recesija. O visa tai guls ant valstybės socialinės apsaugos sistemos pečių.
Sustabdyti šio įsidegančio laužo vien tik pinigais valstybė negalės, nes paprasčiausiai tiek, kiek reikia, pinigų nėra. Panašu, kad I. Šimonytė tai supranta. Anot jos, tartis su opozicija dėl antiinfliacinių priemonių kol kas nėra prasmės, nes vargu ar opozicija turi kitokių prasmingų siūlymų.
Premjerei pasakius tai, reikėtų įdėmiau pasižiūrėti į save ir atsakyti į klausimą: o kodėl mūsų dispozicijoje tik vienas finansinis instrumentas? Kodėl nėra – neturime – kitų priemonių kovoti su kylančiomis ekonominėmis, energetinėmis problemomis?
Galiausiai, kas turėtų imtis lyderystės, kad Lietuvos rankose atsidurtų daugiau efektyvių instrumentų? Ar kartais tai ne Vyriausybės prerogatyva?
Per ilgai vykdomoji valdžia užsižaidusi mažareikšmių problemų sprendimu. Rimtų, strateginių projektų – neįgyvendinama. Dabartinė konservatorių ir liberalų koalicija šalį valdo jau bene dvejus metus. Kokius rimtus projektus per šį laiką pradėjo įgyvendinti valdžia?
Į galvą šauna du projektai. Tvoros Lietuvos–Baltarusijos pasienyje baigiamas pastatymas ir gegužę atidaryta 508 km ilgio Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių jungtis GIPL.
Dujų jungtis nutiesta mūsų iniciatyva. Tiesa, tai didesne dalimi buvusių Vyriausybių, ne šios valdžios nuopelnas. Dujotiekio projektas pradėtas dar 2014 metais ir tik šiais metais pabaigtas.
Tvoros pastatymas inspiruotas Aliaksandro Lukašenkos, kai šis 2021 metais pradėjo vykdyti hibridinę ataką imigrantais. Skirtingai nuo Donaldo Trumpo, kuris JAV Meksikos pasienyje žadėjo pasatyti „gražią didelę sieną“, dabartinės Vyriausybės programoje ketinimų statyti didžiąją lietuvišką vielos sieną nebuvo.
Tai, kokie strateginiai šios valdžios projektai? Turbūt Ekonomikos ir inovacijų ministerijos pasiūlytas Galimybių pasas.
Jei mestume akį į šalies energetikos sektorių, tai pamatytume, kad per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį įgyvendinti tik penki strateginiai projektai. Be jau minėto Lietuvą ir Lenkiją jungiančio dujotiekio pačioje nepriklausomybės atgavimo pradžioje pastatytas Būtingės naftos terminalas.
2014 metais į Klaipėdą atplaukė suskystintų gamtinių dujų laivas-saugykla Independence. 2016 metais pradėta eksploatuoti 450 km ilgio Baltijos jūros dugnu einanti elektros jungtis NordBalt. Tais pačiais metais nutiesta ir pradėta eksploatuoti elektros jungtis LitPol Link, sujungusi Lietuvą su kaimynine Lenkija. Kartu sujungdama Baltijos valstybes su Vakarų Europos elektros infrastruktūra.
Štai ir viskas. Tiesa, ir tai tik labiau Lietuvos rinką atverianti infrastruktūra. Naujų, elektrą generuojančių projektų neįgyvendinta. Ir nebūtinai kalba eina apie naujos atominės elektrinės pastatymą. Pastatyti atominę kainuoja brangiai. Trunka ilgai. Galima įgyvendinti ir kitų projektų.
Iš atsinaujinančių energijos šaltinių sukuriama energija geriausiu atveju šiandien patenkina tik 30 proc. šalies energijos poreikio. Procentas galėtų ir turėtų būti didesnis, bet raktiniai žodžiai čia galėtų ir turėtų. Deja, taip nėra.
Nyderlandai jūroje stato 1,5 gigavatų galingumo vėjo jėgaines. Dalis jų jau veikia, kitos pradės veikti 2023 metais. Iki 2030 metų planuojama turėti suminę 20 gigavatų vėjo energijos parkų galią, kas leistų aprūpinti elektros energija 20 milijonų namų ūkių. Bet tai Nyderlandai, ne Lietuva, ten kita Vyriausybė, kiti ir rezultatai.
Vasarą Suomijoje atidaryta pirmoji pasaulyje elektrinė – baterija, kurioje žalioji energija gali būti kaupiama kelis mėnesius. Naudojant saulės elementus smėlis įkaitinamas iki 500 laipsnių pagal Celsijų ir vėliau sukaupta šiluma, bus naudojama šildyti namus žiemą, kai energija brangesnė.
Vėlgi, projektas įgyvendintas Suomijoje, ne Lietuvoje. Vadinasi, suomiai šią žiemą spręsdami šildymo klausimą savo dispozicijoje turės ne tik įprastinį vyriausybėms finansinį instrumentą, bet ir šią elektrinę-bateriją.
Prezidentas Gitanas Nausėda savo tikslu laiko Lietuvoje sukurti gerovės valstybę. Gražus ir teisingas tikslas. Tačiau jis nebus pasiektas, jei Lietuva ir toliau ekonomikos, energetikos ir kitose viešojo gyvenimo srityse bus vieno variklio kukurūznikas. Tai yra turės vienintelį, ribotos galios finansų instrumentą.
Kaip neįmanoma turint tik išlankstomą karinį šveicarišką peiliuką pastatyti šiuolaikišką namą, taip neįmanoma turint ribotus finansinius resursus spręsti rimtų kylančių ekonominių problemų.
Deja, šalis ir vėl į krizę ateis tik dalinai pasiruošusi. Galbūt finansinį sektorių esame sutvarkę geriau, nei 2008 metais, kai kilo pasaulinė finansų krizė. Bet kas buvo prieš gerą dešimtmetį, nepasikartos dabar.
Dabar yra energetinė krizė, kuri grasinasi peraugti į ekonominę. Turime jungtis, turime alternatyvias energijos resursų importo galimybes, bet nėra pakankamai vietinių energijos generavimo pajėgumų.
Galima sukurti ir prirašyti įvairių planų, kaip kovoti su infliacija, kaip mažinti augančias dujų ir elektros kainas, bet turint tik vieną instrumentą poveikis bus ribotas.
Laiko perkonstruoti savo An 2 orlaivį į modernesnį lėktuvą – nebėra. Tačiau, gyvenimas šia diena nesibaigia. Turime pradėti keisti savo suvokimą ir pradėti daryti taip, kad valdžios dispozicijoje esančių instrumentų būtų daugiau nei vienas.
