1. Ukrainos narystės ES perspektyva.
Šių metų birželio pabaigoje Ukrainai oficialiai suteiktas kandidatės į ES statusas.
Iki Kremliaus invazijos didžiųjų ES valstybių vadovai vieningai teigė, jog ukrainiečiai neturėtų tikėtis praverti bendrijos durų. Buvo bendradarbiaujama prekybos, kovos su korupcija ir kitose srityse, tačiau pabrėžiant, kad tai nėra pasiruošimas pilnavertei narystei. Dabar Ukrainai užsidegė šviesa tunelio gale.
Tai nereiškia, kad kelias bus paprastas ar greitas. Ukrainai teks spręsti struktūrines problemas, tokias kaip korupcija. Be to, atkurti sugriautą infrastruktūrą (manoma, kad sugriauta ar apgadinta apie 140 tūkst. pastatų, keli tūkstančiai prekybos vietų, beveik 800 vaikų darželių ir pan. – šie nuostoliai jau dabar vertinami per 100 mlrd. eurų. Galiausiai – susigrąžinti milijonus šalį palikusių piliečių.
Bet reformos nebus atliekamos nuo nulio. Ukraina nuo 2014 m. daro pažangą Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimų su ES aprėptyje. Tai leido šaliai perimti apie du trečdalius bendrijos teisyno ir pradėti diegti europietiškus standartus.
Ryžto ukrainiečiams nestinga. Narystę ES, apklausų duomenimis, palaiko 87 proc. gyventojų. Tiesa, net 69 proc. tikisi narystės per artimiausius penkerius metus. Toks spartus integravimasis šiandien neatrodo labiausiai tikėtinas scenarijus.
2. ES energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos.
Nutraukti gijas su Rusija energetikos srityje ES sekasi dviprasmiškai.
Lyg ir judama teisinga kryptimi. Bendrija sutarė dėl sankcijų naftos sektoriui, kurios reikš, kad nebebus perkama nafta, gabenama laivais. Tiesa, padaryta išimtis naftotiekiais tekančiai naftai, be to, paliktas pereinamasis laikotarpis – sankcijos įsigalios tik gruodžio pradžioje. Todėl per pirmuosius du invazijos mėnesius Rusijos pajamos, gaunamos iš iškastinių žaliavų pardavimo europiečiams, nesumažėjo. Priešingai – jos išaugo, nes sumažėjusius kiekius nusvėrė drastiškai išaugusios kainos .
Dujų sektoriuje situacija dar kompleksiškesnė. Planuojama, kad dar šiemet rusiškų dujų pirkimas iš Rusijos ES smuks 2/3. Tai būtų našta Kremliaus ekonomikai, nes apie 40 proc. biudžeto pajamų dar iki sankcijų sudarė būtent žaliavų pardavimai. Staigiai perorientuoti dujų eksportą kitur dėl infrastruktūros nėra taip paprasta.
Pažanga tarsi ir padaryta – iki karo ES importavo apie 40 proc. suvartojamų dujų kiekio iš Rusijos; birželį šis rodiklis smuko iki 20 proc. Visgi tolesnis mažinimas bus sudėtingas. Kremlius riboja dujų tiekimą Europos šalims ir apsunkina rezervų kaupimą prieš žiemą. Ekspertai skaičiuoja, kad vienintelė išeitis – mažinti vartojimą, ir tą gali tekti daryti ženkliai (apie 15 proc.).
Kylančios kainos ir dėl to augantis nepasitenkinimas žada sunkią žiemą Vakarų šalims. Kaip prieš kelias dienas dramatiškai kalbėjo Prancūzijos lyderis Emmanuelis Macronas, Kremliaus imperializmo ir agresijos akivaizdoje daugybei žmonių šalyje teks ištverti sunkų tarpsnį „mokant kainą už laisvę ir vertybes“.
3. Suomijos ir Švedijos santykis su NATO.
Baltijos jūros regiono saugumo architektūroje vyksta esminis lūžis – Suomija ir Švedija yra per žingsnį nuo narystės NATO.
Šių šalių priėmimą ratifikavo 23 iš 30 Aljanso šalių (tarp jų – JAV, Jungtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija, Lietuva ir kitos). Tad optimistiniai lūkesčiai, kad procedūra baigsis per pusmetį ar net greičiau, tebėra realūs.
Tiesa, išlieka Turkijos dilema – neaišku, ar ratifikacijos procedūra šios šalies parlamente neužstrigs. Prezidentas Recepas Taypas Erdoganas gali vėl ištraukti veto kortą, spausdamas Vakarų valstybes padaryti papildomų nuolaidų – ir bandydamas nukreipti savo šalies gyventojų dėmesį nuo kitų iššūkių, tokių kaip sunkiai suvaldoma infliacija (oficialus rodiklis siekia beveik 80 proc.).
Nepaisant to, švedai ir suomiai galiausiai pravers NATO duris. Ir tai reikšmingai prisidės prie Baltijos valstybių saugumo stiprinimo. Baltijos jūra praktiškai taps „NATO ežeru“, be to, abi valstybės svariai prisidės prie regiono stabilumo savo turimais pajėgumais.
4. Kitos sankcijos Rusijai.
Kol kas nėra vienareikšmiškai apibrėžta, kada ir kokiomis aplinkybėmis sankcijos Kremliui galėtų būti peržiūrėtos. Svarbu, kad neišsipildytų „Medvedevo lūkestis“ – esą bus skubama sugrįžti prie įprastesnio bendradarbiavimo pasirodžius jau pirmiesiems derybų signalams.
Kol kas tokių požymių nėra. ES susitarė dėl septynių sankcijų paketų. Tolesnis sankcijų griežtinimas tiesiogiai susijęs su energetikos sektoriumi – bei kitų patvirtintų sankcijų efektyviu įgyvendinimu. Taip pat daug diskusijų kelia Suomijos, Estijos ir kitų narių remiamas turistinių ES vizų Rusijos piliečiams draudimo siūlymas.
Bet kuriuo atveju Rusijai taikomos ES sankcijos – beprecedentės. Tačiau jų efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo nuoseklaus ir kryptingo taikymo. Šiuo atžvilgiu prireiks strateginės kantrybės – ir ryžto nepasiduoti politikų, tokių kaip Marine Le Pen, spaudimui sankcijas atšaukti.
5. NATO rytinio sparno gynybinių pajėgumų stiprinimas.
NATO Viršūnių susitikime Madride sutarta judėti brigadų lygmens tarptautinių pajėgų dislokavimo Baltijos šalyse link. Be to, bus siekiama rytiniame Aljanso sparne dislokuoti daugiau karinės technikos, padidinti NATO greitojo reagavimo pajėgų skaičių nuo 40 iki 300 tūkst.
Tai – istorinės svarbos žingsniai. Tiesa, kol kas jie labiau matomi „ant popieriaus“, o įgyvendinimui prireiks laiko bei ženklių investicijų. „Namų darbus“ turės daryti ir Lietuva – tam, kad būtų pasirengusi priimti papildomas sąjungininkų pajėgas.
Žinoma, NATO rytinio sparno saugumas tiesiogiai sietinas su Ukrainos sėkme karo fronte. Dalis ekspertų nuogąstauja, kad Vakarų šalių parama Ukrainai ginkluote gali būti pasiekusi piką – kitaip tariant, ateityje paramos mastai gali mažėti, didele dalimi dėl senkančių rezervų.
