Tai II dalis mano ir mano bendraminčių minčių. Jaučiu pareigą išsakyti, ką galvoju apie visą mūsų karinę sistemą. Tiesiog kad nesakytumėt, jog tylėjau ar tylėjome, jei priešas staiga užgriūtų. Nors šalyje paskelbta nepaprastoji padėtis, o čia net du ministrai, kurie atsakingi už saugumą, t. y. VRM ir KAM, „dėjo“ ant Lietuvos saugumo. Kitose šalyse, tokie ministrai atostogų net ir nebūnant nepaprastosios padėties eina pasikeisdami. O va Marijos žemėje trenkė abu ir išvyko.
Tęsiant prieš kelias dienas rašytą temą, kitas kariuomenės vykdomas pirkimas – kompanijos „OSHKOSH“ šarvuoti visureigiai – yra kur kas taktiškai protingesnis, tačiau nepigus pasirinkimas. Pastaruoju metu JAV plačiai juos naudoja konfliktų apimtuose regionuose. Vienas tokio tipo visureigis talpina nuo 4 iki 5 karių (priklausomai nuo gamintojo ir modifikacijos), o tai reiškia, kad mano anksčiau minėtas skyrius karių jau važiuoja ne vienoje mašinoje, o dviejuose, ir kontakto su priešu atveju turi manevro galimybę. Juolab netekus vienos mašinos, netenkam tik vieno ekipažo arba tik pusės skyriaus karių.
Siūlymas ir vertinimai!
Grįšiu prie siūlomos pajėgų koncepcijos. Koncepcija turėtų būti iki gyvo kaulo paprasta. Imam vieną skyrių karių ir aprūpiname juos, pavyzdžiui, keturračiais dviviečiais motociklais (būrio sudėtyje gali ir turi būti priekabos šaudmenims, degalams, sužeistiesiems ir kitiems resursams gabenti. Nagi, juk mes ruošiamės karui, o ne paradui). Sakykim, jog skyrius karių susideda iš 10 karių. Ir čia mes turime penkias mobilias karių poras, kurių kiekviena gali disponuoti skirtingomis ginklų rūšimis, sunkusis kulkosvaidis (priekaboje), granatsvaidis, taiklus šaulys ar snaiperis (koncepcijoje snaiperiams turi būti skiriamas ypatingas dėmesys), priešlėktuvininkas su nešiojama priešlėktuvine sistema bei grenadieriai su povamzdiniais 40 mm granatsvaidžiais arba automatiniu granatsvaidžiu GMG, 80 mm minosvaidžio grupė, vadas su ryšininku arba JTAC (oro atakų bei artilerijos kontrolieriumi) na ir ar taktinių dronų operatoriai. Ir visi jie nepriklausomai mobilūs. Vizualizacijai siūlau tokią pėstininkų skyriaus koncepciją:
Penki atskiri taikiniai priešui ir pakankamai maži, kad į juos būtų lengva pataikyti. Tuo pačiu eliminuoja priešo sunkiąją ginkluotę. Juo labiau jie disponuoja priešpėstine, prieštankine ir priešlėktuvine ginkluote vienu metu ( foto pridedu, kad būtų realus vaizdas 4 pav. )
Mažas transporto priemones daug lengviau paslėpti ir užmaskuoti nuo priešo stebėjimo tiek nuo žemės, tiek iš oro, naktiniais bei šiluminiais matymo prietaisais. Nagi, mes juk XXI amžiuje, šiluminio maskavimo nevalia ignoruoti. Ką lengviau aptikti: didelį šarvuotį ar keturratį motociklą, užmaskuotą eglių šakomis arba tiesiog įvarytą į nedidelį garažą mieste? Tuo pačiu yra užtikrinamas resursų, šaudmenų, sprogmenų, medikamentų, maisto, vandens ir kuro decentralizavimas. Kaip ir minėjau aukščiau, Lietuvai mažas padalinys yra vienui vienas karys, o taip komplektuotas visas skyrius tampa jėga, su karia reikia skaitytis.
Supraskit – LDK, tarpukario Lietuvos kariuomenės kavalerijos karo žirgus pakeičiame moderniomis transporto primonėmis ir turime šių dienų ulonus, husarus bei dragūnus, pastariesiems pagal jų paskirtį galime pritaikyti ir transporto priemones – ulonams ir husarams sunkesnes ir labiau šarvuotas kaip sunkiajai kavalerijai, o dragūnams – keturračius, tankriedžius ir panašiai, kadangi pastarieji buvo sutverti judėti mobiliai ir kautis pėsčiomis. „Boxer‘is“ nėra žirgas, greičiau didelė karieta.
Galima suprasti, kodėl KAM ministras Anušauskas, jo komanda ir drąsusis Prezidentas G. Nausėda realiai taip ir nesupranta, kas vyksta kariuomenėje ir kieno verslo interesai ginami.
Motociklai, prireikus, gali būti keičiami civilinėmis transporto priemonėmis, tuo tarpu šarvuotos kovos mašinos niekas taip lengvai nepakeis. KAM pasirinktas kelias yra trumparegiškas. Šių dienų konfliktai yra dinamiški, tikslui pasiekti panaudojama bet kokia po ranka pasitaikanti technika. Esmė yra žinojime, kaip ir kokiu būdu aš galiu pritaikyti po ranka pasitaikiusią civilinę ar netgi aktyviam laisvalaikiui skirtą transporto priemonę (motociklą, dviratį, taip vadinamą tankriedį ir kitas panašias priemones.
Noriu išskirti snaiperius bei taikliuosius šaulius – kariuomenė jau identifikavo jų poreikį ir netgi apginklavo. Puiku. Tai labai efektyvus ginklas kovoje su gausesnėmis priešo pajėgomis. Neminint istorinių pavyzdžių, keletas snaiperių gali priversti priešo karius sulysti į šarvuočius taip suteikiant galimybę mūsų granatsvaidininkams taikliai atakuoti kovinę techniką. Demoralizuojantis snaiperių efektas yra nenuginčijamas. Taiklus šaudymas yra būtinybė ne tik profesionaliam kariui, bet ir kiekvienam rezervistui, šauliui ar kariui savanoriui. Šaudymo populiarinimas tarp karinio amžiaus vyrų ir moterų yra būtinas, bet tam reikalinga infrastruktūra bei teisinė bazė, reglamentuojanti ginklų laikymą namuose.
Keistai man kalba Prezidento G. Nausėdos kalbos apie įveikimą priešo karo lauke, kai nesusigaudai, kokią techniką Lietuva turi, koks yra pasirengimas ją valdyti. Žiūrint į I. Šimonytės drąsą ir sekamas pasakas, tai ponios, matyt, pačios pirmos kiltu vieninteliu sraigtasparniu iš Lietuvos, jeigu per 2 metus nesuprato, kas dabar yra svarbu, ir 6 mėnesius, kas vyksta Ukrainoje nepamatė, kad jeigu ne instruktoriai iš užsienio, priešo laimėjimai būtų didesni!
Kad nereikėtų atkartoti romane išsakytų žodžių „Nė negalvok numirti per mano pamainą“. Analizuojant kariuomenės struktūrą ir kalbantis su pareigūnais, panašu, kad tai nepaskutinis postas ta tema. Ypatingai juokingasis I. Šimonytės pasisakymas apie Šaulius, dugnas pramuštas.