Lietuvą ir vėl purto skandalas dėl energetikos. Jis ir vėl sukasi aplink valstybės valdomą grupę „Ignitis”. Valstybė ir vėl apsimeta, kad yra niekuo dėta, nekalta ir beveik negali padėti žmonėms ir verslui, nes turi kitų svarbių reikalų. Plius – vasaros atostogos.
Tai kas, kad „Ignitis” – valstybės valdoma energetikos įmonių grupė? Valstybė Lietuvoje aktyvi tada, kai renka socialistinius solidarumo mokesčius už „nemokamą” gydymą iš žmonių, kurie už gydymo paslaugas vis tiek moka daugiau iš savo kišenės.
O kai valstybė visiškai susimauna „liberalizuodama” elektros rinką ar bandydama suvaldyti sostinės kogeneracinės jėgainės projektą, jos socialistinis jautrumas staiga išgaruoja, ir lieka tik už jokią socialinę politiką neatsakingas laukinis kapitalizmas su daugybe skęstančiųjų, kurie turi gelbėtis patys.
Koks rezultatas? Vyriausybė – nekalta, visi jos nariai lieka savo vietose. Kaip ir „Ignitis” vadovybė. Kaip ir Vilniaus savivaldybė. Vadinasi, vieninteliai, kurie tiesiogine to žodžio prasme sumokėjo už blogą valdymą, yra vilniečiai. Štai tokia ta mūsų prezidento ekonomisto žadėta „gerovės valstybė”.
Panašiai valstybė neprisiima atsakomybės ir dėl nevykusio elektros rinkos liberalizavimo. Kainos – kosminės, daugeliui žmonių – šokas, kyla išgyvenimo klausimas, bet kaltų nei valstybėje, nei jos valdomose įmonės eilinį kartą nėra. Tiksliau, „kalti” yra elektros vartotojai, nes būtent jie sumoka visą didžiulę „baudą” už grupelės žmonių nekompetentingumą.
Štai įvyko įdomi diskusija tarp „Ignitis” ir elektros energijos pardavimo biržos „Nord Pool Spot”. Birža, pagal kurios taisykles vyksta elektros įsigijimas ir kiekvieną valandą nustatoma elektros kaina Baltijos šalims, patarė mūsų „genijams”, kaip reikėtų teikti aukcionams siūlymus, kad šie nebūtų atmetami ir kaina rinkoje nepakiltų iki 4 eurų už kilovatvalandę.
Na, žinote, jei geras algas gaunantys Lietuvos valstybės įmonių vadovai bei visokių valdybų ar stebėtojų tarybų nariai neturi laiko galvoti apie tokius žemiškus dalykus, tai jų darba bando dirbti Europa. Tam juk ir stojome į ES, kad mūsų vadovai geriau uždirbtų ir mažiau dirbtų.
„Ignitis” į biržos pastabas atsakė maždaug taip: ačiū, brangieji, kad paaiškinote, kaip atitikti jūsų taikomą algoritmą ir pirkti elektrą pigiau, bet, žinokite, mums tai netinka, nes mūsų tapatybė – kitokia, mes juk – paskutiniai Europos pagonys, todėl geriau patys keiskite taisykles Europai ir derinkitės prie mūsų. (Čia, jei ką, laisvas vertimas).
Net ir tarus, jog šioje diskusijoje teisus būtų „Ignitis”, natūraliai kyla klausimas: kur jie buvo, kai tokią situaciją, kokia susiklostė šiandien, reikėjo modeliuoti ir prognozuoti? Kur buvo vyriausybė, kai reikėjo galvoti, kas ir kaip už visa tai sumokės?
Kol kas nematyti ir realių valdžios pastangų deramai kompensuoti elektros energijos kainos šuolį gyventojams ir verslui. Antai Aleksandras Izgorodinas pateikia kaip pavyzdį Lietuvai Prancūziją, kur energijos kainas valstybė tiesiog įšaldė, šitaip kartu pristabdydama infliaciją. O mes ką darome?
Geriausiu atveju – svarstome pratęsti špygos dydžio kompensacijų gyventojams mokėjimą kitais metais. Nors jau prieš kurį laiką buvo galima nuspręsti tas kompensacijas didinti ir valstybei skubiai skolintis pinigų, kol dar skolinimasis netapo labai brangus. Arba įšaldyti energetikos kainas, kaip Prancūzijoje.
Akivaizdus delsimas prisiimti atsakomybę už blogą valstybės įmonių valdymą ir priimti politinius sprendimus socialiai jautriais klausimais liudija, kad diržų veržimas yra nebe opcija, o tikrovė, kurioje šią vasarą jau gyvename, ir tie diržai daug kam veržiami net ne ant liemens, o ant kaklo. Tai ir mažas pajamas gaunantys žmonės, ir vis dar nesubsidijuojamas verslas, kurį energijos kainos smaugia visa jėga – be amortizacijų.
Šiuo atžvilgiu kyla klausimų ne tik vyriausybei, bet ir prezidentui Gitanui Nausėdai, kurio rinkimų kampanijos leitmotyvas juk buvo ne tiek prezidentui pagal Lietuvos Konstituciją priklausančios sritis, tokios, kaip užsienio politika ir saugumas, kiek „gerovės valstybė”.
Trumpai aptarus ir įvertinus tai, kas vyksta, dėl gerovės valstybės yra du esminiai klausimui prezidentui. Kur ta gerovė? Ir kur valstybė?
