Kremliaus užsienio politikos formuotojai, ko gero, trina rankas, stebėdami, kaip požiūrio į vizų išdavimą Rusijos piliečiams skirtumai suskaldė europiečius.
Tik vargu, ar jiems dabar tinkamas laikas labai dėl to džiaugtis, nes diskusijos šia tema neatskleidė nieko naujo, Rusijos draugų Europos Vakaruose ir Pietuose neatsirado daugiau, o Europos Rytai ir Šiaurė nepasidarė labiau rusofobiški. Nuomonių skirtumai egzistavo visada, bet tik prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą darbotvarkę ėmė diktuoti sprogimų aidą iš fronto geriau girdintys rytiečiai.
Belgų laikraščio „De Standaard“ apžvalgininkė Caroline de Gruyter straipsnyje „Duokime rusams ne mažiau, o daugiau vizų“ bene tiksliausiai išdėstė tą pasaulio tvarkos įsivaizdavimo akligatvį, iš kurio Europos politikai ieško išeities nuo pirmųjų karo dienų ir, tarsi svetimame mieste pasiklydęs vaikas, apsukę ratą vėl į jį sugrįžta.
„Baltijos šalys ir Danija jau atsisako išduoti visas turistines vizas rusams, verčia tai daryti ir kitas Šengeno šalis. Jų diskomfortas yra visiškai suprantamas. Vis dėlto užsienio politika negali būti vykdoma remiantis instinktyvaus keršto pagrindu“, – rašo C. de Gruyter.
Toks Baltijos šalių, kaip sovietų okupacijos traumų išsigydyti nesugebančių visuomenių, vaizdavimas trukdė vakarų europiečiams išgirsti, kai apie Rusijos grėsmę taikai pasaulyje kalbėjome po 2008 m. Gruzijos užpuolimo ir 2014 m. Krymo aneksijos. Tačiau danai ne tik nebuvo sovietų okupuoti, bet ir yra pakankamai toli nuo rytinio ES ir NATO pakraščio, kad galėtų jaustis ramūs kaip belgai.
C. de Gruyter pripažįsta, jog Europos tikslas yra „sustabdyti karą Ukrainoje, kad Rusija visiškai pasitrauktų iš Ukrainos“. Tačiau įsivaizduoja tai įvyksiant pagal stebuklinių pasakų scenarijų: „Ir tai gali įvykti tik tuomet, jei Rusijos piliečiai ims priešintis karui“.
Pusės metų nuo karo pradžios „De Standaard“ apžvalgininkei neužteko suprasti, kad bent kiek pastebimo pasipriešinimo nebuvo, nėra ir nebus. 144 mln. gyventojų turinčioje Rusijos Federacijoje vasario 24 d. pareigūnai už antikarinius protestus sulaikė 16 437 žmones, iš jų 138 buvo persekiojami už antikarinius įrašus socialiniuose tinkluose, 118 – už antikarinę simboliką. Net jei protestuotojų iš kažkur rastųsi 10 kartų daugiau, FSB ir Rosgvardija nesunkiai susidorotų su išaugusiu darbo krūviu.
„Tegul rusai atvyksta į Europą. Kuo daugiau laiko jie praleis Santorinyje, Ibizoje ar ne tokiose įmantriose vietose, tuo labiau jie susidurs su tikra istorija ir tuo, kad Europoje galima atvirai diskutuoti apie politiką ir politiką, jiems negresia iki 15 metų kalėjimo“, – rašo C. de Gruyter. Apžvalgininkė įsitikinusi, esą kuo daugiau rusų sėdės Europos restoranuose ir kavinėse, studijuos Europos universitetuose ir skaitys Rusijoje uždraustus laikraščius ir interneto svetaines, „tuo greičiau kai kurie supras, kad tik nuo jų priklauso, ar jie atsikratys savo lyderio ir užbaigs šį baisų karą“.
Tokia nuostatą galima kritikuoti ne tik Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos žodžiais, kad ne tik Putinas, bet ir visa Rusija nusipelnė „pajusti šio karo pasekmes“. C. de Gruyter vadovaujasi neabejotinai klaidinga dogma, esą Vakarų civilizacija su savo liberaliąja demokratija yra tokia tobula ir neišvengiamai patraukli, kad visi ar bent dauguma tų, kas tik geriau ją pažįsta, būtinai tampa jos šalininkais.
Rusų pasaulio ir Islamo valstybės teroristai ne todėl kariauja prieš Vakarus, kad jų nepažįsta, o todėl, kad atmeta tokį globalios civilizacijos įsivaizdavimą ir meta jam iššūkį. Pjauti galvas klaidatikiams savo pasekėjus įtikinėjantis politinis islamas ir rusiškasis fašizmas vis dar nepažinūs neoliberaliam Vakarų mąstymui, nes baimė nuslysti į islamofobiją ir rusofobiją riboja akiratį.
Mes negalime pasitikėti apklausų skaičiais, kiek rusų iš tikrųjų tapatinasi su Putino režimu, o kiek simpatizuoja dar agresyvesniems nacionalistams, trokštantiems ne tik Ukrainos laisvės paskandinimo kraujyje, bet ir žūtbūtinio mūšio su Vakarais. Arba tiesiog nejaučia jokios kaltės, kad valstybė, kurios pasą turi kišenėje, žudo, plėšia ir prievartauja kaimyninės šalies gyventojus.
Ar atostogos Ibizoje gali išgydyti rusus nuo neapykantos Vakarams? Kremliaus propagandistas Vladimiras Solovjovas turėjo 2 vilas ir nuolatinę rezidenciją NATO bloko šalyje Italijoje, bet vis tiek nepamilo liberaliosios demokratijos.
„Dėl karo kenčia nekalti“, – trečiadienį per visuotinę audienciją pareiškė Katalikų Bažnyčios popiežius Pranciškus. Pasak jo, Aleksandro Dugino duktė Darja Dugina yra „vargšė mergina, kurią susprogdino bomba, padėta po automobilio sėdyne Maskvoje“. Galiu tik pasimelsti už vargšą senuką, kuriam Viešpats patikėjo ganytojo pareigas, bet nedavė nuovokos aukas atskirti nuo budelių.
Būdamas kataliku privalau tikėti, kad Buenos Airių arkivyskupo Jorge Mario Bergoglio išrinkimas popiežiumi 2013 m. buvo Šventosios dvasios veikimas per Kardinolų kolegijos narius. Bet tai neapsaugo Šv. Petro sosto paveldėtojo nuo nusišnekėjimo tomis temomis, apie kurias jis neturi nė mažiausio supratimo, nes didžiąją gyvenimo dalį nugyveno kitame pasaulio pakraštyje su kitomis aktualijomis.
„Gal, anot popiežiaus, ir Eva Braun buvo nekalta karo auka?“ – retoriškai klausia vilnietis architektas Artūras Imbrasas. O juk tikrai, Hitlerio meilužė savo rankomis nekūreno Aušvico krosnių ir nedalino įsakymų bombarduoti Londoną. Šiais laikais galėtų gauti turistinę Šengeno vizą, poilsiauti Palangoje ar Jūrmaloje ir stebėtis, kodėl prie švediško stalo tenka brautis kartu su žydais.
Vidurio Europa nuo Baltijos iki Juodosios jūros iš savo krauju permirkusios žemės išaugino patirtį, kad blogis nėra vien teologijos terminas. Jis yra gyvas, jį galima pamatyti tuščiose Z raide, tarsi bibliniu Kaino ženklu, pasipuošusių žudikų akyse. Jį galima pasirinkti, kaip realią alternatyvą laisvei, kai gėris atrodo pernelyg banalus ir bejėgis ištaisyti visas tikras bei įsikalbėtas skriaudas.
