Bet kiti sakė – proputiniškas. Šv. Tėvas su nusivylimo gaida balse pareiškė, kad karas Ukrainoje nukreipęs dėmesį nuo bado problemos: „Somalio žmonės pateko į mirtiną pavojų dėl sausros.“
Nuskambėjo kaip ženklas. Visiems nuo popiežiaus iki Erdogano ir paties Rashos fiurerio vėl prireikė derybų ir ypač paliaubų. Suprask: Ukraina privalo nusileisti, štai, žiūrėkit, net popiežius sako, kad per tą kazokišką užsispyrimą Somaliui ir Eritrėjai gresia badas.
Negali sakyti, kad labai garsiai. Bet ir musė juk ne kaip naikintuvas garsu daužo dangų, o negirdėti negali. Kitas ženklas: Europa per liepą Ukrainai nepatiekė sunkiosios ginkluotės. Net D. Britanija, Tik JAV ir NATO mažiukai.
Iš kitos pusės – bravūra. Kaip amerikietiški kalneliai. Ukraina tuoj tuoj pereis į puolimą. Krymas dega. Po Novofedorivkos aerodromo sproginėjo Džankojaus amunicijos bazė. Ir kur tik nedegė Kryme. Orkės bėga iš Krymo neįdegusios. Belgorodo amunicijos sandėliai dega. Pietuose orkai net batalionų štabus perkelia anapus Dniepro. Ir vis dėlto, koks savaitės įvykis buvo esminis?
Dvidešimt JAV generolų ir europinę politiką geriausiai išmanančių diplomatų, tokie kaip generolai Ph.Breedlow, W.Clarkas, B.Hodgesas, ambasadoriai A.Wershbow, K.Wolkeris, E.Edelmanas, W.Tayloras ir kt. kreipėsi laišku į prezidentą Bideną, ragindami kuo greičiau duoti Ukrainai tiek ginklų, kad ji galėtų išvaduoti rusų užgrobtas žemes.
Kol dar nevėlu, sako jie ir dar perspėja dėl paliaubų: „Dabar kaip tik tas metas, kai sąjungininkai turi telktis ir suteikti Ukrainai priemonių, kurių jai reikia nugalėti. Karo vilkinimas, pauzės neduos nieko kito, kaip tik leis Putinui atsigauti ir po to padaryti dar daugiau žalos Ukrainai ir ne tik jai.“
JAV armijos ir užsienio politikos sunkiasvoriai ne šiaip atkreipia dėmesį į esminę problemą – aiškiai per lėtus ginkluotės Ukrainai tiekimus. Tai, kaip ir rusenanti viltis apgavikė, kad su rusais galima kaip nors susitarti, deeskaluoti, būtų neatitaisoma Vakarų klaida. Kuri vyksta.
Kodėl Ukraina dar neperėjo į kontrpuolimą, apie kurį visi kalba nuo vasaros pradžios? Tam, kad pereitų į kontruolimą, Ukrainai reikia Vakarų tankų, artilerijos, šarvuočių, aviacijos. Jei ne lenkų perduoti modernizuoti T-72, Ukraina praktiškai nebūtų gavusi tankų. Kur leopardai ir abramsai?
Žiniasklaida krykštauja apie kiekvieną haimarsą, kiekvieną didesnį Vakarų ginklą, skirtą Ukrainai. O kiek jų iš viso gavo Ukraina?
Savaeigių haubicų, toli gražu ne visos iš jų vakarietiškos, – 206. Rusai fronte gal 1000 turi, o kiek sandėliuose? Salvinės raketinės ugnies sistemų – 46, iš jų haimarsų bus pusė. Rusų vėl koks 1000 tik fronte. Tankų 280. Rusai turi bent kelis tūkstančius. Lėktuvų – 18, ir tai nevakarietiškų.
Su tiek Vakarų ginklų, tegu ir smarkiai pranokstančių kokybe rusiškus, ir dar tokių margų (Ukrainos kariai jau įvaldė kokių 8-9 šalių gamybos artileriją) pereiti į kontrpuolimą 1 300 km fronte? Sakykim, tokia K.Ostrogiškio brigada neturi nė vieno vakarietiško pabūklo, o kaunasi itin karštoje vietoje – prie Barvinkovo. Negali priešo pulti pėsčias.
Vakarų ginkluotės kiekis – Ukrainos problema Nr. 1. Štai kodėl karas tapo poziciniu. Galima teisintis, kad NATO šalys neturi tiek HIMARS ir tankų, kiek reikia Ukrainai perlaužti karo eigą, nes JAV ugnies galia paremta aviacija. Bet kodėl tada Ukraina negauna naikintuvų?
Laikas eina ne Rusijos naudai. Bet karui pakibus ties dabartine fronto linija laikas ims eiti ir ne Ukrainos naudai. Štai kodėl dvidešimt iškilių JAV generolų ir diplomatų taip aistringai kreipiasi į Bideną su vieninteliu prašymu: duokit Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia, kad Putino Rusija daugiau niekada nebegrasintų kaimynams.
Priešingu atveju, sako jie, teks gailėtis visai Europai. Turbūt apskritai Vakarų civilizacijai, nes silpnumas per delsimą Ukrainoje bus ženklas Kinijai imtis Taivano.
Ar gali taip atsitikti, kad šitas laiškas – šauksmas tyruose. Kaip bus Ukrainoje?
Nors rikiuojant abiejų pusių baterijas, tankų batalionus ir lėktuvų eskadriles Ukrainos pergalė šiandien gali pasirodyti kaip miražas, kare veikia ir kita, ne taip gerai matoma vidinė logika.
Žmonės kartais tai pavadina istorijos logika. Bet, kad nebūtų taip pompastiška, sakykim, kad tai pasakos logika. Puškino pasaka apie žvejį ir žuvelę – iš tos giluminės logikos. Senio rolėje – rusų liaudis, senės – fiureris Pu, o auksinė žuvelė – lyg ir Vakarai, leidę senei Pu gauti brangiausią pasaulio jachtą, paskui vilą už milijardą eurų, pasiimti gabalą Gruzijos, Krymą, dalį Donbaso.
- O dabar pasakyk auksinei žuvelei, kad NATO nešdintųsi iki pat 1997 m. sienų.
Ką darys senis, nuėjo, pašaukė žuvelę, pasakė, ko dar senė Pu įsigeidė. Žuvelė tik pliaukštelėjo uodega ir nuplaukė, taip nieko ir nepasakiusi. Parspūdino senis namo – vietoj Gelendžiko rūmų rado fiurerį Pu prie tos pačios suskilusios rusiškos geldos.
Bet ar taip įmanoma, jei auksinė žuvelė – Vakarai, jie delsia apginkluoti Ukrainą, o dalis kolektyvinių Vakarų audžia tą pačią išdavikišką Minskas-3 paliaubų mintį?
Ne viskas vyksta pagal analogiją. Pakartoti praeitį ateityje – misija beveik neįmanoma.
Žudyti, žudyti, žudyti, ne kartą maurojo rusofašistinis filosofas Duginas. Tas pats Duginas, kuris reikalavo išvalyti Ukrainą nuo „idiotų ir kretinų“, kaip jis vadino visus ukrainiečius, tas, kuris net svajojo žūti degančiame tanke, skriejančiame per Kyjivo Kreščatiką, vakar Možaisko plente prie Maskvos buvo priverstas žiūrėti, kaip po sprogimo „Land Cruiser Prado“ džipe baigia sudegti jo dukra. Toks pat obuolys nuo jo obels, niekinusi visus ukrainiečius, rėkavusi, kad Buča yra Ukrainos valdžios inscenizacija ir laksčiusi darytis selfių į rusų pasaulio sunaikintą Mariupolį.
Mums neduota nuspėti, kaip mūsų žodis atsišauks („Нам не дано предугадать, как слово наше отзовется“). F.Tiutčevas, regis. Rusų poetas slavianofilas. Caro slaptasis tarėjas, 15 m. dirbęs Užsienio cenzūros komiteto pirmininku. Garsiausi rusų poetai simbolistai laikė jį mokytoju.
Tiutčevo simbolika tinka Duginui. Tik kiek jį žinotų, jei ne fiureris Pu? Kurio antiukrainietiškai „Mein Kampf“ beprotybei Tiutčevo eilės – lyg specialiai kurtos.
Tai kaip bus Ukrainoje? Viskas kažkaip turėtų baigtis gerai. Bet tai bus ne tiek Vakarų nuopelnas. Ir gal net ne tiek Ukrainos, kad ir kaip šventvagiškai tai skambėtų. Kažkas turėtų įvykti su Rusija.
Neklauskit kas. Neieškokit analogų su GKČP puču, nelyginkite Leningrado I sekretoriaus S.Kirovo-Kostrikovo nužudymo 1934 m. gruodį ir vakarykščio atentato prieš D.Duginą, kad ir kaip niežtėtų liežuvis, žinant, kad ir vienu, ir kitu atveju žudikus siuntė NKVD-FSB.
Mes to dar nežinom. Mums neduota nuspėti. Bet tikimybė, kad geros atomazgos sulauksim, labai didelė. O jei nesulauksim? Iš anksto negalima atmesti. Tik apie tai geriau negalvoti. Panašiai kaip po Kovo vienuoliktosios. Kas galėjo nuspėti KPSS senolių bandymą surengti pučą, po kurio imperija ir išleido kvapą? Bet juk ore tvyrojo, kad SSRS mirs.
Kol kas ekrane užrašyti tik keli faktai. Rusija nuo liepos Ukrainoje nepasistūmė nė per žingsnį. Įklimpo, ieško paliaubų. Maskvoje lyg ir razborkės. Orkamiestyje laukia dideli įvykiai. Prezidento subinė net orkams negali būti amžina kelrode žvaigžde.
