Vyriausybė nesusipratimus nurašo Putinui, karui, praeitoms kadencijoms, ezoterinei „penktajai kolonai“. Kalti visi, tik ne patys ministrai, nes jie juk, kaip Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pasakytų, yra geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai.
Tai štai - pačiu geriausiu metu, kuris galėjo nutikti Lietuvai, mūsų išlaikytiniai nusprendė užsisėsti ant tų, kurie bando iš teisėtai uždirbto ar paveldėto nekilnojamojo turto prisidurti prie pragyvenimo arba daryti verslą.
Visai šviežias sumanymas – įvesti būstų nuomos kainų lubas. Ne skandinaviškų bankų savivalę sutramdyti. Ne mažinti PVM maistui bei kuro akcizą. Ne peržiūrėti energetikos aferistų apetitą, o nusitaikyti į pavienius NT savininkus.
Įdomiausia, kad idėją lįsti gilyn į nuomotojų kišenę sumislijo socialdemokratai iš opozicijos, kuri kaip tik turėtų ginti mokesčių mokėtojus. Bet prasiveržė socdemų komunistinė prigimtis, ir ką jūs jiems.
O vienas reikšmingiausių projektų – valdančiųjų prakišinėjamas visuotinis NT mokestis, nepaisant to, kad net ne visi konservatoriai tam pritaria. Naujų prievolių vizija paruošta ir keliaus į Seimą, rudenį turėtų vykti balsavimas.
Tarifai sumanyti progresyvūs. Pagal pirminį planą, jie priklausytų nuo medianos toje savivaldybėje, kurioje būstas yra. Mediana – tai skaičių šurum burum: pagal imties variacinę eilutę apskaičiuojama vidurinė reikšmė.
Panašu, jog žmonėms kol kas nereikės mokėti tik už šunų būdas, palapines ir statybininkų vagonėlius, bet kai jie bus pripažinti stacionariais arba kaip buržujų perteklinis turtas, irgi bus apmokestinti, ir nepraslys pro valstybinius kalkuliatorius nė kanarėlių narveliai.
Tiesa, kaip paguoda nurodomas vidutinis mokesčio dydis – jis esą bus tik 13,5 euro ar lyg ir 18 eurų per metus. Sutikite, visai nebaisi suma. Tačiau iš tikro tai yra teorinis vidurkis, nes tuo metu, kai vieni mokės po įmanomus sukrapštyti 10 eurų, kitiems gresia atiduoti šimtus ar tūkstančius.
Mat mūsų šalyje nuosavas žemės gabalėlis per amžius buvo labai vertinamas ir, galima sakyti, yra lietuvio savasties dalis, o paveldėjimo kultūra – ypač stipri. Vadinasi, nepaisant to, kad žmonės gauna vidutines ar labai kuklias pajamas, vis tiek pajėgūs turėti daugiau nei vieną būstą, tarkim, už paskolą įsigytą butą, taip pat iš senelių paveldėtą sodybą bei šeimos poilsiui skirtą kambarėlį pajūry, kurį nusipirko pardavę jau darže nebegalinčių lankstytis tėvukų sodo sklypą.
Tačiau būtent tiems gyventojams, kurie turi truputį daugiau nei nieko, šviečiasi reketas. Nereikia būti naiviems – jei valstybė tam ryšis, tai ilgianiui neapsiribos simbolinių duoklių išmušinėjimu. Tik laiko klausimas, kuriais Viešpaties Jėzaus metais dar šiame dešimtmetyje mokestis taps nepakeliamas daugeliui.
Kol kas vyksta tik lengvos pratybos, kurių tikslas, visų pirma, – NT savininkus nuteikti atgailai už tai, kad geba šeimos turtą dauginti arba kad per kartas užgyventos nuosavybės nepraūžė, neišmainė į avantiūristinius bizniukus, laiko vaikams.
O tie, kurie dar ir drįsta iš NT užsidirbti, turėtų pratintis prie nuodėmės jausmo ir įtikėti, kad Dievo įsakymų sąrašą papildė vienuoliktas punktas – „Neturėk jokio NT ir būk laimingas“, visai kaip surašyta Klauso Švabo liturgijoje ateinančiam dešimtmečiui – „Nieko neturėsi ir būsi laimingas“. „Tik nekrūpčiok“ – dvyliktą įsakymą pridėtų Daliai Grybauskaitei antrinanti finansų viceministrė Rūta Bilkštytė.
Tai, kad visiems, gyvenantiems ne po tiltu, ateity reikės mokėti vis daugiau ir daugiau, išduoda bent keli rimti ženklai. Pirmas – pastaruoju metu didinamas ratas gyventojų, kuriems tenka atseikėti NT mokestį, tiksliau, mažinama neapmokestinamo turto kartelė (dabar moka visi, kas turi NT, įkainoto 150 tūkstančių eurų, o prieš porą metų riba dar buvo 220 000 eurų).
Dar vienas neramus signalas, kad NT mokesčio klausimais nesismulkina ir išskirtinį sportinį interesą dėl kuo riebesnių procentų demonstruoja Lietuvos bankas bei ekonomistai komjaunuoliai.
Trečia, atkreipkite dėmesį į leksiką, kurią politikai bei juos atkartojanti žiniasklaida parenka ir metai iš metų sistemingai vartoja apibūdinti požiūriui į būstų turėtojus: pastaruosius gi reikia pažaboti, sutramdyti. Nors akivaizdu, kad atskiri fiziniai asmenys nėra ir negali būti NT rinkos monopolininkais, apskritai per maži karteliui ar visuotiniam sąmokslui, nuompinigių sumas diktuoja pasiūlos ir paklausos santykis.
Vis dėlto lietuvio silpnybė – pavydas. NT mokesčio šaukliai, pasibalnoję pavydo motyvą, ir joja per emocijoms labiau pasiduodančių tautiečių smegenis, jas vilgydami kairuoliškais pezalais apie „didesnį socialinį teisingumą“ ir „visuotinę lygybę“.
Pavargę bėdžiai, kuriems pavydas bambą graužia, išsižioję ir krapštydami tą pačią bambą arba nosį, o kita ranka laikydami alaus bambalį, tik pritariamai linkčioja. Žinoti, kad nuomotojui, kurio gūžtoje dabar glaudžiasi, VMI dar labiau patuštins sąskaitą, gal ir ne taip smagu, kaip stebėti degantį kaimyno namą, bet vis tiek malonu ir geriau nei nieko.
Tikrovė ta, kad tie, kurie verčiasi nuoma ir taip pašeria biudžetą, pavyzdžiui, atseikėja už verslo liudijimą arba metinį pajamų mokestį, be to, jau dabar moka NT mokestį. Nelegalia nuoma užsiima tik pavieniai savininkai, turintys ne daugiau nei po vieną „atliekamą“ butuką ar viso labo kambarį ir jo nepavertę vieninteliu ar pagrindiniu pajamų šaltiniu.
Užstoti šešėlio mėgėjus teisės neturime, tačiau faktas, jog kas mėnesį papildomai gauti grynieji vis tiek grįžta į valstybės biudžetą per kitus galus, tiksliau, per privalomus ir niekaip neišvengiamus mokesčius, tokius kaip PSD, ar už drastiškai brangstančias komunalines paslaugas. Kitaip tariant, smulkūs šešėliniai nuomotojai užsitikrina banknotų, kurių dėka nesėdi valstybei ant sprando, neieško landų pašalpėlėms.
Iš NT spekuliantų, net ir iš tų, valstybė irgi prisipinigauja. Mokesčių jiems prigalvota išskirtinių. Pavyzdžiui, laikotarpis nuo būsto įsigijimo ar paveldėjimo iki pardavimo, kai privalu pardavus objektą susimokėti, ištęsiamas ir šiai dienai pailgėjęs iki dešimties metų.
Bet pats nevykėliškiausias argumentas dėl visuotinio NT mokesčio tas, kad „pas kitus jis yra didelis“. Skamba infantiliškai, tarsi kaprizingas lepūnėlis griūtų ant žemės ir klyktų, kad nori iš keturiasdešimt ketvirto dangoraižio aukšto šokti žemyn ant batuto vien todėl, kad „TikToke“ matė montažą, kaip tai atseit daro kiti pienburniai, ir jiems „nieko neatsitiko“.
Taip, Jungtinėse Valstijose žmonės už nuosavą namą kasmet valstybei atiduoda po kelis tūkstančius ar dešimt tūkstančių dolerių. Bet juk ekonomikos grimasos ten yra absoliučiai kitokios nei pas mus, žmonių galimybės užsidirbti milžiniškoje rinkoje yra nepalyginamai didesnės, o ir vergystė pinigams turi gilias šaknis.
Jei kitos šalys ir gali mums tapti pavyzdžiu, tai tik tokiu, kuris nebūtų mums kultūriškai svetimas ir žalingas. Sunku būtų patikėti, jog visuotinio ir kuo didesnio NT mokesčio Lietuvoje iniciatoriai yra tokie neišprusę, kad nuoširdžiai nesuprastų, kaip sutrūkinėtų ekonomikos grandinė, ribotas pajamas gaunančius gyventojus išgąsdinus ir apsunkinus nepakeliamais tūkstančiais už nuosavybę.
Akivaizdu, kad, atsiradus neadekvatiems mokesčiams ir šioms prievolėms vis augant, žmonės sąžinės reikalu laikytų savo pajamų šaltinius slėpti arba iš keršto valstybei susiveikti pašalpų, be to, mažiau pirktų, mažiau vartotų, ir tai, tiesą sakant, niekaip nepakeltų jų dvasingumo lygio, tik dar didesnį ratą verslininkų, amatininkų, ūkininkų įstumtų, jei ne tiesiai į pražūtį, tai į šešėlį tikrai.
Kiti savo vertingesnius, didesnio ploto namus suskubtų parduoti ir emigruotų, o likę Lietuvoje gyvenimui pirktų pigiai apmokestinamas kamaras, likusį „viršų“ investuotų į nekilnojamąjį turtą užsieniuose, kur sąlygos verstis nuoma ar turėti atsarginį būstą yra geresnės.
Jei ne tokie kvailiai tie mūsų ministrai bei seimūnai, kuriuos užvaldžiusi NT apmokestinimo manija, ir pasekmes jie gali nuspėti, tada lieka versija, jog siekiama dirbtinai išprovokuoti staigų NT kainų krytį, kad, žmonėms puolus masiškai atsikratyti didesnių ir vertingesnių būstų, namus pusvelčiui imtų supirkinėti vietiniai statybų gigantai arba kokie nors investiciniai fondai ir tarptautinės korporacijos.
Štai tuomet, kai iš NT rinkos bus pašalinti paprasti mirtingieji, ją užims grandioziniai juridiniai asmenys, kurie turės galimybę įforminti savo veiklą su įvairiomis lengvatomis, ko negalės padaryti atskiri fiziniai asmenys, pavyzdžiui, įvilks į kokį nors ekodraugiško co-livingo, realybėje reiškiančio komunalkes, bendras išvietes, limituotą naudojimąsi vandeniu bei elektra ir apskritai vargingą buitį susispaudus, statusą.
Va, tada didieji savininkai su valdžios palaiminimu pagal jiems išpurentus įstatymus be saiko piktnaudžiaus monopoliu ir galės šokdinti nuomininkus kaip panorėję, kad maža nepasirodys, ir žmonės kauks, ilgėdamiesi „normalių nuomos laikų“.
Kita vertus, galbūt esti noro visiškai nustekenti vietos ekonomiką ir išnaikinti viduriniąją klasę? Jei kapstytume dar giliau – ištuštinti ne tik visų sąskaitas, bet ir brangų laiką, kad, neturėdami jokio turto ir galutinai praradę nepriklausomybę, gyventojai privalėtų plušėti kitiems, pervargtų ir nebebūtų jiems kada mąstyti.
Tačiau rafinuotai kuriama iliuzija, kad piliečiai tarytum nieko neverčiami atsisakys nuosavybės ir daugmaž autonomiško gyvenimo bei savo noru virs „aplinkai draugiškais“, tvariais, zero waste ubagais.
Tik reikia pripažinti, jog šis galimas scenarijus nėra išskirtinai vien konservatorių bei „laisviečių“ ar bet kokios kitos lietuviškos partijos fantazija ir kaprizas, tai veikiau – apskritai liūdnų Vakarų Europos perspektyvų ašara.
Mūsų valdančiųjų vaidmuo čia komformistinis. Jie nesugeba ginti savo rinkėjų interesų. Finansų ministrė Gintarė Skaistė jau taip ir kalbėjo, kad visaip apmokestinti Lietuvos žmones spaudžia Europos Komisija (EK) ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Tiesa, tik nepaaiškina, kaip tai prisidėtų prie didesnės gyventojų laimės ir finansinės gerovės.
Kai po kelerių metų vieną dieną atsibudę, šoko ištikti piliečiai pradės piktintis, gavę VMI ar savivaldybės laiškus su grasinimu susimokėti nerealias sumas ir už orą, kuriuo kvėpuoja, ir už lietų mūsų partiečiai tik pabrukę uodegas vapčios ir teisinsis išmoktomis frazėmis: „Tai ne mūsų kaltė, čia taip EK ir TVF mums liepė“, o už jų nugarų iš aukštybių skambės vienuoliktas Dievo įsakymas...
