Turbūt geriausias pavyzdys – 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytas Ribbentropo – Molotovo pakto slaptasis protokolas, padalijęs Rytų Europą dviem grobuonims. Maskva visuomet neigė šio ir kitų slaptųjų protokolų egzistavimą, nes žinojo, kad šie dokumentai – tai Achilo kulnas, keliantis grėsmę imperijos vientisumui. Slaptieji protokolai buvo pagrindinis mūsų koziris parlamentiniu būdu kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Ir tą kovą laimėjome, privertę Sovietų Sąjungos vadovybę pripažinti slaptųjų protokolų egzistavimą. Maža to, – ne tik pripažinti, bet ir pasmerkti bei oficialiai paskelbti juos kaip negaliojančius nuo pat pasirašymo dienos. Tiesa triumfavo!
O kelias, susijęs su istorinės tiesos susigrąžinimu, buvo ilgas ir sunkus. Šiame straipsnyje norėčiau sutelkti dėmesį į 1987 – 1990 metų rugpjūčio 23-osios dienas, tarsi į prabėgusio laiko ašį, kurioje puikiai atsispindi nuolatinė tautos sąmoningumo ribų plėtotė, siekių didybė.
1987 metų rugpjūčio 23-oji, sekmadienis. Vilnius. Pasibaigus pamaldoms Šv. Onos bažnyčioje, grupė žmonių, prisisegę juodus kaspinus, susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur surengė gedulo mitingą. Jo metu pasmerkė 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašytą Ribbentropo-Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Šią akciją suorganizavo ilgą laiką persekioti lietuvių disidentai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cidzikas, V. Bogušis, J. Protusevičius ir kiti. Mitinge, kuriame pagrindinę kalbą pasakė N. Sadūnaitė, pagerbtos sovietinio teroro aukos, pareikalauta paskelbti ir atšaukti Ribbentropo-Molotovo paktą, grąžinti Lietuvos nepriklausomybę. Susirinkusieji skandavo ,,Laisvės, laisvės, laisvės!“, sugiedojo ,,Lietuva brangi“, ,,Marija, Marija“, nepriklausomos Lietuvos himną. Akciją skrupulingai filmavo bei fotografavo KGB pareigūnai.
Po šios demonstracijos spaudoje pasirodė daugybė straipsnių, smerkiančių ,,nacionalistinį“ renginį ir jo organizatorius. Antai rugpjūčio 24 dienos „Vakarinių naujienų“ publikacijų antraštės skelbė: „Nepavykusi antitarybinė provokacija“, „Šlykščios pinklės“, „Niekingi kėslai“. Viename iš straipsnių rašoma: „Nacionalistiškai nusiteikę elementai, atskalūnai, remiami užsienio radijo stočių, provokaciniais tikslais siekė panaudoti TSRS – Vokietijos 1939 m. nepuolimo sutarties pasirašymo metines, apjuodinti istorinį lietuvių tautos apsisprendimą 1940 m. atkurti tarybų valdžią ir įstoti į TSRS sudėtį“. Net aštuonias dienas iš eilės šio laikraščio pirmajame puslapyje mirgėjo pavadinimas: „Vilniečiai smerkia nacionalistinio sambūrio organizatorius“.
Demonstracijos aktyvistai susilaukė ne tik pasmerkimo spaudoje. Jiems buvo grasinama ir fiziniu susidorojimu. Nepraėjus nė savaitei po akcijos, rugpjūčio 28 dieną, N. Sadūnaitę saugumo – KGB – darbuotojai prievarta įsodino į automobilį be numerių ir vežiojo daug valandų. Vienas iš saugumiečių N. Sadūnaitei net pasakė, jog už dalyvavimą mitinge „ją per maža sušaudyti“. Smarkiai primušti Kiauklių parapijos zakristijonas R. Grigas ir šios parapijos klebonas R. Puzonas. „Šį kartą gavai nuo mūsų tik tiek. Jeigu per pamokslus toliau minėsi Ribentropo – Molotovo paktą, bus tau liūdniau“, – buvo pagrasinta R. Puzonui.
1988 metų rugpjūčio 23-oji, antradienis. Vilniuje, Vingio parke, vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) organizuotas protesto mitingas. Susirinko apie 150 tūkst. žmonių, kurie į renginį atėjo su tautinėmis vėliavomis, perrištomis juodais kaspinais. Sugiedojus Maironio ir J. Naujalio „Lietuva brangi“, čia kalbėjo LPS iniciatyvinės grupės nariai, komunistų partijos atstovai, istorikai ir kiti oratoriai. Pagrindinė pasisakymų tema – Ribbentropo-Molotovo pakto pasekmės Lietuvai. Mitingo metu daugelis žmonių pirmą kartą sužinojo iš Lietuvos istorikų tiesą apie 1939-uosius metus, jog be nepuolimo sutarties tarp hitlerinės Vokietijos ir stalininės Sovietų Sąjungos dar buvo pasirašyti slaptieji protokolai, dėl kurių Lietuva, Latvija ir Estija prarado savo nepriklausomybę. Mitingą pradėjęs V. Landsbergis susirinkusiems priminė, kad „jau prieš metus Vilniuje“ buvo suorganizuotas šios sukakties minėjimas, o daugelis jo dalyvių susilaukė pasmerkimo. Kalbėtojas pažymėjo, jog „Tarybų Lietuva, kokią šiandien turime, yra daugelio aplinkybių rezultatas“, kad jos žmonės dar serga stalinizmo AIDS. „Turime pasveikti, – tvirtino V. Landsbergis, – jei ne – mirsime“.
Apie sovietinius istorikus, kurie viešai skelbia, jog neranda šių protokolų tekstų, poetas Just. Marcinkevičius sakė: „Čia visiškai aišku, kad Maskva neranda to, ko nenori rasti, ko nereikia rasti. Ieškoti galima, bet rasti nereikia. Gal, sakau, jiems galėtų padėti Pabaltijo istorikai ir archyvininkai. Tai būtų tikrai nesavanaudiška broliška internacionalinė pagalba istorinės tiesos labui“. Poetas su apgailestavimu kalbėjo apie visuotinį tikrosios tautos istorijos nežinojimą, primindamas žodžius, buvusius nacionalinio atgimimo laikraščio „Aušra“ epigrafu: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visuomet lieka vaikais“. „O nežinom todėl, – pažymėjo Just. Marcinkevičius, – kad ji slepiama nuo mūsų, kad ji paversta politikos tarnaite, kad ji privalo pateisinti politikos klaidas, kad ji turi valyti, šveisti, čiustinti ten, kur, liaudiškai tariant, „pripaškudino“ politika ir autokratinė administracija“. Kalbėtojo paraginti mitingo dalyviai tylos minute pagerbė visus žmones, nukentėjusius nuo stalininio ir hitlerinio teroro.
Kunigas E. Atkočiūnas kalbėjo apie nuodėmingą žmogaus prigimtį, ryškų dvasingumo bei tikėjimo trūkumą nūdienos pasaulyje, griežtai pasmerkė abortus, homoseksualizmą, sakydamas, jog „Dievas sukūrė ne Adomą ir Adomą, bet Adomą ir Ievą“, ragino kasdieniniame kelyje vadovautis Šventuoju Raštu, sugrįžti prie Dievo“.
Filosofas A. Juozaitis protesto akcijos dalyvius kvietė nebeskaityti „savo periodinėje ir akademinėje spaudoje tokio šmeižto apie mūsų tautos istoriją, kokį skleidžia Robertas Žiugžda (Vilniaus universiteto istorikas. – A. K.) ir jo pakalikai“.
Po trumpos A. Juozaičio kalbos mitinge nuskambėjo 1938–1940 m. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio žodis iš magnetofoninio įrašo, kurį į minėjimą atvežė V. Landsbergis su A. Skuču. J. Urbšys pasidalijo prisiminimais apie 1939 metų spalio pradžioje Maskvoje vykusias Lietuvos Respublikos – SSRS derybas dėl Vilniaus ir jo srities perdavimo Lietuvai. Papasakojo, kaip tuomet Stalinas jam atvirai pareiškė, esą SSRS susitarusi su Vokietija, kad „didžiausia Lietuvos dalis tenkanti TSRS, o siauras jos pasienio ruožas Vokietijai“. „Bandau protestuoti prieš tokį nepriklausomos valstybės dalijimąsi, sakau, jog iš ko ko, tik ne iš draugiškos Tarybų Sąjungos Lietuva galėjo to laukti, – pasakojo J. Urbšys. – Ir kalbu, ir prisilaikau, akyse dunkso Vilniaus miestas ir kraštas, kurių Lietuvos vyriausybė šičia mane siuntė“.
Daug oratorių, ypač istorikai Gediminas Rudis bei Liudas Truska, visiškai atvirai kalbėjo apie Lietuvos okupaciją. L. Truska prisipažino, kad jam pasidarė gėda dėl istorikų, kurie visuomenei sakė „ne visą tiesą, bet pusę tiesos arba net kur kas mažiau kaip pusę, o tai yra pats didžiausias melas“.
V. Landsbergis susirinkusius Vingio parke supažindino su JAV senatorių Baltijos respublikoms laišku, kuriame senatoriai palankiai įvertino procesus, vykstančius trijose Baltijos respublikose.
Renginyje taip pat akcentuotos suvereniteto, ekologijos, ekonominio savarankiškumo bei kitos aktualios Lietuvai problemos. Tris valandas trukęs mitingas baigtas „Tautiška giesme“, kurią kartu su Trispalve valdžia beveik prieš savaitę (1988 m. rugpjūčio 17 d.) legalizavo.
Ribbentropo-Molotovo pakto 49-ųjų metinių minėjimai vyko ir kituose Lietuvos miestuose: Kaune, Šiauliuose, Kretingoje.
1989 metų rugpjūčio 23-oji, trečiadienis. Vilniuje vyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo 6-osios sesijos pirmasis posėdis. Be kitų svarbių dokumentų, priimtas LPS Seimo pareiškimas, kuriame konstatuojama, jog sovietinės armijos įvedimas į Lietuvos Respubliką 1940 metų birželio 15 dieną buvo SSRS agresija prieš nepriklausomą valstybę, Tautų sąjungos narę, o vadinamojo Liaudies seimo rinkimai 1940 metais bei to Seimo nutarimai dėl Lietuvos priėmimo į SSRS sudėtį buvo neteisėti. Sąjūdžio pareiškime primenama, kad nei Vokietija, nei SSRS dar nepasmerkė ir neparodė iniciatyvos anuliuoti nusikalstamus 1939 – 1941 metų Stalino ir Hitlerio sandėrius, kurie sąlygojo Lietuvos bei kitų valstybių neteisėtą užgrobimą. Taip pat išreikštas įsitikinimas, jog anksčiau ar vėliau SSRS turės pripažinti įvykdžiusi Lietuvos okupaciją ir ją anuliuoti (slaptuosius protokolus, kaip žinia, SSRS pripažins kaip negaliojančius nuo jų pasirašymo momento jau 1989 metų gruodžio 24 dieną, o Lietuvos nepriklausomybę – tiktai 1991 metų rugsėjo 6 dieną). LPS Seimas pareiškime kvietė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
19 val. vakaro Ribbentropo-Molotovo 50-ųjų metinių proga LPS, Latvijos bei Estijos liaudies frontai suorganizavo „Baltijos kelio“ akciją. Rankomis susikibusių žmonių grandinė, prasidėjusi nuo Vilniaus Arkikatedros, Europos 12-ąja magistrale nusitęsė per Ukmergės, Panevėžio ir Pasvalio rajonus iki Laisvės paminklo Rygoje, o baigėsi Taline, prie Hermano bokšto. Apie dvidešimt minučių Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautos demonstravo visam pasauliui savo vienybę ir nepalaužiamą ryžtą siekti laisvės, kurią 1940 metais sutrypė Sovietų imperija, pasinaudojusi 1939 m. sutarčių su Vokietija slaptaisiais protokolais.
Lygiai po metų, 1990 metų rugpjūčio 23-ąją, Stalino ir Hitlerio sandėrio 51-oji sukaktis bus pažymėta jau nepriklausomoje – Kovo 11-osios Lietuvoje. Lazdijuose įvyks grandiozinė „Europos kelio“ akcija, kuri simbolizuos Baltijos valstybių sugrįžimą į Europą: į jos valstybių tarpą, jos kultūrą. „Atgal į Europą – Europos keliu“, – skelbs akcijos lozungas.
