Rusija kaip buvo, taip ir liko Aukso Ordos įpėdine, tik pakeitusia institucines iškabas ir trumpam apsimetusia, kad yra demokratinės Europos dalis.

Vakarai patikėjo šia Rusijos vaidyba, Baltijos šalys – ne. Tradicinis Vakarų polinkis į saviapgaulę dėl Rusijos lėmė, kad šiai europietišką kostiumą vilkinčiai Azijos imperijai buvo leista tapti artima Vakarų partnere, atsigauti ir sustiprėti.

Vakarai patikėjo šia Rusijos vaidyba, Baltijos šalys – ne. Tradicinis Vakarų polinkis į saviapgaulę dėl Rusijos lėmė, kad šiai europietišką kostiumą vilkinčiai Azijos imperijai buvo leista tapti artima Vakarų partnere, atsigauti ir sustiprėti.

Jaunoji karta šiandien gali tik iš pasakojimų ir įrašų mėginti įsivaizduoti, koks buvo gyvenimas SSRS, kokia buvo jos visuomenė, kultūra, kasdienybė. Tai buvo košmaras, iš kurio, kitaip nei iš tikro baisiausio sapno, jūs net negalite ištrūkti atsibudęs. Niekada.

Tai buvo nesibaigianti pilkuma, neviltis, skurdas, purvas ir melas. Tai buvo siaubingas eksperimentas su žmonėmis. Eksperimentas, kuriuo bandyta išniekinti žmogaus prigimtį ir įrodyti, kad žmogus tėra lengvai valdomas bandos gyvulys, o galimybė gyventi žmogiškai gali būti paversta privilegija, kurią jums suteikia arba iš jūsų atima visagalė valstybė.

Auklėti vaikus šiame košmare turėjo pirmiausia ji – valstybė. Tėvai, šeima turėjo tapti jos ideologiniu įrankiu ir tiesiog pigia darbo jėga, kuriai leista kartu gyventi, poruotis ir gimdyti, bet neleista sakyti vaikams tiesos apie tai, kokiame mėšle ir kodėl jie gyvena. Laimei, dalis žmonių šio draudimo nepaisė.

Mokykloje, kieme, gatvėje siautėjo nežabota agresija. Net SSRS „kultūros sostinė“ Peterburgas buvo tokių, kaip Vladimiras Putinas ir jo aplinkos banditai, padugnių perykla ir žvėrinčius.

Maži banditai – nepilnamečiai Piterio chuliganai – buvo ta kasdienybė, su kuria nuolat tekdavo susidurti to meto paaugliams. Gatvėse, parkuose ar laiptinėse, dienos metu, einant pro šalį suaugusiesiems jus, ramiai einančius savo reikalais, galėdavo tiesiog malonumo dėlei užpulti ir prilupti „kultūros sostinės“ bandar-logų būreliai.

Išeinate su draugu pasivaikščioti, ir vidury baltos dienos gražiame Peterhofo parke prie jūsų pristoja kokie penki į kalinius su stažu panašūs bendraamžiai. Grįžtate namo su kruvinu veidu, užplaukusia akimi, nuskeltu dantimi ir trigubo dydžio lūpomis. Tiesiog – eilinis pasivaikščiojimas po, мать вашу, „kultūros sostinę“.

Tai buvo tarsi nesibaigianti išgyvenimo mokykla, kur visa valdžios sistema jus visą laiką skatina tapti žvėrimis ir, kaip neseniai Rusijos vaikus mokė Putinas, „nevirsti botanikais“.

Sovietai sukūrė savo berniukams ir jaunuoliams tokią vaikystę, kurios kasdienybė priminė kalėjimo taisykles, elgesį ir žargoną, kai lemia jėga, vulgarumas ir „autoritetas“ nusikalstamame pasaulyje.

Pamenu, vienoje iš pirmųjų mokyklos klasių papasakojau tėvams apie porą agresyvių klasiokų, kurie visus mušė ir jau buvo užkabinę mano draugus. Mama patarė – susivienykite ir juos pamokykite.

Tada pamokėme chuliganus paralelinėse klasėse. Ėmėme ieškoti plėtros erdvių. Tada tėvus iškvietė pas klasės auklėtoją su įrašu dienoraštyje: „jūsų sūnus organizavo grupuotę“.

Suvienijau bendraminčius. Pamokėme tuos du chuliganus. Paskui pamokėme tuos, kurie tiems dviems chuliganams pritarė. Tada pamokėme chuliganus paralelinėse klasėse. Ėmėme ieškoti plėtros erdvių. Tada tėvus iškvietė pas klasės auklėtoją su įrašu dienoraštyje: „jūsų sūnus organizavo grupuotę“.

Pasidavimas žaidimo taisyklėms šioje sistemoje reiškė, kad valstybei pavyko formuoti jūsų charakterį taip, kad tiktumėte naujam etapui – sovietų kariuomenei, kurioje žmogiškumas buvo trypiamas dar labiau. O ten jau nukaldavo tokius personažus, kurių auklėjimo rezultatus neseniai matėme Ukrainos Bučoje.

Būtent jėgos ir žiaurumo kultas vėlyvosios SSRS visuomenėje, vešėjęs tarp jos paauglių ir jaunuolių, šiandien visu gražumu atsiskleidžia Rusijos politikoje (Dimono Medvedevo ir Maškos Zacharovos elgesys ir leksika), žmonių nuotaikose ir su tomis nuotaikomis kariaujamuose karuose.

Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, reaguodamas į Čekijos ir Baltijos šalių siūlymus nebeduoti rusams turistinių vizų, šiomis dienomis pareiškė, kad Ukrainos užpuolimas yra „ne Rusijos žmonių karas, tai – Putino karas“.

Kvailumas demokratinėse visuomenėse turi dvi dideles privilegijas: vieną – senesnę, kitą – šviežesnę. Senoji kvailumo privilegija – už jį balsuoja ir renka į valdžią. O naujoji – televizijos ir feisbuko laikų kvailumo privilegija yra tai, kad žmonės jo tiesiog nebegirdi ir nebepastebi.

Vokietijos kancleris viešai nusišnekėjo, bet jo pasisakymas sukėlė didesnį pasipiktinimą kaip politinė nuostata, o ne kaip skystapročio tauškalai.

Deja, kvailystė, skelbiama tokio rango politiko, yra dar baisesnis dalykas nei klaidinga politinė nuostata. Nuostatos gali kisti, kaip kad pakito vokiečių požiūris į gynybos klausimus. O kvailumas tokiame poste ir tokiame amžiuje – nepagydomas.

Šiuo atveju net netiktų pateisinimas, esą kanclerio žodžiai tebuvo duoklė politiniam korektiškumui, gal jis taip iš tiesų negalvoja. Nes Scholzas nepabijojo skandalo ir paspaudė ranką Mahmudui Abasui iškart po šio viešai pasakytos antisemitinės tirados. Matyt, problema – ne politkorektiškumas, o banalus „durnumas“.

Sakyti, kad tai – Putino, o ne Rusijos žmonių karas, yra tas pats, kas sakyti, jog sovietinis himnas, kurį grąžino Putinas, yra jo, o ne Rusijos žmonių himnas. Bet Putinui visiškai nusispjaut ant himno. Jis grąžino jį ne todėl, kad jam patiko melodija. Jis juk tikrai ne melomanas.

Kai Putinas nutarė sugrąžinti sovietinį „Russland, Russland, über alles“, Borisas Nemcovas, tuometis gubernatorius, atėjo pas jį ir paklausė, kam reikia tokios nesąmonės. Putinas atsakė: „kokia šalis, tokios ir dainos“.

Jis tada davė žmonėms tai, ko jie norėjo: imperinį kolonijinį himną. Ir imperinį kolonijinį karą jis šiandien davė tiems, kurie jo norėjo: Rusijos žmonėms.

Jis tada davė žmonėms tai, ko jie norėjo: imperinį kolonijinį himną. Ir imperinį kolonijinį karą jis šiandien davė tiems, kurie jo norėjo: Rusijos žmonėms.

Ar neduodant rusams Šengeno vizų, pirmiausia būtų nuskriausti demokratai, liberalai ir karo priešininkai? Vargu. Humanitariniai sumetimai ir politinio prieglobsčio suteikimas turi išlikti.

Ar labiausiai nukentėtų karo fanai ir tvirti šalininkai? Irgi – vargu, nes dauguma jų į užsienį nevažiuoja, sėdi savo Voroneže priešais televizorių, nupirktą už žuvusio sūnaus pardavimą valstybei, ir žiūri š..dą, kuris vis dėlto yra daug geresnis už jų gyvenimus ir už juos pačius.

Ne, vizų neišdavimas paveiktų galbūt net ne tiek turinčius aiškią poziciją dėl karo žmones, o tuos, kuriems tiesiog nusispjauti. Prakutusią, turinčią pinigų išvažiuoti iš Rusijos, bet apolitišką, ciniškai abejingą, sakančią „kariauja politikai ir valstybės, aš čia niekuo dėtas“ visuomenės dalį. Ar ši visuomenės dalis kalta dėl karo? Taip, ji – kalta.

Rusija pastaruoju metu dažnai ir pagrįstai tapatinama su Mordoru. Ji – blogio irštva. Bet Rusijos blogį paaiškina ne tik blogiui įsipareigojusių orkų kariauna iš Johno Tolkieno kūrinių, bet ir blogiui abejingų dėl savo „politinio“ bukumo bandar-logų būriai iš Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygos“.*

Todėl galima pritarti Scholzo frazei, jog „tai ne Rusijos žmonių karas“, su viena išlyga: tai Rusijos orkų ir bandar-logų karas. Rusija virto orkų ir bandar-logų visuomene ir valstybe. O atimti iš bandar-logų galimybę keliauti ilsėtis į Europą yra teisinga ir būtina Rusijos kariaujamo karo sąlygomis.

* „Mes didingi. Mes laisvi. Mes nuostabūs. Mes nuostabiausia džiunglių gentis“, – šaukia jie. / „Tu buvai su pilkosiomis beždžionėmis, padarais be Įstatymo, ryjančiais visokį brudą.“ / „Jie neturi įstatymo. Jie neturi nuosavos kalbos ir vagia sąvokas iš mūsų, kai klausosi ir stebi, ką mes kalbame <…> Jų papročiai – ne mūsų papročiai.“ / Banderlogai nuolat giriasi, kokie jie didingi, dvasingi ir nepakartojami, bet elgasi kaip padarai be atminties ir „politinės kultūros“, agresyviai apmėtydami visokiais daiktais tuos, kurie drįsta jais nesižavėti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)